Su varnų diena!

Arba kovarnių, jei norite.
Varnos - mūsų visų, miestiečių, artimos kaimynės. Kaimiečių irgi. Artimos, bet dažniausiai nemylimos. Krauna lizdus šventoriuose, kapinėse ir parkuose, karksėdamos būriais suka ratus mums virš galvų, kartkartėm išreikšdamos savo nuomonę apie mūsų kepures ir švarkus, karksi, nutūpusios ant daugiabučių ventiliacijos angų taip, kad girdis pirmuose aukštuose, veržias pirmos prie "kilnesniems" sparnuočiams suruoštų gėrybių lesyklėlėse... Kai pasvarstai, tai panašiai elgias bet kuris žvirblis ar žaliukė. Ir kas supras, kodėl juodąsias dauguma vis gi uja.
Kaimynės jos artimos, bet iš tiesų žinom mes apie jas ne daugiau, nei apie savo daugiabučio kaimynus. Aš pati visai neseniai neskyriau kuosos nuo varnos, ir varnos nuo kovo. O dabar skiriu :) Štai vakar norėjau nufotografuot tikrų tikriausią kovą - gražuolį. Žinia, kol ištrauki ranką iš rankytės ir pirštinės, tada fotoaparatą iš rankinės... nufotografuoji tik kovo kranktelėjimą. Nepavyko. Gal kitą kartą.
Žodžiu, daugumos žmonių išmanymas apie šios padermės paukščius apsiriboja spalva. Juodas paukštis, išeina, varna kažkokia :) Nesidomėjau specialiai, bet turiu tokį įtarimą, kad varnų pavadinimas ir kyla nuo jų spalvos: rusiškai gi juodas - вороной.
Taigi šiandien - visų juodų paukščių, taip pat ir varnėnų, o mūsiškai - špokų, diena. Ta proga - keli krislai liaudiško išmanymo apie šiuos sparnuočius.

Štai taip varnos spėja orus

Kai varnėnai parlekia, didelių šalnų nebebus.
Kai šnekutis atlekia, sniego nebebus.
Jei parlėkė varnėnai, greit atšils.
Varnėnas garsiai švilpauja – giedrą pranašauja.
Varnos ant viršūnių medžių rodo šaltį, o apačioj šilumą.
Jeigu varnos vakare tupia ant medžių aukštai, žinok, kad bus labai šaltas oras.
Jei varnos pagal žemę, daug varnų, šimtai, žinok, ilgos darganos, negražus oras.
Kada varnos kranksi, vasarą bus lietaus, o žiemą – sniego.
varnos medžiuose visada tupi prieš vėją.
varnos pulkuojasi prieš lietų.
Jei varnos skraido ligi vėlyvų sutemų, rytoj reikia laukti audros.

P.S. O Šiauliuos, Vilniaus gatvėj, yra štai toks balkonas :)

Kaži, kiek kartų prireikė pakelt akis, kad susivokčiau, jog šita balkono "sargyba" - ne gyvos varnos?.. :)

Sveikas, koveli

dargeli, kreivavėžėli :) Jau vakar buvai čia, ania?.. :D Žinau, nes šiandien mano vaikas pėdinėja po namus, dainuodama: "mama nemoka vairuoti, mama nemoka mašinytės vairuoti"... :D Mat vakar išsirengėm pasivaikščiot Talšos pakrante Salduvės pusėj, o atėjus laikui keliaut namo, ištikimoji mūsų Žozefina nepajudėjo iš vietos... Ir ne todėl, kad būtų sugedus. Tiesiog niekaip nemokėjau išvairuot į kalniuką iš kreivos patižusio sniego vėžės. Na, bet, Ronjos žodžiais tariant, "buvom užklimpę, bet dėdės padėjo, ir patempė, ir pastūmė, ir padėjo važiuoti" :) Gavau vairavimo pamokėlę, i kitą kartą... žinosiu :)
Taigi, šiandien turim kalendorinio pavasario pradžią - kovo pirmąją!!! Valiooo :) Pagaliau.
Liaudis turi visokių gražių išminčių ir apie kovą - mėnesį, ir apie paukštį - kovą. Pavyzdžiui:
Kas gimęs kovu, tas kovas, kas povu, tas povas.
Kovo mėnesį naktį braška, dieną teška.
Kove vėžė krypst ant sniego.
Kovą viena diena motina, kita - močeka.
O džiugiausia, kad nuo seno žinoma: kokia pirmoji kovo diena, toks ir pavasaris (antroji gi atitinka vasarą, trečioji - rudenį). Regis, jis bus giedras ir šiltas.

Nuotr. autorius Renatas Jakaitis

Ieškojom pavasario ženklų

namie
po poros naktų laukimo, sudygo mūsų pomidorai, tie "mažyčiai daigeliai, kaip ūkininko Motiejuko" :)),

virtuvėj šviečia ir kvepia dar vienas hiacintas,

o saulėj bąla sruoga iš mano vilnų kalno... mmm... irgi nuostabiai kvepia :)

...ir lauke







O kad skruostus ir pirštus labiau gnaibė pavasario vėjūkštis, nei šildė saulytė, tai visai mielai juos atšildėm kavakukio bandelėm ir kava.
Ačiū mielosiom kantriosiom padavėjom, išvaliusiom eilinę balą, atsiradusią Ronjai išvertus puodelį vandens...
O čia - irgi nuostabus "eilinis" vaizdelis: sesė "skaito" sesei :)

Pavasarėja, jau. :)

Vieversys ir rupūžė

Dievas, norėdamas vieversį sukurti, paėmęs molio gabalėlį, ir metęs aukštyn. Molio gabalėlis virtęs vieversiu, nukritęs žemėn ir pradėjęs giedoti. Velnias, tupėdamas už akmenio, visą tą atsitikimą matė, ir panoro padaryti paukštelį. Paėmė dumblo saują ir metė aukštyn. Dumblas nukrito atgal, ir, palindęs po akmeniu, pradėjo kurkti, dėl ko ir pats velnias išsigando. Tai buvo rupūžė.
"Kaip atsirado žemė", sudarytojas N. Vėlius. - V., 1986

Dirvinis vieversys
"Vasario 24-ąją bažnyčia mini švento apaštalo Motiejaus vardadienį. Liaudiškoje tradicijoje tai Vieversio diena, pirmoji pavasario šventė. Sakoma, apie tą laiką iš šiltųjų kraštų sugrįžtant mielą paukštelį – žemės artojų linksmintoją. Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio. Artojas, dienos karščio nuvargintas, sviedė jį į saulę. Ir nenukrito grumstelis žemėn, tapo žmogaus, sunkiu darbu duoną pelnančiu, linksmintoju. Kaip dainos žodžiuose:

Vyturiuks ant oro aukštai lakioja,
Pamatęs artoją, linksmai giedojo…

Ornitologų jis vadinamas dirviniu vieversiu, kaime dar – cyruliu, vyturiu, voversiu. Vieversį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užsiimtų savąją erdvę. Ir kitiems paskelbtų: „Aš čia šeimininkas!”

Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, turės dar „atgulėti“ – pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Galimas dalykas, kad liaudiškų pastebėjimų data nusakyta senuoju kalendoriniu stiliumi ir skiriasi bemaž dviem savaitėmis. Antraip prapultų paukštelis tarp pusnynų. Bet viena tikra: kokia bus vasara, vieversys gerai atspėja. Prieš šlapią vasarą lizdą suka ant kalnelio, prieš karštą – lomelėje. Pagal tai ūkininkai parinkdavo lauką bulvėms sodinti ir neapsirikdavo.

Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas, dažnai dar virš sniego lopais boluojančių dirvonų, sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, tik pasislėpęs akmenų krūsnyse.

Merginos stengdavosi iki šios paukštelių sutikimo dienos užbaigti verpimą. Priežodis sako: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys kuodelį priterš“. Mat dienai pailgėjus, laikas sėsti audimo staklėsna. Vieversio dieną nevalia plaukų šukuoti, antraip vištos vasarą rūtų darželius iškapstysiančios. Šiukštu ir miltus rėčiu sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. O jeigu kuri mergina norėtų veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, turi Vieversio dieną patižusiu sniegu triskart gerai išsiprausti."
Ištrauka iš Libertas Klimka. Lietuvos krikšto diena

Vieversėlių dainelės

Čibur vybur pavasaris,
Išleido tėvelis nelesinęs,
Su dyku gurkliu,
Su pliku pilvu.

Čiru viru, pavasaris,
Palikau vaikelius nelesintus.
Parlėksiu - palesinsiu,
Prakirsiu ledelį - pagirdysiu. (Kalvarija)

Ginučių vaikai grynapilviai, grynapilviai!
Neša laukan duoną, tru-upina, tru-ipina!
- taip raginami vaikai taupyt duoną. Jiems buvo priduriama: "tai nemeskit duonytės, netrupinkit. Matot, ir vieversiukas baras".

O mes, vaikai, žiūrėdami į vieversėlį, giedam giesmę viversėliui:
Vieversėli, mažulėli paukštužėli,
Stulpu žemėn, kuolu žemėn smik!
Vieversėlis mažulėlis kai tik užgirsta, ko vaikučiai prašo, tuom kartu žemyn ir leidžiasi kaip kuolas arba kaip stulpas. O mes vaikučiai žiūrom žemėn, ir nesurandam viversėlio. Vaikai nė nepamatom, kaip vieversėlis pakilęs vėl groja.

"Senovinis kalendorius". Sudarytoja G. V. Germanienė - V. Mintis, 2008

Ūkų pirtelės

Nubėgo dinelė
Per pievas žalias,
Užkūrė kiškučiai
Ūkų pirteles.

Nuraudo žaružė,
Pakvipo malonios
Rasotų purienų
Ir puplaiškių vonios.

Laukai ir sodybos
Paskendo ūkuos.
Rytoj gegužėlė
Anksti užkukuos.

Ir aš tau, sesute,
Nupiešiu tą naktį,
Tą mėnesio šukę,
Tą žvaigždę kaip sagtį.

Tą vakaro žarą...
Matysi - žara -
Tarytum senelės
Raudona skara.

Nupiešiu,kaip žvilga
Rasos kankalėliai, -
Parodysi mamai,
Tėvliui ir lėlei.

Nupiešiu upelį
Per pievas žalias...
Prie mažo upelio -
Ūkų pirteles.

Jaukus eilėraštis - Martyno Vainilaičio, o čia - Tytuvėnų dvaro sodas pavasarį, kaip jį matė puikioji ponia Sofija Riomerienė...