Šalnos avelė

Kieme žvarbu ir šalta.

Šalna - sena raganė

Šiąnakt avelę baltą

Po mūsų pievas ganė.

Senos šalnos avelė,

Matyt, keista be galo, -

Kur bėgo, ten pievelė

Kaip staltiesė išbalo.

Tuntas popierinių angeliukų

(Kad nenusišnekėčiau, pasitikrinau žodyne, kas tas tuntas :) 

Taigi, 

tuntas 

1. didelis būrys, minia, pulkas. 2. skautų organizacijos grupė, susidedanti iš kelių draugovių.

Tinka :) mat angelų man reiks bent 28...

Idėja yra tokia: laukiant Kalėdų, kiekvieną Advento dieną kambaryje, virš lango ir vietos, kur paskui bus Betliejaus prakartėlė, kabint po vieną angeliuką. Tokiu būdu angeliukai bus mums ir savotiškas "kalendorius" - kuo jų daugiau, tuo arčiau Kalėdos. Šiemet juos nusprendžiau daryt iš "tampomo" popieriaus - paprastas, pigus, greitas variantas, darbelis, kuris, manau, jau ir vyresniam darželinukui būtų įveikiamas. Be to, panašu, kad ir prakartėlė šiemet pas mus bus popierinė - paprastas popieriaus vitražas lange, tai viskas labai derės. Sumanymą radau knygoje All Year Round, kuri yra man įkvėpimo šaltnis ir pati savaime nusipelno atskiro įrašo.

Darom kartu? :)

Mums reikės tampomo popieriaus rulonėlio, žirklių ir peiliuko popieriui, auksinio siūlo (taip šventiškiau(?), liniuotės, lipalo, vatos arba vilnos, galbūt lipnios juostos angelams prikabint, o tas fakso popieriaus ritinukas tai šiaip, kad fonas būtų šviesesnis :) 

Pirmiausia išsikerpam 18x12 cm matmenų stačiakampį, jo kraštus apkerpam apvaliai - čia gi Valdorfinis angeliukas, o ne koks kampuotas avangardistas :D Tada Atsiplešiam Nediduką vatos gumulėlį, jį pavoliojam tarp delnų. 

Atsikerpam siūlo galiuką, ir vatos gumulėlį įrišam popieriaus gabalėlio centre, kaip pavaizduota:

Turim angeliuko galvytę. Ten, kur bus mūsų angeliuko nugara, sumetam dvi klostes - taip bus patogiau priklijuoti sparnus. 
Sparnus darom iš kito popieriaus gabaliuko, kurio matmenys 9x12. Jį sulenkę perpus per vertikaliąją ašį, iškerpam kažką panašaus:

Pirštų galiukais pasukam angeliuko "suknelės" popierių ir suformuojam  rankytes. 

Sparnus per vidurį perrišam siūlu - ant jo angeliukas taip pat bus ir prikabintas, tad atsikerpam ilgesnį.

Sparnų viduryje užtepam lašelį lipalo ir priklijuojam prie kūnelio:

Padailinam suknelės fasoną, pakedenam sparnelius, ir angelas baigtas:

Buvo įdomu žaist su tampomu popierium - šiems angeliukams jis idealus, pasirodo, net pastatyt juos, tokius, galima.

Ronja šitoj vietoj paklausė, ar angelai moka vaikščiot :) Mes pasvarstėm, ir nutarėm, kad iš prigimties angelai - dangiškos būtybės, su sparnais, kaip paukščiai, ir, nors vaikščiot, greičiausiai, irgi gali, bet mieliau skraido... :)

P.S. Knygos autorės siūlo paauksuoti angelo rūbo kraštelius, ant galvytės užrišti aukso siūliuką, ir kaktoje priklijuoti mažą žvaigždutę, bet mes tokių grožių tuokart neturėjom... Tiesa, nelabai sėkmingai bandžiau "pablizgint" sparnelius mėgstamiausiu Ronjos nagų laku... :D 
P.P.S. Nesijungsiu į chorą blogerių, besiskundžiančių neįmanomom sąlygom fotografuoti... Kas teisybė, tai ne melas, bet ką jau čia padarysi. Stengiaus padaryt kiek įmanoma aiškesnes nuotraukas... 

Visi šventi

- taip, - ir niekaip kitaip mūsų namuose buvo vadinama lapkričio 1-oji. Pamenu, paauglystėj nežinojau šito pavadinimo prasmės, laikiau tai seniena, būdinga močiutės žodynui. Kita vertus, ir man pačiai jis buvo įaugęs, dėl to kompleksuodavau, ir pokalbiuose su bendraamžiais, kad nepraslįstų ta "atgyvena", sarkastiškai sakydavau "numirėlių šventės"...

Tik vėliau išsiaiškinau, kad, lapkričio pirmąją švenčiami Visi Šventieji - viena didžiausių Katalikų bažnyčios švenčių, o mirusiųjų pagerbimui skirtos Vėlinės - antroji lapkričio diena. Na, o kadangi bažnyčioje šventė - dieną, o vakare jau minimi mirusieji, o, tradiciškai, prieš tai lankomi jų kapai, tai dvi skirtingos dienos suplakamos į viena. 

Simboliškai taip, sakyčiau, suplakamos. Jei galvosim, kokia daugybė Amžinybėn iškeliaujančių žmonių šventų poelgių, ar net visi gyvenimai lieka nežinomi, tai gal nieko neteisingo nėra minėt visus mirusius Visų Šventųjų dieną... O jei dar prisimint, kad ir mes patys esam kviečiami būt tobuli ir šventi (plg Mt 5, 48), prisimint, kad ir Šv. Pauliaus laiškų kreipinius "visiems šventiesiems", išeitų, kad tai šventė, kurioj susitinka visi - gyvi ir mirusieji, labiau ir mažiau šenti. Labai patinka man tokios dienos bažnyčioj, kai visiems yra vietos :)

Helouvynui čia vietos nėra ir nebus. Nebus moliūgų grimasų (na, gal šitie ir bus, nes labai jie man mieli, kaip ir viskas, į ko visų galima įstatyt žvakę :D), skeletų, smailų raganų kepurių ir pasirinkimo tarp pokšto ir saldainio. Ir ne todėl, kad tai svetima - nelietuviška, amerikoniška. Vietos nėra tiesiogine šių žodžių prasme. Nes šios dienos ir šiaip kupinos - kelionių, susitikimų, veiklos, įspūdžių ir apmąstymų. Nes jos yra skirtos

tvarkyti namus ir kepti pyragus, nes galbūt užsuks giminių,

lankyti ir tvarkyti kapus,

prisiminti ir įsiminti, kas kur palaidotas,

degti žvakes ant mirusių artimųjų kapų, o taip pat ant kapų "tolimųjų" ir visai nepažįstamųjų, ant neprižiūrimų kapų, ant tokių, kur likęs tik kauburėlis, ant broliškų kapų - kalinių, tremtinių, sukilėlių, partizanų, kareivių, - savų ir "svetimų", kalbėtis apie juos,

melstis už juos,

skaityti vardus ant antkapių,

prisiminti vardus senelių ir prosenelių, kitų mirusių giminaičių,

pasakoti istorijas, 

klausyti istorijų apie artimuosius mirusiuosius, geriausia - iš lūpų pagyvenusių giminaičių, kuriuos susitinki lankydamas kapines,

lankyti sutiktus gimines, jei tik sulauki malonaus kvietimo :),

braižyti genealoginius medžius, 

jei dar lieka laisvo laiko ir yra nuotaikos - lieti, lipdyti, kitaip gaminti ar puošti žvakes... 

Ne, vaikštinėti, prašinėjant saldainių, mums tikrai nėra kada. 

Mano močiutės Genovaitės tėviškės kapinėse. 

Gasčiūnų bažnytėlė rudeninių ąžuolų šviesoj...

Dvylikasienis žibintas

pagaliau papuošė ir mano namus. 

Esu didelė natūralaus apšvietimo, natūralios prieblandos (ir natūralios tamsos bei šešėlių :)) mėgėja... Ir dabar, rudenėjant, beveik nebūna vakaro, kad vienam ar kitam kampe, atokesniam nuo smalsių rankelių, neužsižiebčiau kokios žvakės, žibintėlio ar aliejinės lempelės. 

Dodekaedras (o koks žodis :)) įsitaisė koridoriuj ant batų spintelės...

Man jis dar mielas ir tuo, kad primena mokyklą, kurioj dirbau, ir apskritai - visa, kas valdorfiška :), taip pat ir artėjantį šv. Martyną, Valdorfo mokyklose ir darželiuose tradiciškai švenčiamą Žibintų vakaru.
Patingėjau fotografuot, ir savo pamokėlės, kaip tokį gražuolį pasidaryt, nesukūriau. O pati mokiausi iš šios mamytės blogo.
Darbelis nelengvas, ir negreitas, ypač - jei viską nuspręsit daryt "teisingai": lieti akvarelę, paskui tą lapą aliejuoti, ir t.t. Bet rezultatas, mano nuomone, vertas įdėto darbo.
Man sunkiausia buvo nusibraižyti taisyklingą penkiakampį, mat atsispausdinto iš interneto dydis netiko... Išbandžiau net kelis būdus, kaip tai padaryti. Uff, beveik pasidaviau, bet galų gale pavyko. Štai ir prireikė gyvenime geometrijos, bene pirmą kartą tokios GRYNOS geometrijos įgudžių :). Žodžiu, labai valdorfiškas darbelis išėjo, kai reikėjo sujungt ir protą, ir rankų darbą, ir apsišarvuot valia ir kantrybe, ir leist pasireikšt fantazijai... :) Iki šv. Martyno, lapkričio 11, tikiuosi spėt padaryt dar bent porą, kad vakare galėtume išeit pasivaikščiot su mergaitėm,  ir pasidžiaugt jaukiu žiburėlių žybsėjimu...

Rudeninis klevo lapų vainikas

Ėch, kaip seniai neberašiau! 

Dėl rudens, ar dėl pilnaties, ar dar dėl kokių mėnulio cklų :D net buvo užplūdusios egzistencinės mintys šio blogo tema - kam ta rašliava, asmeninio gyvenimo praskleidimas, nuolatinis fiksavimas pro fotoaparatą... 

Bet tyla ne dėl egzistencinių apmąstymų, o greičiau dėl to, kad dienos tiesiog lekia, užpildytos mokslų ir veiksmo. Rudeniškų darbų, krapštinėjimųsi, veikinėjimų... kurių vieną noriu parodyt ir čia.

Per pastarąsias tris savaites nupyniau keturis rudens vainikus! Pora iškeliavo į Ronjos darželį, kiti liko namie.

Rinkti lapus, išdykauti, džiaugtis spalvom... kvėpuoti rudeniu... tiesiog gera.

Ir visos užsiėmę :)

Specialaus lanko vainikui nepirkau. Namie susiradau kietokos vielos, padariau iš jos žiedą ir apvyniojau reklaminiais laikraščiais, kurių nuolat prigrūda pilną pašto dėžutę. Vielos galima ir nedėt - privyniokit daugiau laikraščių, o jei nekabinsit ant durų, tai ypatingo tvirtumo ir nereikia.

Kad neslydinėtų ir gerai laikytųsi, kol pinsiu, dar apvynojau plonu juodu siūlu. Juo pripyniau ir lapus. Kadangi man patinka kuplūs vainikai, lapus rišau ne plokščius, o vis perlenkdama išilgai pusiau.

Man regis, šis variantas - daug pigesnis, praktiškesnis, ekologiškesnis (ir visoks kitoks -esnis), nei tas, su polipropileniniu žiedu: nieko nekainuoja, galima kasidaryt kokio nori dydžio, galų gale atitarnavusio nereikia niekur laikyt "iki kito karto", galima siųst tiesiai į pečių ar sąvartyną...

O čia - pirmas jau baigtas vainikas.

Čia buvo užsukus miško fėja... :)

Ką veikiu su vilna, parodysiu kitą kartą. (ne, neužsidegs :D)

O čia - į ką pavirto ta krūva lapų, kuri matyt ant stalo. 

Papuošėm laukujes duris, ir savotiškai pagerbėm jų saugotoją Angelą... :)
Jau vien dėl to nukritusių lapų aromato.... galėčiau pinti ir pinti šitokius vainikus. Gal kam reikia? :)
P.S. Štai dar viena idėja, kaip NEpirkti vainiko lanko - galima jį lengvai pasidaryti iš vandens vamzdžio gabalo. :) Bet čia Amerikoj. Kaži, pas mus irgi tokių yra?  O čia moteriškė irgi apsilankė santechnikos skyriuje, kad pasidarytų rėmą kvadratiniam Kalėdų "vainikui". Ir dar vienam... :) Malonu, kad ne aš viena negaliu sustot, nupynus vos vieną :D

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Vieną lietingą dieną

- taip (One rainy day angliškai) vadinasi knygelė, apie kurią bus šio vakaro įrašas. Ir juo norėčiau pradėti įgyvendinti vieną senokai sumanytą užmojį - (pa)rašyti apie mūsų su mergaitėm mėgstamiausias vaikiškas knygas. O retkarčiais - ir apie nemėgstamiausias. Ši idėja kilo senokai, būtent vieną tokią, nepatikusią (bent jau mudviem su vyru) parsinešus iš bibliotekos. Ją prisiminiau ne kartą, bevartydama internetinių knygynų puslapius ir stypsodama prieš tikrų knygynų vitrinas ir lentynas. Savotiškai paskatino ir Austėjos Landsbergienės puslapis apie skaitymą su vaikais. Taigi, be ilgų įžangų...

Parašė M Christina Butler, nuostabiai iliustravo Tina Macnaughton.

 Tekšt, tešku tekšt!
Ežiukas nubudo nuo lietaus lašų teškėjimo.

- Valio! - nudžiugęs sušuko jis. - Pagaliau lyja! Galiu dėvėti savo lietpaltį, kepurę ir aulinius, ir išmėginti savo gražųjį skėtį.[...]

- Tai puiku! - ežiukas juokėsi, sukdamas savo skėtį ir taškydamasis giliausiose balose, kokias tik aptiko savo kelyje. [...]

- Dievulėliau, tu peršlapęs, kurmi! Še, imk mao skėtį, - pasakė ežiukas. - Ką veiki čia, lietuje? [...]

Tuomet netikėtai vėjo gūsis išvertė skėtį. Ežiukas pasileido paskui kurmį, kurį vėjas pakėlė kartu su skėčiu. [...]

Kurmis įsirito į skėtį, nešamą pasroviui upe. [...]

- Greičiau čionai, - šaukė lapė, - Pelė su šeima pakliuvo į bėdą! Vanduo baigia užtvindyti pievą. Ar galite jiems pagelbėti? [..]

- Mes jau čia! - šūktelėjo ežiukas išsigandusioms pelėms, kurios sūpavosi pakibusios ant žolės. [...]

- Na štai, - tarė lapė, padėdama visiems išsilaipinti, - Eime pas Barsuką išsidžiovinti. [...]

Taip draugai šiltai ir sausai įsitaisė prie ugnelės, ir išpasakojo Barsukui visus savo tokios lietingos dienos nuotykius.

Vaikiškų knygelių mes turime daug. Tik, norėdama palaikyt bent šiokią tokią tvarką namie, laikausi šiokių tokių principų, ir jos ne visos visą laiką mergaitėms yra prieinamos. Paprastai ant jų knygų lentynos yra viena kita mėgstamiausia knyga, knygos, parsineštos iš bibliotekos, ir "metų laikų" knygelės - tokios, kuriose istorijos yra susijusios su atitinkamu metų laiku, atspindi "aktualijas" už lango.
Tokia štai, "rudeninė", yra ir ši, viena naujausių, mūsų knygelių. Pirkau ją dėvėtą iš Amazon.co.uk už vieną pensą :) - keturis svarus kainavo pristatymas. (Valio valio (ir vargas vargas mano biudžetui) - amazon pripažino Lietuvą Europos šalimi, ir dėvėtų knygų siuntimasis tiesiogiai iš Anglijos atpigo bene tris kartus)
 Pati istorija - paprastutė, bet nenuobodi, turi šiokios tokios įtampos, ir, žinoma, laimingą pabaigą. Piešinėliai nuostabūs, jaukūs, aiškūs ir ryškūs, bet neprimityvūs. Pasakojant istoriją iš karto galima rodyt daiktus ar įvykius, apie kuriuos eina kalba. Beje, raudonasis skėtukas ir ežiuko lietpaltis, kepurėlė ir batai visur yra dengti  slidžia plėvele, kurią mano mažosioms įdomu dar ir paliesti.
Pirkčiau knygelę vien jau dėl viso, ką išvardijau. Bet svarbiausia asmeniškai man šioj, kaip ir daugumoj kitų geriausių knygelių yra tai, kad pasakojimas yra susijęs su mano vaikams pažįstama aplinka, patirtimis, ir dar subtiliai, neįkyriai kalba apie tai, kas vertinga ir gera.
R puikiai pažįstamas taškymosi po balas džiaugsmas, išgąstis ir susirūpinimas, kai vėjas  išverčia skėtįl ji dabar vis pačiumpa kurią nors sesę už kojytės, ir sako, kad pagavo ją "už letenėlės, kaip ežiukas kurmį"... :))
Kartu ji, tęsdama savo "kodėl" maratoną, klausinėja, - "kodėl ežiukas atidavė skėtį? o kodėl lapė šaukia? kodėl jie pirma paėmė mažas pelytes? kodėl barsukas davė jiems arbatos? kodėl jie draugai?" Tai klausimai, į kuriuos ji dabar jau pati mėgsta atsakyt, ar net sugalvoja situacijas, kaip elgtųsi, jei kažkas panašaus atsitiktų mūsų pažįstamiems ar draugams.
Mes jums viską, viską atiduotume, brangieji, ir skėčius, ir botus, ir arbata pavaišintume su sausainiais... :))
Štai toks savaime ateinantis moralas... :)

P.S. Neužtikau šios ar panašios knygelės lietuviškai. Gal nepastebėjau? Pasidalinkit, ką skaityti rudenį?..

Nuostabi diena

buvo šiandien. Lyg išlaisvinimas - išrūkti iš nuo savo dienų šventimo (?) jau pavargusių Šiaulių šurmulio, pabėgti nuo be aiškaus tikslo klaidžiojančių žmonių minios, prekybininkų balagano, brangaus maisto viliojančių aromatų gatvėse, padengtose kas dieną tarytum vis tankėjančiu šiukšlių kilimu. Brr. 
Išvažiavom pas mamą, į mano mylimus Tytuvėnus. Tikra bobų vasaros diena. Ir tokia nuotaika... Kai noris spoksot į įspūdingus dangum plaukiančius debesis, gėrėtis žydinčiais jurginais, fotografuot boružes...

...savo basas kojas kokio peizažo fone... (Na, pasikuklinsiu, ir, skirtingai nuo kitų blogerių, įdėsiu tik peizažą, be kojų... :)

...fotografuot mišką - iš viršaus žemyn ir apačios į viršų...

...ir vėl iš naujo. Tiesa, iki šiol niekad nebuvau fotografavus grybų. Na, tai atsigriebiau už visą gyvenimą :D Vienintelės mūsų rastos ir tinkamos valgyti - šitos trys ūmėdėlės...

Bet gi ne maitinimosi tikslais po mišką ir klaidžiojom. Tiesiog kvėpavom, uodėm, lietėm, klausėm ir žiūrėjom, žiūrėjom, žiūrėjom... Ro vis klausinėjo, "kas ten gyvena" - apie kiekvieną kelmą, išvartą, kupstą ir rąstą. Matyt, kiek nejaukiai jautėsi, nes vis tikėjos iš už medžio išlendant kokio nepažįstamo miško gyventojo. Dėl to neramaus dairymosi "kaltės" gal kiek tenka ir vienai nuotaikingai dainelei, kurią šiandien, besirengiant pas močiutę, prisiminiau:

Išbėgs išbėgs pelė iš miško. 2 k.

Ta pelė tą grūdą,
Tas grūdas per pusę,
Ta pusė per pusę
Avižėlė, žalia žolelė.

Išbėgs išbėgs katė iš miško. 2 k.
   Ta katė tą pelę,
   Ta pelė tą grūdą...

Išbėgs išbėgs šuva iš miško. 2 k.
   Tas šuva tą katę...

Išbėgs išbėgs lapė iš miško. 2 k.
   Ta lapė tą šunį,

Išbėgs išbėgs vilkas iš miško. 2 k.
   Tas vilkas tą lapę...

Išbėgs išbėgs meška iš miško. 2 k.
   Ta meška tą vilką...

Na, bet nieks neišbėgo, ir akis į akį nesutikom nė gyvos dvasios, nebent gyvom dvasiom laikytume slieką ir kelias mažulytes varliukes...

Ta dainelė - tai dar vienas puikus tekstas trimetei galvelei :) - su daug pasikartojimų, ir savotiška greitakalbė liežuviui mankštint, be to, skambi ir visai tinkama šūkaliot/skanduot miške, net einant nelėtu žingsniu... 
kaip ir pora aminty užsilikusio tradicinio vaikiško eilėraštuko eilučių:

Gelsta klevo lapas.
Rudenėli, labas...

Labas, rudenėli.