Mes žydukai Lietuvos

Norim blynų ir kavos,

jeigu blynai nemaišyti,

Prašom pinigus krapštyti!

Kas nežino šitos, populiariausios ant Lietuvos, su polit-korektiškumu nieko bendro neturinčios skanduotės :) 

Bene pirmą kartą mano namuose blynai tvarkingai užmaišyti ir jau kepa čirvinių blynų keptuvėj, kurią mums, mergaitėms, Valentino dieną dovanojo mūsų pragmatiškasis tėtis, labai ačiū jam. 

Pastarąją savaitę išbandžiau net tris receptus, rastus vienam mano mėgstamiausių maisto blogų Tarp vėjo gūsių. Sunku pasakyti, kurie skanesni: vafliai su varške (juos ir dabar kramsnojam), ar jogurtiniai čirviniai, skanūs ir kakaviniai... Iš tiesų, ten tikras vaflių ir blynų rojus, manau, užsukę tikrai kuriuo nors receptu susigundysit. 

Tik vieno dalyko apie blynų kepimą negaliu suprast - kaip, na kaip įmanoma prikept jų KALNĄ ir padaryt įspūdingą nuotrauką?.. Maniškiai dingsta, vos atsidūrę ant lėkštės... 

Pinigėlių irgi jau atsidėjom - išdalinsim didutės taupyklės smulkmę, kad nereiktų rūstint pardavėjų pinigų maišeliu. Tik va, kaži ar pasibels koks būrelis šiemet? Didmiesčiuose ėjimas per žmones toks komplikuotas - visur kodai, spynos, rakinamos laiptinės...

Užgavėnes mėgstu, smagi tai šventė, bet visiškai nevaikiška, ir jų šventimas su mažais vaikais man atrodo, švelniai tariant, pritemptas. Trimečiai, keturmečiai, penkiamečiai... Ką jie išmano apie gamtos ir žmogaus prigimties gaivalus, apie jų priešybes ir kovas, jų siautėjimą, su kuriuo susijusi visa Užgavėnių prasmė ir simbolika?.. Ankstyvoji vaikystė - tai toks švelnus, svajingas, idealistiškas gyvenimo tarpsnis, kai vaikams natūraliai norisi grožio, aiškumo ir nuoširdumo.

Mažyliams, kuriems dar nesuprantamas sarkazmas, neprieinamos juokų juokelių vingrybės, sunku suprast šią šėliojimų šventę, ką jau kalbėt apie baisuokliškas kaukes ir ištepliotus veidus. Jei Kalėdų eglutėje net keli vaikai klykė, pamatę Kalėdų senelį, kokia reakcija turėtų būti į gumbuotas ir išsišiepusias velnių ir raganų fizionomijas?.. Geriausiu atveju mano didutė sutiko būt čigonėle, bet, kai sužinojo, kad neturim čigonėlei aprengt gražios suknelės, visiškai atsisakė persirengt. Priimtinas variantas jai dar pasirodė arklys, bet nesugalvojau jokio greito perrengimo.
Laužas, žinoma, smagu, bet, kai vakar parodžiau vazdo įrašą, kuriame deginama Morė, jai pasidarė baisu... Šį rytą nugirdau gretimos grupės auklėtojos džiūgavimą, kokias moralizavimo galimybes atveria Užgavėnių laužas, girdi, vaikams sakiusi lauže sudeginti savo ydas - ožius, tinginį... Chm, chm...
Mano R. vakar pasakojo su savo auklėtoja nusprendusi deginti sniegą. Na, tebūnie, nors dar turim nenuveiktų "darbų": nepavažinėjom arklio traukiamom rogėm, nepavaikščiojom ant užšalusių ežerų... :) Jei klaustumėt manęs, tai dar negalėčiau nuoširdžiai prisidėt prie choro, šaukiančio žiemai bėgt iš kiemo...

P.S. Straipsnis, apie Užgavėnes, atliepiantis mano mintis :)

Naujas žvakių gyvenimas

Kokios daugiaprasmės tos Grabnyčios - diena, kai susitinka sena ir nauja... Kristaus paaukojimas. Pašauktojo gyvenimo diena. Linkiu šviesos visoms pašauktosioms savo draugėms :)
Prieš porą metų tinklarašty palikau šitas nuotraukas, kuriose - žvakės, padarytos ant ledo gabaliukų užliejant ištirpdytą seną "vašką". Labai simboliška tokią dieną perliet žvakių likučius, kad jie taptų naujais žiburėliais. Šiemet mūsų žvakelės tokios.

Kai po viso nemažai kantrybės pareikalavusio darbo paplukdėm šitas žvakeles, mergaitės kažkaip savaime ėmė bėgiot ir šūkaut: "Šventė, šventė!" :) Tikrai.

Su varnų diena!

Arba kovarnių, jei norite.
Varnos - mūsų visų, miestiečių, artimos kaimynės. Kaimiečių irgi. Artimos, bet dažniausiai nemylimos. Krauna lizdus šventoriuose, kapinėse ir parkuose, karksėdamos būriais suka ratus mums virš galvų, kartkartėm išreikšdamos savo nuomonę apie mūsų kepures ir švarkus, karksi, nutūpusios ant daugiabučių ventiliacijos angų taip, kad girdis pirmuose aukštuose, veržias pirmos prie "kilnesniems" sparnuočiams suruoštų gėrybių lesyklėlėse... Kai pasvarstai, tai panašiai elgias bet kuris žvirblis ar žaliukė. Ir kas supras, kodėl juodąsias dauguma vis gi uja.
Kaimynės jos artimos, bet iš tiesų žinom mes apie jas ne daugiau, nei apie savo daugiabučio kaimynus. Aš pati visai neseniai neskyriau kuosos nuo varnos, ir varnos nuo kovo. O dabar skiriu :) Štai vakar norėjau nufotografuot tikrų tikriausią kovą - gražuolį. Žinia, kol ištrauki ranką iš rankytės ir pirštinės, tada fotoaparatą iš rankinės... nufotografuoji tik kovo kranktelėjimą. Nepavyko. Gal kitą kartą.
Žodžiu, daugumos žmonių išmanymas apie šios padermės paukščius apsiriboja spalva. Juodas paukštis, išeina, varna kažkokia :) Nesidomėjau specialiai, bet turiu tokį įtarimą, kad varnų pavadinimas ir kyla nuo jų spalvos: rusiškai gi juodas - вороной.
Taigi šiandien - visų juodų paukščių, taip pat ir varnėnų, o mūsiškai - špokų, diena. Ta proga - keli krislai liaudiško išmanymo apie šiuos sparnuočius.

Štai taip varnos spėja orus

Kai varnėnai parlekia, didelių šalnų nebebus.
Kai šnekutis atlekia, sniego nebebus.
Jei parlėkė varnėnai, greit atšils.
Varnėnas garsiai švilpauja – giedrą pranašauja.
Varnos ant viršūnių medžių rodo šaltį, o apačioj šilumą.
Jeigu varnos vakare tupia ant medžių aukštai, žinok, kad bus labai šaltas oras.
Jei varnos pagal žemę, daug varnų, šimtai, žinok, ilgos darganos, negražus oras.
Kada varnos kranksi, vasarą bus lietaus, o žiemą – sniego.
varnos medžiuose visada tupi prieš vėją.
varnos pulkuojasi prieš lietų.
Jei varnos skraido ligi vėlyvų sutemų, rytoj reikia laukti audros.

P.S. O Šiauliuos, Vilniaus gatvėj, yra štai toks balkonas :)

Kaži, kiek kartų prireikė pakelt akis, kad susivokčiau, jog šita balkono "sargyba" - ne gyvos varnos?.. :)

Sveikas, koveli

dargeli, kreivavėžėli :) Jau vakar buvai čia, ania?.. :D Žinau, nes šiandien mano vaikas pėdinėja po namus, dainuodama: "mama nemoka vairuoti, mama nemoka mašinytės vairuoti"... :D Mat vakar išsirengėm pasivaikščiot Talšos pakrante Salduvės pusėj, o atėjus laikui keliaut namo, ištikimoji mūsų Žozefina nepajudėjo iš vietos... Ir ne todėl, kad būtų sugedus. Tiesiog niekaip nemokėjau išvairuot į kalniuką iš kreivos patižusio sniego vėžės. Na, bet, Ronjos žodžiais tariant, "buvom užklimpę, bet dėdės padėjo, ir patempė, ir pastūmė, ir padėjo važiuoti" :) Gavau vairavimo pamokėlę, i kitą kartą... žinosiu :)
Taigi, šiandien turim kalendorinio pavasario pradžią - kovo pirmąją!!! Valiooo :) Pagaliau.
Liaudis turi visokių gražių išminčių ir apie kovą - mėnesį, ir apie paukštį - kovą. Pavyzdžiui:
Kas gimęs kovu, tas kovas, kas povu, tas povas.
Kovo mėnesį naktį braška, dieną teška.
Kove vėžė krypst ant sniego.
Kovą viena diena motina, kita - močeka.
O džiugiausia, kad nuo seno žinoma: kokia pirmoji kovo diena, toks ir pavasaris (antroji gi atitinka vasarą, trečioji - rudenį). Regis, jis bus giedras ir šiltas.

Nuotr. autorius Renatas Jakaitis

"Rugsėjo 23 d. 6 val. 10 min.

įvyks rudens lygiadienis, tuomet Saulės disko centras atsidurs dangaus pusiaujo ir ekliptikos sankirtos taške – Saulė pereis į dangaus pietų pusrutulį ir prasidės astronominis ruduo. Po kelių dienų dienos bei nakties trukmė trumpam susilygins. Nuo šiol iki pavasario lygiadienio naktys bus ilgesnės už dienas."
Iš Jono Vaiškūno žvaigždėto dangaus puslapio
Negaliu patikėti - negi galvoju apie lygiadienio dangų tiek daug, kad šiandien būtent tuo laiku prabudau? :) Aišku, mažosios čia man irgi padėjo, savo burbėjimais paprašiusios valgio ir šilumos, tačiau...
Galvokit, kad visai kvanktelėjau. Bet turiu kažkokią stiprią naujos pradžios nuojautą. Net keista, kodėl dabar, kai metų ratas leidžias žemyn...
Va, ką dar apie lygiadienį radau www.etno.lt:

Tai astronominė rudens pradžia. Susilygina diena su naktimi. Iš tikrųjų tamsusis paros laikas prilygsta šviesiajam kiek vėliau, rugsėjo 25 – 26 d.; mat šviesos spinduliai, eidami pro Žemės atmosferą tarsi pro kokį lęšį, lūžta ir šiek tiek pailgina šviesiąją paros dalį.

Apie lygiadienį gamtoje vyksta ir daugiau svarbių pokyčių: smarkiai atvėsta ežerų vanduo, ištinka pirmosios gilios šalnos, baigiasi masinis paukščių traukimas į pietus, miške prasideda kanopinių žvėrių vestuvės. Šios dienos yra vienos iš pagrindinių metų laiko skaičiavimo sistemoje, sudarančioje kalendorių.

Lietuvoje yra paleoastronomijos paminklų – akmenų, išdėstytų rytų – vakarų kryptimi, o tai sutampa su Saulės azimutais tekėjimo ar laidos metu per lygiadienius. Įsigilinus į liaudies meno simbolius, taip pat aiškėja, kad baltų pasaulėjautoje lygiadieniai struktūrizuodavo laiką ir erdvę".

Ehem... "struktūrizuodavo laiką ir erdvę" - ką tai reiškia?.. Ot, būtina vis mandriai šnekėt :)

Va, dar - labai patiko... Siaubingai ezoterrriška :))

"Rudens lygė ir pavasario lygė yra du pusiausvyros taškai metuose, kuriuose judėjimas sustoja, atsiveria buvimas, užpildo ramybė, atsiranda galia suderinti vidines energijas žmoguje, transformuoti ir išlyginti "nelygumus". Lygė - lygumas - pusiausvyra. Dviejų pradų pusiausvyra - vyro ir moters. Labai geras laikas išryškinti vyro ir moters bendravimą, jų skirtingas savybes, vienas kito pagarbą, pasidžiaugti vyrams kad esą vyrais, moterims - kad moterimis. Savitumo išsaugojimas padeda būti lygiaverčiais, palaikyti pusiausvyrą viduje ir Visatoje. Per lygiadienius tinka žaisti žaidimus tokius kaip "šaltinėlis", "graži mūsų šeimynėlė", kuriuose vyksta tekėjimas ir pynimasis vyriškos ir moteriškos energijos, kuriuose yra namų ir šeimos vaizdiniai.

Rudens lygė - kada dėmesio centras iš išorės (išorinio judėjimo, gamtos klestėjimo, šviesos ir spalvų intensyvumo) pereina į vidų. Žmogaus ciklas keičiasi, nuo savirealizacijos, darbų, bendravimo pereinama prie intuicijos ir vidinio jautimo laiko. Nesusiderinę su pasikeitimu žmonės rudenį gali pajausti depresiją ir pretenzijas. Susiderinę - gali iškart būti naujoje būsenoje, džiaugtis įvykusiais potyriais ir taip užbaiginėti metų ciklą.

Rudens lygei tinkamas simbolis - lininis rankšluostis, kuris reiškia žmogaus gyvenimo kelią, dvasinį kelią, žvilgsnį į savo vidinį pasaulį, ėjimą iki kito lygiadienio. Gauti dovanų lininį rankšluostį - tai kelio gavimas. Iš kieno gauname rankšluostį - per tą žmogų ateina mūsų kelias, galimybės tobulėti, pažinti. Kam dovanojame - tam suteikiame judėjimo prasmę, impulsą, šviesą, per mus tam žmogui dovanojamas pažinimas. Linai yra labai skirtingų rūšių. Sakoma, kad yra Lietuvoje apie 200 skirtingų rūšių. Vieni ilgo puošto, kiti trumpo, švelnaus ir šiurkštesnio, minkštesnio ar tvirtesnio. Taigi linai atstovauja įvairovę energijų. Pluoštas, siūlas, gija - gausybė, dovana, sveikata, pagijimas. Kiekviena šeima galėjo senovėje turėti savitus linus, ir tos šeimos dovanojamas rankšluostis turėjo būti savitas.[...]

Kad suprastume į kokį tarpsnį atsiveria vartai nuo rudens lygės, turime suvokti ir visą metų ratą. Tarp dviejų lygių, pažymėtų begalybės ir žirgelių ar gyvybės mazgo ženklu yra du aukščio taškai: rasos ir kalėdos. Rasas žymi saulės ženklas, o kalėdas - žvaigždės. Paparčio žiedas - rasas, elnias devyniaragis - kalėdas. Rasos - saulės energijos laikas, gamtos klestėjimo maksimumas, kalėdos - dvasios klestėjimo, dvasinės šviesos maksimumas. Iš rudens lygės atsiveria vartai į dvasinio bendravimo galimybes. Iki Kalėdų mums gerai sekasi bendrauti su dvasia protėvių jau iškeliavusių į dausas, jau patyrusių buvimą žemėje, o nuo Kalėdų jau galime užmegzti ryšį su būsimais žemės gyventojais, mūsų ateities ainiais (aina-eina, einančiais į priekį). Ir mes patyrę vasaros ir rudens dosnumą pirma lengviau galime pajausti ir susiderinti su tais kurie išgyveno pilnatvę, o prieš pavasario atbudimą mums lengviau suprasti ką jaučia užgimti besiruošianti siela, kuo ji nekantrauja besiruošdama išvysti saulės šviesą kartu ir sielos ir fizinėmis akimis. Užgimstančiai sielai svarbus kas ją pasitiks, kas ją priims, kieno įsčiomis nusileis į Žemę. Ir mes, tie kurie jau susijungę su protėvių dvasia, kurie esame čia žemėje, galime sujungti giminės giją perduodami visą šviesą ateinantiems.
Ir vestuvių, pradėjimo, gimimo ciklai čia tikriausiai nebeprasmiai. Rudens lygė - vestuvių metas. Nuo vestuvių iki pradėjimo jaunieji gali pabendrauti su savo būsimu vaiku apie jį pasvajoti Kalėdų laikotarpiu. Taip ir eina metų ritmas, tarpusavyje suderindamas žmogaus būtį su gamta..."

Iš anastasijininkų puslapio