“Poterių upės dialogas” R. Mikutavičiaus atminimui

1935m. vasario 26d. Kaune gimė Ričardas Mikutavičius, kunigas, teologijos mokslų daktaras, poetas, kolekcionierius, 1970-1983 metais klebonavęs ir Tytuvėnuose. Šį sekmadienį žmonės rinkosi į klebono R. Žaromskio aukojamas Šv. Mišias paminėti 77-ųjų R. Mikutavičiaus gimimo metinių. Čia, Tytuvėnų bažnyčioje, skliautai mena jo energingų skubrių žingsnių aidą, o grindinio akmenys – rankų prisilietimą.

Nuostabiausia vis dėlto, kaip buvo paliestos žmonių širdys ir gyvenimai. Net praėjus trisdešimčiai metų nuo kunigo išvykimo iš Tytuvėnų, ir beveik keturiolikai nuo tragiškos mirties, daugeliui vyresniosios kartos tytuvėniškių, R. Mikutavičiaus asmuo yra kunigo idealo įsikūnijimas ir tauraus žmogaus pavyzdys.

Tytuvėnai – ypatinga vieta, turinti galios, kuriai, matyt, neatsispyrė ir R. Mikutavičius. Juk būtent čia jis ėmė domėtis meno vertybių kolekcionavimu, čia dienos šviesą išvydo pirmieji eilėraščiai, kuriuos kunigas skelbdavo savo įkurtame literatūriniame stende.

Tytuvėnų vienuolyno refektorinėje salėje surengtoje nuotraukų parodoje – tik keletas mirksnių iš trylikos Tytuvėnuose praleistų nenuilstamo darbo metų: Eucharistijos šventimas, susikaupimo maldoje akimirka, nuotrauka atminčiai su Pirmąją Komuniją priėmusiais, kunigas ant kelių... palaikiais drabužiais, apsimovęs darbines pirštines, su mentele rankoje, klojantis grindų plyteles arkadinėje galerijoje.

Salėje susirinko ir žmonės, prisiminę R. Mikutavičių šv. Mišiose ir uždegę žvakeles prie jį pagerbti skirto stogastulpio (autorius R. Puškorius) miestelio skvere. Į jaukų renginį, pavadintą „Poterių upės dialogas“, pakvietė režisierė Andrėja Gričiutė ir dvi jos studentės, Šiaulių universiteto Menų fakulteto antrakursės, Monika Geštautaitė ir Gintarė Daniusevičiūtė. Skaidrūs muzikos garsai, dainuojami ir skaitomi poezijos žodžiai, krito tiesiai į širdį, liesdami jautriausias klausytojų sielos stygas, ne vieną sujaudindami iki ašarų. 

Labai simboliška, kad renginys vyko praėjus lygiai mėnesiui nuo visus sukrėtusio gaisro. Lyg paties Tytuvėnų ansamblio atodūsis skamba R. Mikutavičiaus eilėraščio žodžiai:

pavargau...
ir nežinau,
kada ir kam save
rodysiu ir išsakysiu...

raudojimo vietą, karščiuojančius sparnus,
nesugulančius ramybei, valandą, kada būtis apmiršta,

balsą, kurio klausausi vienas, tylos dosnų plazdenimą, indą su gyvybe, kuriame ji alsuoja ir atsikvepia.

nežinau, kada ir kam -
gal pati būtis be manęs išsakys?

Ir, regis, kaip tik mums, su sunkiai sąmonę apleidžiančiu kraupaus gaisro prisiminimu, susirinkusiems po drėgme išmargintais vienuolyno skliautais, skirtos V. Kernagio eilutės:

Po nakties diena,
Po lietaus miškai kvepia,
Po mirties šviesa
Amžina...

Visi šventi

- taip, - ir niekaip kitaip mūsų namuose buvo vadinama lapkričio 1-oji. Pamenu, paauglystėj nežinojau šito pavadinimo prasmės, laikiau tai seniena, būdinga močiutės žodynui. Kita vertus, ir man pačiai jis buvo įaugęs, dėl to kompleksuodavau, ir pokalbiuose su bendraamžiais, kad nepraslįstų ta "atgyvena", sarkastiškai sakydavau "numirėlių šventės"...

Tik vėliau išsiaiškinau, kad, lapkričio pirmąją švenčiami Visi Šventieji - viena didžiausių Katalikų bažnyčios švenčių, o mirusiųjų pagerbimui skirtos Vėlinės - antroji lapkričio diena. Na, o kadangi bažnyčioje šventė - dieną, o vakare jau minimi mirusieji, o, tradiciškai, prieš tai lankomi jų kapai, tai dvi skirtingos dienos suplakamos į viena. 

Simboliškai taip, sakyčiau, suplakamos. Jei galvosim, kokia daugybė Amžinybėn iškeliaujančių žmonių šventų poelgių, ar net visi gyvenimai lieka nežinomi, tai gal nieko neteisingo nėra minėt visus mirusius Visų Šventųjų dieną... O jei dar prisimint, kad ir mes patys esam kviečiami būt tobuli ir šventi (plg Mt 5, 48), prisimint, kad ir Šv. Pauliaus laiškų kreipinius "visiems šventiesiems", išeitų, kad tai šventė, kurioj susitinka visi - gyvi ir mirusieji, labiau ir mažiau šenti. Labai patinka man tokios dienos bažnyčioj, kai visiems yra vietos :)

Helouvynui čia vietos nėra ir nebus. Nebus moliūgų grimasų (na, gal šitie ir bus, nes labai jie man mieli, kaip ir viskas, į ko visų galima įstatyt žvakę :D), skeletų, smailų raganų kepurių ir pasirinkimo tarp pokšto ir saldainio. Ir ne todėl, kad tai svetima - nelietuviška, amerikoniška. Vietos nėra tiesiogine šių žodžių prasme. Nes šios dienos ir šiaip kupinos - kelionių, susitikimų, veiklos, įspūdžių ir apmąstymų. Nes jos yra skirtos

tvarkyti namus ir kepti pyragus, nes galbūt užsuks giminių,

lankyti ir tvarkyti kapus,

prisiminti ir įsiminti, kas kur palaidotas,

degti žvakes ant mirusių artimųjų kapų, o taip pat ant kapų "tolimųjų" ir visai nepažįstamųjų, ant neprižiūrimų kapų, ant tokių, kur likęs tik kauburėlis, ant broliškų kapų - kalinių, tremtinių, sukilėlių, partizanų, kareivių, - savų ir "svetimų", kalbėtis apie juos,

melstis už juos,

skaityti vardus ant antkapių,

prisiminti vardus senelių ir prosenelių, kitų mirusių giminaičių,

pasakoti istorijas, 

klausyti istorijų apie artimuosius mirusiuosius, geriausia - iš lūpų pagyvenusių giminaičių, kuriuos susitinki lankydamas kapines,

lankyti sutiktus gimines, jei tik sulauki malonaus kvietimo :),

braižyti genealoginius medžius, 

jei dar lieka laisvo laiko ir yra nuotaikos - lieti, lipdyti, kitaip gaminti ar puošti žvakes... 

Ne, vaikštinėti, prašinėjant saldainių, mums tikrai nėra kada. 

Mano močiutės Genovaitės tėviškės kapinėse. 

Gasčiūnų bažnytėlė rudeninių ąžuolų šviesoj...

Mišios vaikams

- Bažnyčios puošmena ir džiaugsmas - kun. Antano Saulaičio SJ straipsnis, vienintelis toks išsamus (ir šmaikštus) lietuviškai;
- 25 metai "Mišioms su vaikais" - kitas labai informatyvus A. Saulaičio straipsnis;
- kaip tai daro Vilniaus šv. Jonų bažnyčia - pokalbis su Neringa Markauskaite, vaikų tarnybos vadove;
- tikrų vaikų Mišių garso įrašas :) - Mišios su br. P. Vaineikiu;
- geras straipsnis TĖVAMS apie Mišias su vaikais - dešinėje matosi nuorodos į daugybę kitų verstų straipsnių iš knygos "Mano vaikas ir Dievas";
Ir devynios galybės idėjų, medžiagos, padrąsinančių, patariančių straipsnių anglakalbiuose puslapiuose:
http://ministry-to-children.com/
http://www.kidssundayschool.com/index.php
http://www.childrens-church-ministry.com/
http://www.childrensministry.com/
http://www.christianitytoday.com/childrensministry/

Dangiškasis Tėve, padaryk mane geresne mama

Išmokyk mane suprasti savo vaikus, kantriai klausyti, ką jie nori pasakyti, ir maloniai atsakyti į visus jų klausimus. Neleisk man jų pertraukinėti ar jiems prieštarauti.  Padaryk mane tokią pagarbią jiems, kaip kad aš norėčiau, kad jie būtų pagarbūs su manimi. Neduok man niekad juoktis iš jų klaidų, ar gėdinti ir šaipytis iš jų, kai esu jais nepatenkinta. Padaryk, kad niekad nebausčiau jų, vien tam, kad likčiau patenkinta savimi, ar parodyčiau savo galią. Neleisk man jų pastūmėti melagystėms ar vogimui. Ir kiekvieną akimirką vadovauk man, kad galėčiau visu tuo, ką sakau ar darau, rodyti, jog nuoširdumas yra laimės priežastis. Sumažink, meldžiu, mano niekšiškumą. O kai esu blogai nusiteikusi, padėk man, Viešpatie, prikąsti liežuvį. Padaryk, kad visad prisiminčiau, jog vaikai yra vaikai, ir aš neturiu tikėtis iš jų suaugusiųjų nuovokos. Neleisk man iš jų atimti galimybės sulaukti savo laiko ir priimti sprendimus. Suteik man brandumo dovaną, kad galėčiau patenkinti visus deramus jų prašymus ir drąsos neleisti to, kas, žinau, jiems pakenks. Padaryk mane sąžiningą, teisingą, malonią ir tvirtą, Viešpatie, kad vaikai mane mylėtų, gerbtų ir sektų. Amen.


Malda iš knygos Making God Real in the Orthodox Christian Home. 
Šaltinis

Žolinė...

Vis gi pavyko įvykdyti užsibrėžtą šios dienos ŠVENTIMO minimumą - bent aplankyti kokią nors Marijos garbei skirtą šventovę. Man ji - pati gražiausia. Mano vaikystės bažnyčia Tytuvėnuose. Ir jos Madona. 

Nuotrauka čia - mamos. Mūsų fotoaparatą palikau Tytuvėnuose, tai negaliu pasidalint dabar vaizdais iš įvykių sklidinos šiandienos. Gal taip ir gerai. Sėdžiu pati ir grožiuosi šituo paveikslu. O visas šurmulys tegul bus paliktas kitoms dienoms. 

Devintinių procesijoje Šiauliuose

...ėjom kartu. 

Sekėm paskui Viešpatį Švenčiausiajame. 

Bandžiau įžvelgti ar prisiminti šios eisenos prasmę, galų gale labai pagelbėjo perskaityti Juliaus Sasnausko straipsnį. 

Žvalgiausi ir ieškojau Dievą šlovinančio džiugesio ir grožio...

Galų gale kartu su kitom procesijos dalyvėm patraukėm ledų. Sparčiu žinsniu :) Labai sparčiu... Ir labai džiugiai :)

Ateik

pro aušrą...

Ateiki pro aušrą, o Kristau Karaliau,
Su tekančia saule ramybę atnešk.
Palaiminki mūsų paniekintą dalią,
Palaiminki mūsų paniekintą dalią.
Jau vėliavos plazda ir pergalė aidi,
Varpų milijonais, varpų milijonais.
Ir skamba garsus aleliuja,
Ir skamba garsus aleliuja.
Iš tūkstančių lūpų,
Iš tūkstančių lūpų
Ir brolių, ir mano širdy.

Mirtis nugalėta, mirtis ne valdovė.
Mirtis tiktai vartai, už jų esi Tu.
Ramybės nešėjas,
Ramybės nešėjas,
Laimėjęs ją savo Krauju.

Nuotrauka R. Krencienės

Senolis paklausė savo mokinių:
– Pagal ką galima atpažinti akimirką, kai naktis pereina į dieną?
– Gal tai mirksnis, kai jau gali atskirti šunį nuo avies?
– Ne, – papurtė galvą mokytojas.
– Gal tai momentas, kai tampa aišku, kur palmė, o kur fikusas?
– Ne, – pakartojo senolis.
– Tai kaipgi? – paklausė mokiniai.
– Kai pažvelgęs į bet kurio žmogaus veidą pamatai jame savo brolį arba seserį. Iki tol tavo širdyje tvyro naktis.
bernardinai.lt

Žemė prigrūsta dangaus

Ir kiekvienas įprastas krūmas liepsnoja Dievu.
Ir tik Regintis nusiauna batus,
Kiti gi sėdi aplink, ir raško mėlynes
/Elizabeth Barrett Browning/

Paveikslėlio šaltinis

Trys Karaliai

šiandien pas mane atėjo atnešdami tokią reikalingą būtent šiuo metu žinią - Rašto eilutę:

Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet
teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.
Kas šitaip Kristui tarnauja,
tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms.
Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui.
Rom 14, 17-19


Teisumas, ramybė ir džiaugsmas. Kasdien brendant per šeimos gyvenimo kasdienybę, man dabar tikrai atrodo kaip trys kuorai, galintys išlaikyt bandantį nuslyst mano stogą :) Tose nepabaigiamose bėdelėse, prašymuose, NE", ligelėse, nemiegojime naktį, miegojime, kada nori... Mėgint išbūt teisiai, semtis iš teisumo ramybės, ir išlaikyt ramų, skaidrų žvilgsnį, visame TAME regintį džiaugsmą.

O dar, per Tris Karalius mano vaikystės namuos būdavo nurėdoma eglutė, o iš Mišių parsinešta kreida ant durų pažymima K+ M+ B+.
Dar nežinau, kaip bus mūsų namuose, bet bent jau šiemet eglute pasidžiaugsim kiek ilgiau. Visų pirma, bebėgdama nuo tradicinių Kūčių - Kalėdų rūpesčių, papuošiau ją tik prieš Naujuosius. Antra, negalima gi ignoruot fakto, kad tik rytoj atkeliauja Kalėdos pagal Julijaus kalendorių, pagal kurį gyvena ir stačiatikių bažnyčia, t.y., ir mūsų tėtis :) Va, kokia gera priežastis kiek pratęst šventinius grožius.
Štai, kokį spygliuotąjį šiemet papuošėm - mūsų kėnis vazonėlyje



O štai tokios švieselės mus džiugina naktį



Labai džiaugiuosi šia girlianda. Ir ne tik todėl, kad tai - kiauliataupykliškas pirkinys :) Girliandos užžiebimas nuo mažens mūsų namuos buvo šioks toks įvykis, kainuodavęs bent mano seneliui pastangų, o man, vaikui, kantrybės. Kaskart, KASKART reikdavo ieškot ilgiausioj grandinėj tos vienintelės perdegusios lempelės, kuri neleisdavo degt ir likusiom...
O paskui, pagaliau, o stebukle - grožių grožis... spoksojimas tamsoj... atšvaitai stikliniuose žaisliukuose ir ant sienų... :) Šventė.

Pirmasis Advento sekmadienis

Malda, žiebiant Advento vainiko žvakes - tinka kasdien meldžiantis šeimoje
Dieve, tegul Jėzaus Kristaus palaima
pasiekia mus taip, kaip šios žvakės šviesa,
sušildo mūsų širdis,
ir nušviečia mums kelią.
Tegul mūsų Išganytojas Kristus atneša gyvybės
į šio pasaulio tamsą,
ir į mus, belaukiančius jo atėjimo.
Versta iš T. Victor Hoagland, C.P. maldų



ADVENTO UŽSIĖMIMAI

Adventas – džiaugsmingo laukimo metas, ne antra Gavėnia. Pagrindinė jo mintis – Dievas save dovanoja per Kristų

1. Jesės (Jėzaus kilmės) medį puošti žymių Šventojo Rašto žmonių simboliais.
2. Paruošti Advento vainiką su penkiomis žvakėmis, malda.
3. Eglutės ruoša – puošimas rankdarbėliais ir šventinimas malda.
4. Prakartėlė, iškarpyta iš kartono ar pan.
5. Prakartėlės statulėlėms ruošti naują vietą, kitokią aplinką.
6. Senelių globos namams suklijuoti albumus iš žurnalų iškarpų.
7. Laiškai, rašomi rečiau sutinkamiems asmenims.
8. Dievo pažadai Šventajame Rašte – surasti, apmąstyti.
9. Skaityti apie šventųjų gyvenimus (vaikų vardų ar kitų mėgstamų šventųjų).
10. Namų darbo Advento kalendorius su paveikslėliais ar Šventojo Rašto ištraukėlėmis.
11. Jau iki Kalėdų gaunamų sveikinimų skaitymas vakarienės metu.
12. Kepurėn sudėti lapelius su užrašytais visų vardais, išsitraukti po vieną ir tam asmeniui atlikti gerą darbelį.
13. Dėžutėn sudėti lapelius su užrašytais žadamais gerais darbeliais ir vėliau aptarti, kaip tai pasisekė išpildyti.
14. Per metų ketvirčio pasninką (gruodžio viduryje) sutaupyti pinigų ir jais kitus sušelpti.
15. Gruodžio 6d. – šv. Mikalojus. Už durų padėtuose batuose randami saldainėliai…
16. Gruodžio 21d. – šv. Tomas, senelių globėjas...
17. Vaikų teisės ir vaikai pasaulyje – pasikalbėti, domėtis, papasakoti.
18. Žodžiai: ‘Amen’, ‘Aleliuja’, ‘Osana’, ‘Kyrie’, ‘Emanuelis’,- ką jie reiškia?
19. Sušelpti vargstančius.
20. Nedaiktinės dovanėlės – geriems darbeliams skirtas laikas.
21. Šeimos istorija – peržiūrėti albumus, papasakoti įspūdžius, nupiešti šeimos medį.
22. Šventojo Rašto ištraukėlės skaitymas kasdien (Dievo žodis – mūsų namai).
23. Malda šeimoje, kaip ryšys su Bažnyčios malda.
24. Šeimos tradicijos ir papročiai – peržvelgti, papildyti, pakeisti.
25. Kūčių ir kalėdinių valgių ruoša.
26. Advento liturginiai ir kitokie simboliai – sužinoti, pasakoti, dalintis.
27. Advento maldos prie stalo (kasdien kita).
28. Kalėdiniai papročiai kitose tautose (pasakoti, parodyti, nupiešti…).
29. Lietuviški Kalėdų ir Naujųjų metų papročiai.
30. Kitų pagrindinių pasaulio tikėjimų Šviesos šventės, – pavadinimai ir papročiai. Pasidomėti, pabandyti pritaikyti…
Radau patalpintą SM forume dalyvės Sgmola

Į Viešpaties būstą

džiaugsmingai keliaujam. Tikrai džiaugsmingai. Šiandien Ronja net atsisakė eit su tėčiu į miesto žaidimų aikštelę, nes ėjimas į bažnyčią jai pasirodė labiau viliojantis.
Viešpaties namai, kuriuos čia, Šiauliuose, lankom, ir už kuriuos savesnių neradom, - mūsų parapijinė šv. Jurgio bažnyčia.



Atsimenu ją dar iš savo vaikystės, labiausiai - Kūčių vakarus ir Bernelių Mišias. Pirmiausia, žinoma, įrengtą Betliejaus prakartėlę, su daugybe daugybe molinių figūrėlių, kurias visas ir dabar išdėlioja Kalėdų laiku padžiuginnt vaikus.

Bet dar labai ryškiai atsimenu ėjimą naktį į bažnyčią, įsikabinus seneliui ir babytei į rankas, čiūžinėjant apšalusiu šaligatviu, bandant šokinėti arba vilkti kojas įsikabinus už rankų, pus ausies klausantis nepiktų burbėjimų, kad "negalima, ir negerai, ir batus nuplėši..." :)

Nuolat lankytis būtent Jurgyj pradėjom gimus Julijai ir Verai. Vos kiek sustiprėjus, paprašiau Alx, kad sekmadieniniai pasivaikščiojimai visiems kartu, ir ėjimas į bažnyčią, taptų mums nauju geru įpročiu... ir gavau šitą dovaną. Manau, visi mes šiniuoliai, kaip sako Ro, kad ją sau pasidovanojom.

Kelias į bažnyčią žymi, kaip auga mūsų didutė. Pirmaisiais gegužės sekmadieniais visada imdavom dar ir kuprinę Ronjai nešti - viso kelio pėsčiom ji neįveikdavo, o išbuvus Mišias pėsčiomis dar ir grįžti namo nebuvo jokių šansų... Bet kaskart stebėdavom,kaip ji pati nueidavo vis toliau, aišku, su visokiais gudravimais: žiūrėk, ten koks katinėlis - greit bėgam prie jo; o dabar pereikim gatvę - tepu tepu; o einam apžiūrėt dviračių parduotuvės; ir... žiūrėk, jau beveik matosi botete - taip Ro vadindavo visokių rūšių aukštus statinius, norėdama pasakyt, kad tai - bokštas :)



Na, apie tai, kada, kas ir kaip vyksta Šiaulių Švento Jurgio bažnyčioj ir parapijoj, galima pasiskaityt šitame puslapyje, o aš labai lakoniškai noriu surašyt, kas gi mus traukia grįžt čia, kodėl mums čia geriau nei kurioj kitoj Šiaulių bažnyčioj. Čia yra gyvybės. Jaunimo choro giesmėse, šventoriaus žolytėje, po kurią taip smagu palakstyt, bobulytėse, kurių saujon įbruktus saldainius Ro man neša per Mišias ir prašo išlupti, net per ilguose ir per nuobodžiuose (atsiprašau...) klebono pamoksluose... Ir nors sulaukdamos pastabų ir aštrių žvilgsnių už vis gi per didelį judrumą ir garsumą, mudvi abi jaučiamės truputį savos ir truputį dalis to parapijos kūno...




Ro norisi čia sugrįžti - vėl "daryti amen", giedot aleliuja, susitikti su kitom mergaitėm, uždegti žvakelę, įmesti pinigėlį į kunigo lėkštutę ir į dėžutę - taip labai įdomu, nes reikia įkišt monetą pro siaurą tarpelį, galų gale - būt palaimintai (paskui, prisiminus eit ir laimint visus namiškius, pradedant kate :))), ir, išbėgus iš bažnyčios klausyt varpo dūžių, ir eit suptis ant sūpynių gretimam kieme, - duok Dieve ilgą amžių jas pastačiusiems, o sūpynėm - pergyvent mus ir mūsų vaikus...



Taigi...


Į Viešpaties būstą
džiaugsmingai keliaujam.

Džiaugiuosi išgirdęs, kas man pasakyta:
"Į Viešpaties būstą keliaujam!"
Štai mūsų koja jau stovi
Tavo, Jeruzale, vartuos.

Čionai plaukia žmonės, Viešpaties žmonės...

121(122) Ps

Kažkodėl

būtent šiandien prisiminiau, kad kažkada puikiai kalbėjau vokiškai... Taip ir vaikščiojau pusdienį išsišiepus, dėkinga už visa, kas gero iš to kalbėjimo išėjo.
O dar - žodis žodin prisiminiau šitą dainą... :)

Irisches Segenslied

Text (nach irischen Vorlagen) und Musik: Markus Pytlik

Möge die Straße uns zusammenführen
und der Wind in deinem Rücken sein.
Sanft falle Regen auf deine Felder
und warm auf dein Gesicht der Sonnenschein.

Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.
Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.

Führe die Straße, die du gehst,
Immer nur zu deinem Ziel bergab.
Hab', wenn es kühl wird, warme Gedanken
und den vollen Mond in dunkler Nacht.

Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.
Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.

Hab' unterm Kopf ein weiches Kissen,
liebe Kleidung und das täglich Brot.
Sei über vierzig Jahre im Himmel,
bevor der Teufel merkt: Du bist schon tot.

Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.
Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.

Bis wir uns 'mal wiedersehen,
hoffe ich, dass Gott dich nicht verlässt.
Er halte dich in seinen Händen,
doch drücke seine Faust dich nie zu fest.

Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.
Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.

Mano paveldėtas turtas

- taurė mano laimės,
tai, dėl ko, nepajudinus nė blakstienų, gavau dovanai, -
tikėjimo dovana,
mano išvaizda, būdas, galios ir negalios, perimtos iš pro ir pro senelių,
gyvenimo kelias, susikirtęs būtent ten ir tada, ir būtent su šituo vyru,
mano vaikai, kokie jie yra,
pasaulis, koks jis yra.
Už juos visus dėkoju; net ir už tuos momentus, kai apie visą šį paveldėtą turtą nenoriu nė minties krašteliu pagalvot...

Viešpatie, mano paveldėtas turte, taure mano laimės,
tavo rankoje mano likimas.
Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu.

Man džiaugias širdis, krykštauja siela,
ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
tu man, savo draugui, neleisi trūnyti.

Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
tavo dešinėj bus per amžius linksmybės.
Ps 15, 5. 8–11

Ufonautai

Dainuoja A. Mamontovas :)

Ačiū už visa, ką galiu - iš neturėjimo ir negalėjimo...

Jei

tematysit čia VĖL žioplai išlietą jogurtą, ir virtuvės grindis, kurias VĖL reikia iššluostyt, ir meškiną, kuris VĖL drybso numestas ne vietoj... neįeisit į dangaus karalystę... ar kažkaip panašiai (plg. Mt 18,3). Aš nepamačiau, gerai, kad buvo, kas parodė: ŠILELĖ :)



O dar šiandien mintyse neperstojamai skamba viena giesmė...

Paliesk mano sielą, paliesk mano protą.
Palieski, o Dieve, savo ranka.
Kad kilčiau į Dangų, į Tavąjį Dangų
Ten, kur Šviesybė amžina.

Leisk man gyventi Tavyje, Tavo šviesoje
Dieve, leiski man giedoti Tau. /2x

Kol išauš diena, kol užmigs tamsa
Mano Viešpats Tu, stiprybė tik Tavyje. /2x

Atverk mano lūpas, atverk mano širdį,
Atverki, o Dieve, savo ranka.
Kad giesmę giedočiau ir maldą kartočiau.
Kad būčiau kaip versmė tyra.

Sekmadienis.

Dieve,
paimk mano piktumą ir susierzinimą dėl nemalonių gyvenimo smulkmenų, ir pripildyk mane savo dėkingumo dvasios.
Noriu dėkot už neplautus indus, nes jie reiškia ir tai, kad tu duodi mums daugiau, negu kasdienės duonos.
Dėkot už kojines - švarias, nešvarias, turinčias porą ir ne - visur, nes tai reiškia ir tai, kad rūbų turim tiek, kad esam apsirengę patys, ir dar pasidalint galėtume - su draugais ir net su priešais.
Ir dar noriu dėkot už tai, kad gyvenam miesto centre, ir dabar, nors jau vėlus vakaras, pro langus veržias begalės mašinų pypsėjimas ir iš daugybės gerklių sklindantis skandavimas "Lietuva, Lietuva", nes tai reiškia ir tai, jog Lietuvos rinktinė pasaulio vyrų krepšinio čempionate, nugalėjo serbus ir iškovojo bronzą :) Gražus rezultatas 99:88.

Treji metai

Amžinasis Dievas Tėvas tegloboja jūsų vienybę ir meilę, o Kristaus ramybė tegyvena jumyse ir jūsų namuose.
Telydi jus vaikų palaima, draugų bičiulystė ir taika su visais žmonėmis.
Būkite Dievo gerumo atstovai pasaulyje, skubantys gelbėti sielvarto ir vargų ištiktus žmones, kad būtumėte meiliai priimti į amžinąją Dievo buveinę.