Kalendorius

" - tai ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema, pagrįsta matomu dangaus kūnų periodišku judėjimu.
Žodis "kalendorius" kilęs iš lotynų žodžio calendarium - "skolų knygelė". Senovės Romoje skolininkams kalenda - mėnesio pradžia, apytikriai sutampanti su Mėnulio jaunaties pasirodymu, - procentų mokėjimo terminas. Pasakymas "atidėti iki graikiškųjų kalendų" (ad Kalendas Graecas), reiškia laiką, kurio niekuomet nebus, nes žodį "kalendos" vartojo tik romėnai.
Viena svarbiausių astronomijos užduočių senovėje buvo kalendoriaus sudarymas. Išspręsti šį uždavinį buvo ne taip lengva."

V. Cybulskis. Pasaulio šalių kalendoriai ir chronologija. - 
Kaunas, "Šviesa", 1988, 16p.

Dar tam pačiam puslapy yra toks sakinys: "Pagrindinis laiko vienetas - vidutinė saulinė para - per trumpas laiko tarpas skaičiuoti daugeliui reiškinių, tarp jų ir žmogaus amžiui. Todėl prireikė pasirinkti kitus du vienetus - atogrąžinius metus [...] ir mėnesį".

Metus baigiu skaitinėdamaštai šią, materialistinę laiko perspektyvą skelbiančią knygelę. Smaguma skaityt Lenino ir Engelso citatas apie tai, kad "pasaulyje nėra nieko, išskyrus judančią materiją" ir astronomijos reikalingumą piemenų ir žemdirbių tautoms... :) 

Bet tai nedrįsiu čia postringaut - negi  maža mano galva supranta ką daugiau už tuos didžius protus... 

Ką noriu pasakyt - ta saulinė para apskritai atrodo viskam per trumpas laiko tarpas. Per trumpas nuveikt visus norimus darbus, be to - dar pailsėt, per trumpas, kad atleistum - sau ir kitiems, ir tam, kas nusisekė ne taip (gerai) kaip norėjai. 

Kitaip yra su metais. Yra daugiau šansų suspėti. Metų gale galima braukti balanso brūkšnį ir pasakyt - VISKAS, rytoj VISKAS BUS KITAIP :) Visus pelenus, šukes, sąšlavas ir ašaras palikti seniesiems metams... 

Ir mėgint tuo tikėt. Ir pasiryžt. Nepasiryžt negerai. Praeinantieji buvo labai sunkūs metai - to išvardyto "gėrio" daugiau nei reikia, sveika ar protinga... Galvoju sau - gal kiek kaltos ir mano metų pradžios nuotaikos. Užtat šiemet turiu visą sąrašą pasiryžimų, tarp kurių

• žvelgti šviesiau
• kalbėti be nekantrumo gaidų balse... ir kiek tyliau.
• melstis daugiau
• mankštintis bent kartais
• vienu metu įsipareigoti ne daugiau kaip vienai nemėgstamai veiklai;

• skirti asmeniško laiko kiekvienam vaikui... bent septynias minutes per dieną;
• per dieną (gerai jau, parą... :)) padaryti vieną dalyką, kuris pradžiugintų mano vyrą;

• vienu metu turėti ne daugiau trijų nebaigtų rankdarbių 

• skaityti daugiau ir nuolat, ypač savo bibliotekos knygas (antraip, kam jos namie?)
• neapleisti kalbų, kurias moku, mokytis vienos naujos;
• atleisti sau, kai nepavyksta...  
• nenuleisti rankų, bandyti iš naujo... vėl ir vėl.

Pernykčiai pasiryžimai buvo tokie kuklučiai. Bet jie - įgyvendinti! 

Tuo pasidrąsindama ir žengiu į Naujuosius. Žiūrėsim, kas "išeis" iš viso didžiojo pasiryžimų sąrašo. Jau dabar aišku viena - jei pavyks įgyvendint net ir nedidelę jo dalį, nufotografuot ją bus labai labai nelengva :) 

Šventų šventų Kalėdų

linkiu jums iš širdies, mielos ir mieli, 

užsukantys į šią mano kiek ataušusią košę!

Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė...” (Jn 1,5)

Mes žydukai Lietuvos

Norim blynų ir kavos,

jeigu blynai nemaišyti,

Prašom pinigus krapštyti!

Kas nežino šitos, populiariausios ant Lietuvos, su polit-korektiškumu nieko bendro neturinčios skanduotės :) 

Bene pirmą kartą mano namuose blynai tvarkingai užmaišyti ir jau kepa čirvinių blynų keptuvėj, kurią mums, mergaitėms, Valentino dieną dovanojo mūsų pragmatiškasis tėtis, labai ačiū jam. 

Pastarąją savaitę išbandžiau net tris receptus, rastus vienam mano mėgstamiausių maisto blogų Tarp vėjo gūsių. Sunku pasakyti, kurie skanesni: vafliai su varške (juos ir dabar kramsnojam), ar jogurtiniai čirviniai, skanūs ir kakaviniai... Iš tiesų, ten tikras vaflių ir blynų rojus, manau, užsukę tikrai kuriuo nors receptu susigundysit. 

Tik vieno dalyko apie blynų kepimą negaliu suprast - kaip, na kaip įmanoma prikept jų KALNĄ ir padaryt įspūdingą nuotrauką?.. Maniškiai dingsta, vos atsidūrę ant lėkštės... 

Pinigėlių irgi jau atsidėjom - išdalinsim didutės taupyklės smulkmę, kad nereiktų rūstint pardavėjų pinigų maišeliu. Tik va, kaži ar pasibels koks būrelis šiemet? Didmiesčiuose ėjimas per žmones toks komplikuotas - visur kodai, spynos, rakinamos laiptinės...

Užgavėnes mėgstu, smagi tai šventė, bet visiškai nevaikiška, ir jų šventimas su mažais vaikais man atrodo, švelniai tariant, pritemptas. Trimečiai, keturmečiai, penkiamečiai... Ką jie išmano apie gamtos ir žmogaus prigimties gaivalus, apie jų priešybes ir kovas, jų siautėjimą, su kuriuo susijusi visa Užgavėnių prasmė ir simbolika?.. Ankstyvoji vaikystė - tai toks švelnus, svajingas, idealistiškas gyvenimo tarpsnis, kai vaikams natūraliai norisi grožio, aiškumo ir nuoširdumo.

Mažyliams, kuriems dar nesuprantamas sarkazmas, neprieinamos juokų juokelių vingrybės, sunku suprast šią šėliojimų šventę, ką jau kalbėt apie baisuokliškas kaukes ir ištepliotus veidus. Jei Kalėdų eglutėje net keli vaikai klykė, pamatę Kalėdų senelį, kokia reakcija turėtų būti į gumbuotas ir išsišiepusias velnių ir raganų fizionomijas?.. Geriausiu atveju mano didutė sutiko būt čigonėle, bet, kai sužinojo, kad neturim čigonėlei aprengt gražios suknelės, visiškai atsisakė persirengt. Priimtinas variantas jai dar pasirodė arklys, bet nesugalvojau jokio greito perrengimo.
Laužas, žinoma, smagu, bet, kai vakar parodžiau vazdo įrašą, kuriame deginama Morė, jai pasidarė baisu... Šį rytą nugirdau gretimos grupės auklėtojos džiūgavimą, kokias moralizavimo galimybes atveria Užgavėnių laužas, girdi, vaikams sakiusi lauže sudeginti savo ydas - ožius, tinginį... Chm, chm...
Mano R. vakar pasakojo su savo auklėtoja nusprendusi deginti sniegą. Na, tebūnie, nors dar turim nenuveiktų "darbų": nepavažinėjom arklio traukiamom rogėm, nepavaikščiojom ant užšalusių ežerų... :) Jei klaustumėt manęs, tai dar negalėčiau nuoširdžiai prisidėt prie choro, šaukiančio žiemai bėgt iš kiemo...

P.S. Straipsnis, apie Užgavėnes, atliepiantis mano mintis :)

Naujas žvakių gyvenimas

Kokios daugiaprasmės tos Grabnyčios - diena, kai susitinka sena ir nauja... Kristaus paaukojimas. Pašauktojo gyvenimo diena. Linkiu šviesos visoms pašauktosioms savo draugėms :)
Prieš porą metų tinklarašty palikau šitas nuotraukas, kuriose - žvakės, padarytos ant ledo gabaliukų užliejant ištirpdytą seną "vašką". Labai simboliška tokią dieną perliet žvakių likučius, kad jie taptų naujais žiburėliais. Šiemet mūsų žvakelės tokios.

Kai po viso nemažai kantrybės pareikalavusio darbo paplukdėm šitas žvakeles, mergaitės kažkaip savaime ėmė bėgiot ir šūkaut: "Šventė, šventė!" :) Tikrai.

Avies metai

Vis neturiu kada paskaityt kokios specialios literatūros tinklaraščio rašymo tema, bet ir iš patirties bei bendro išsiavinimo aišku, kad rašantieji turi būt žavūs, šmaikštūs, aktualūs, ir dar visaip kitaip pozityvūs. Man ir pačiai kartais tiesiog atgrasu vartyt bjaurios nuotaikos nutaškytus tinklaraščių puslapius, kai išeini ne tik nieko gero nepasisėmęs, bet dar ir su jausmu, kad "geriau jau ji būtų patylėjus"... Teisus buvo žmogus, pataręs, kad, jei gali nerašyti - nerašyk. Ir štai, nepaisant viso suvokimo, šitas įrašas bus nepozityvus, nenaudingas, bet toks, kurio neparašyt negaliu. Kasdienybės dokumentikos vardan... 

...prisipažinsiu, visą prieškalėdinį ir Naujųjų metų pradžios laiką jaučiaus... kaip uodegoje. Kad būtų galima suprast tiksliau, ką turiu minty, ir nenusiinterpretuot :)) iliustruoju:

Neapleido jausmas, kad VISI bėga kažkur prieky, ir viską spėja: suvest balansus, suskaičiuot santaupas, paskirstyt jas dovanoms, surašyt sveikinimus, laiku juos išsiųst, atlikt namų darbus universitetui, pagamint karnavalinius rūbus vaikams, sudalyvaut "eglutėse" ir kituose kultūriniuose renginiuose, išsikuopt namus, suplanuot meniu, suruošt viską šventinam stalui/stalams... O AŠ... "sėdžiu" su trim savo kukučiais, ir ne tik kad nieko nespėju, net ir nežinau, ar noriu ką nors spėt. Kur ten. Norėjos tik sėdėt susisupus, eilinį kartą gyvenime skaityt mėgstamiausią savo "pasaką" - "Žiedų valdovą", kept meduolius ir kramsnot juos su karšta arbata, megzt. Viskas.
Dar labai norėjos išskuopt dūšią ir ramiai pažvelgt į save šiuo gyvenimo momentu. Ne aptarinėt buvusių metų rezultatus, ne sudarinėt būsimų metų "pasiryžimų" sąrašus, o tiesiog būt - čia ir dabar. Todėl ir atsirado įrašas apie centrą.

Galų gale, šį tą nuveikiau. Eglutė buvo papuošta, sveikinimai surašyti, nors Rusijos senelius jie pasiekė jau kiek po pravoslavų senojo kalendoriaus Kalėdų sausio 7...

Eglutę šiemet jau  papuošė pačios mergaitės - mediniais ir kitokiais nedūžtančiais žaisliukais. Namai irgi buvo sutvarkyti, tiesa, mūsų šeimininkėlės pagalba... 

O tada mes iš jų pabėgom! :) Kūčių vakarą Bernelių Mišiose dalyvavom tikrojoj savo bendruomenėj - VIlniaus Šventų Jonų bažnyčioj. Mano didutė plasnojo savo angelo sparneliais ir buvo pertekus įspūdžių.  

Man ten visada tiesiog jauku ir gera. Namie. Tarp žmonių, kurių vardus žinai, tarp sienų, kurios yra didžiausių tavo gyvenimo švenčių liudininkės... Viskas būtų buvę dar nuostabiau, jei ne mano jau susiformavęs įprotis kiek perdėtai kontroliuot savo vaikų elgesį. Šiaulių bažnyčios - ne Jonai... 

Kaip jums šitas Beliejus? :))

Sulaukėm kaip niekad daug sveikinimų paštu - iš arti ir iš toli. Šiemet jiems turėjom net atskirą "raudonąjį" kampelį :) iš kur jie pasklisdavo ant žemės, būdavo vartomi, žiūrinėjami, lankstomi, išimami iš vokų ir sukišami atgal, vėl grąžinami į vietą...
Nuo vaikystės gauti laiškai mane džiugina beveik labiau nei kokios nors dovanos. Giminių kasmet siunčiamų atvirukų pluoštas man buvo savotiškas "lavinamasis žaidimas". Pamenu, prisigalvodavau visokių būdų juos rūšiuoti: su seniais šalčiais, su žvėreliais, su eglutėm, su žaisliukais, su rusiškais užrašais, su lietuviškais... Dar į juos būdavo galima "rašyti" ir žaisti paštą. Panašu, kad kitąmet mūsų namuose irgi turėsim vietinį Kalėdų paštą. Sukaupti atvirukai tvarkingai sudėti laukia... :)

Niekada nesupratau naujo kalendoriaus pirmojo lapelio šventės. Ir šiaip, matyt per dažnai savo senelių namuose girdėjau, kad Naujieji - "komunistų ir pijokų" šventė, kada per televizorių nieko gero nerodo :)))
Man tikrai patiktų švęsti juos taip, kaip, anot mamos pasakojimų, švęsdavo mūsų proseneliai - važinėdavo rogėm, ant kavelių kūrendavo laužus ir šaudydavo iš šautuvų...
Bet šiemet, fejerverkams žybčiojant ir pokšint, suploviau ir į džiovyklę padėjau paskutinį išplautą indą, pasveikinau su Naujaisiais savo karralių, ir nuėjau miegot į lovą pas karalaites, kurių neišbudino nė garsiausias šurmulys ir kykavimai už lango.
O sausio pirmąją išaušo rytas toks pats, kaip praėjęs. Tik virtuvė pasitiko mane švaria kriaukle ir švytinčiais indais :) Lyg patvirtindami tą realybę, su kuria, tikriausiai, gyvena dauguma mamų: kokia bus rytdiena priklauso nuo to, kokia yra mūsų šiandiena... kokią ją mes pačios sau pasidarysim.

Prasidėjusio sausio pilkumoj "Bauhofo" jacintai - kaip nuskausminamųjų piliulė gyvybės pasiilgusiom akim. Nemėgstu besniegių žiemų. Nors šiaip jau šaltoji metų pusė visai patinka. Pamenu, mama aiškino apie šalčio įtaką svogūninėms gėlėms: neišgyvenusios šaltojo periodo jos nesukrauna žiedų, arba sukrauna juos bespalvius. Ir man, tikriausiai, panašiai :) Dabar, sausiui baigiantis, aiškiai jaučiu nors ir per gaidžio, gal jau ir per kalakuto žingsnį pailgėjusią dieną. Dar galėtų užšalt kaip reikiant. 

O sniego pagaliau "padavė"... :) Na, ir už tai ačiū. 

Ačiū, jei perskaitėt :) 

Dėkingumo, štai ko man trūko šitoj metų sandūroj. Ne, nereikia man sakyti "žiūrėk - tai, tai, ir tai pas tave taip nuostabu!.." Suprantu, kad tikrai esu labai apdovanota. Bet gal dėl nuovargio, nepajutau tokio sprogdinančio dėkingumo, kokiu beveik negali neužsikrėsti, pavyzdžiui, paskaitęs šį Aurelijos tinklaraščio įrašą. 

Bet... mėnuliai keičiasi :) Ir tikiuosi, kad viskas dar bus. 

Advento vainikas - kitaip

Keistas tas šių metų mūsų Advento vainikas, sakyk ką nori. Kažkaip savaime tarytum "apauga". Dar prieš savaitę, kad nebūtų toks "plikas", buvo papuoštas  akmenukais, o šiandien, po gaivinančio pasivaikščiojimo miške, jis pasipildė kerpėm, grybu, mėlynių stiebais ir kankorėžiais... 
Gal ir neatsitiktinai, nes prieš kelias dienas, beklaidžiodama po mamų blogus, aptikau man visai patikusį pasakojimą apie Advento vainiko simbolikos valdorfišką variantą.
Valdorfiškoje tradicijoje Advento vainiko žvakės turi kitokią prasmę, nei tradicinių krikščioniškų vainikų. Teigiama, kad ši simbolika - R. Steinerio pasiūlyta, jam priskiriamos ir eilutės, angliškai skambančios šitaip:


The first light of Advent is the light of stone–.

Stones that live in crystals, seashells, and bones.

The second light of Advent is the light of plants–

Plants that reach up to the sun and in the breezes dance.

The third light of Advent is the light of beasts–

All await the birth, from the greatest and in least.

The fourth light of Advent is the light of humankind–

The light of hope that we may learn to love and understand.Lietuviškai šnekant, pirmoji žvakė simbolizuoja Žemės kaulus - mineralus ir akmenis, antroji - augalų karalystę, trečioji - gyvūniją, o ketvirtoji - žmoniją. Vainikas - tarsi simbolis viso kūrinijos laukimo (plg. Rom 8, 19 - 23). 
Taigi, laikas tirpsta kartu su žvakėm. Atodo, lyg ir lėtai, o blykst - ir nebėra trumpos dienos...  Pamažu artėjam prie Kalėdų.

Tuntas popierinių angeliukų

(Kad nenusišnekėčiau, pasitikrinau žodyne, kas tas tuntas :) 

Taigi, 

tuntas 

1. didelis būrys, minia, pulkas. 2. skautų organizacijos grupė, susidedanti iš kelių draugovių.

Tinka :) mat angelų man reiks bent 28...

Idėja yra tokia: laukiant Kalėdų, kiekvieną Advento dieną kambaryje, virš lango ir vietos, kur paskui bus Betliejaus prakartėlė, kabint po vieną angeliuką. Tokiu būdu angeliukai bus mums ir savotiškas "kalendorius" - kuo jų daugiau, tuo arčiau Kalėdos. Šiemet juos nusprendžiau daryt iš "tampomo" popieriaus - paprastas, pigus, greitas variantas, darbelis, kuris, manau, jau ir vyresniam darželinukui būtų įveikiamas. Be to, panašu, kad ir prakartėlė šiemet pas mus bus popierinė - paprastas popieriaus vitražas lange, tai viskas labai derės. Sumanymą radau knygoje All Year Round, kuri yra man įkvėpimo šaltnis ir pati savaime nusipelno atskiro įrašo.

Darom kartu? :)

Mums reikės tampomo popieriaus rulonėlio, žirklių ir peiliuko popieriui, auksinio siūlo (taip šventiškiau(?), liniuotės, lipalo, vatos arba vilnos, galbūt lipnios juostos angelams prikabint, o tas fakso popieriaus ritinukas tai šiaip, kad fonas būtų šviesesnis :) 

Pirmiausia išsikerpam 18x12 cm matmenų stačiakampį, jo kraštus apkerpam apvaliai - čia gi Valdorfinis angeliukas, o ne koks kampuotas avangardistas :D Tada Atsiplešiam Nediduką vatos gumulėlį, jį pavoliojam tarp delnų. 

Atsikerpam siūlo galiuką, ir vatos gumulėlį įrišam popieriaus gabalėlio centre, kaip pavaizduota:

Turim angeliuko galvytę. Ten, kur bus mūsų angeliuko nugara, sumetam dvi klostes - taip bus patogiau priklijuoti sparnus. 
Sparnus darom iš kito popieriaus gabaliuko, kurio matmenys 9x12. Jį sulenkę perpus per vertikaliąją ašį, iškerpam kažką panašaus:

Pirštų galiukais pasukam angeliuko "suknelės" popierių ir suformuojam  rankytes. 

Sparnus per vidurį perrišam siūlu - ant jo angeliukas taip pat bus ir prikabintas, tad atsikerpam ilgesnį.

Sparnų viduryje užtepam lašelį lipalo ir priklijuojam prie kūnelio:

Padailinam suknelės fasoną, pakedenam sparnelius, ir angelas baigtas:

Buvo įdomu žaist su tampomu popierium - šiems angeliukams jis idealus, pasirodo, net pastatyt juos, tokius, galima.

Ronja šitoj vietoj paklausė, ar angelai moka vaikščiot :) Mes pasvarstėm, ir nutarėm, kad iš prigimties angelai - dangiškos būtybės, su sparnais, kaip paukščiai, ir, nors vaikščiot, greičiausiai, irgi gali, bet mieliau skraido... :)

P.S. Knygos autorės siūlo paauksuoti angelo rūbo kraštelius, ant galvytės užrišti aukso siūliuką, ir kaktoje priklijuoti mažą žvaigždutę, bet mes tokių grožių tuokart neturėjom... Tiesa, nelabai sėkmingai bandžiau "pablizgint" sparnelius mėgstamiausiu Ronjos nagų laku... :D 
P.P.S. Nesijungsiu į chorą blogerių, besiskundžiančių neįmanomom sąlygom fotografuoti... Kas teisybė, tai ne melas, bet ką jau čia padarysi. Stengiaus padaryt kiek įmanoma aiškesnes nuotraukas... 

Dvylikasienis žibintas

pagaliau papuošė ir mano namus. 

Esu didelė natūralaus apšvietimo, natūralios prieblandos (ir natūralios tamsos bei šešėlių :)) mėgėja... Ir dabar, rudenėjant, beveik nebūna vakaro, kad vienam ar kitam kampe, atokesniam nuo smalsių rankelių, neužsižiebčiau kokios žvakės, žibintėlio ar aliejinės lempelės. 

Dodekaedras (o koks žodis :)) įsitaisė koridoriuj ant batų spintelės...

Man jis dar mielas ir tuo, kad primena mokyklą, kurioj dirbau, ir apskritai - visa, kas valdorfiška :), taip pat ir artėjantį šv. Martyną, Valdorfo mokyklose ir darželiuose tradiciškai švenčiamą Žibintų vakaru.
Patingėjau fotografuot, ir savo pamokėlės, kaip tokį gražuolį pasidaryt, nesukūriau. O pati mokiausi iš šios mamytės blogo.
Darbelis nelengvas, ir negreitas, ypač - jei viską nuspręsit daryt "teisingai": lieti akvarelę, paskui tą lapą aliejuoti, ir t.t. Bet rezultatas, mano nuomone, vertas įdėto darbo.
Man sunkiausia buvo nusibraižyti taisyklingą penkiakampį, mat atsispausdinto iš interneto dydis netiko... Išbandžiau net kelis būdus, kaip tai padaryti. Uff, beveik pasidaviau, bet galų gale pavyko. Štai ir prireikė gyvenime geometrijos, bene pirmą kartą tokios GRYNOS geometrijos įgudžių :). Žodžiu, labai valdorfiškas darbelis išėjo, kai reikėjo sujungt ir protą, ir rankų darbą, ir apsišarvuot valia ir kantrybe, ir leist pasireikšt fantazijai... :) Iki šv. Martyno, lapkričio 11, tikiuosi spėt padaryt dar bent porą, kad vakare galėtume išeit pasivaikščiot su mergaitėm,  ir pasidžiaugt jaukiu žiburėlių žybsėjimu...

Rudeninis klevo lapų vainikas

Ėch, kaip seniai neberašiau! 

Dėl rudens, ar dėl pilnaties, ar dar dėl kokių mėnulio cklų :D net buvo užplūdusios egzistencinės mintys šio blogo tema - kam ta rašliava, asmeninio gyvenimo praskleidimas, nuolatinis fiksavimas pro fotoaparatą... 

Bet tyla ne dėl egzistencinių apmąstymų, o greičiau dėl to, kad dienos tiesiog lekia, užpildytos mokslų ir veiksmo. Rudeniškų darbų, krapštinėjimųsi, veikinėjimų... kurių vieną noriu parodyt ir čia.

Per pastarąsias tris savaites nupyniau keturis rudens vainikus! Pora iškeliavo į Ronjos darželį, kiti liko namie.

Rinkti lapus, išdykauti, džiaugtis spalvom... kvėpuoti rudeniu... tiesiog gera.

Ir visos užsiėmę :)

Specialaus lanko vainikui nepirkau. Namie susiradau kietokos vielos, padariau iš jos žiedą ir apvyniojau reklaminiais laikraščiais, kurių nuolat prigrūda pilną pašto dėžutę. Vielos galima ir nedėt - privyniokit daugiau laikraščių, o jei nekabinsit ant durų, tai ypatingo tvirtumo ir nereikia.

Kad neslydinėtų ir gerai laikytųsi, kol pinsiu, dar apvynojau plonu juodu siūlu. Juo pripyniau ir lapus. Kadangi man patinka kuplūs vainikai, lapus rišau ne plokščius, o vis perlenkdama išilgai pusiau.

Man regis, šis variantas - daug pigesnis, praktiškesnis, ekologiškesnis (ir visoks kitoks -esnis), nei tas, su polipropileniniu žiedu: nieko nekainuoja, galima kasidaryt kokio nori dydžio, galų gale atitarnavusio nereikia niekur laikyt "iki kito karto", galima siųst tiesiai į pečių ar sąvartyną...

O čia - pirmas jau baigtas vainikas.

Čia buvo užsukus miško fėja... :)

Ką veikiu su vilna, parodysiu kitą kartą. (ne, neužsidegs :D)

O čia - į ką pavirto ta krūva lapų, kuri matyt ant stalo. 

Papuošėm laukujes duris, ir savotiškai pagerbėm jų saugotoją Angelą... :)
Jau vien dėl to nukritusių lapų aromato.... galėčiau pinti ir pinti šitokius vainikus. Gal kam reikia? :)
P.S. Štai dar viena idėja, kaip NEpirkti vainiko lanko - galima jį lengvai pasidaryti iš vandens vamzdžio gabalo. :) Bet čia Amerikoj. Kaži, pas mus irgi tokių yra?  O čia moteriškė irgi apsilankė santechnikos skyriuje, kad pasidarytų rėmą kvadratiniam Kalėdų "vainikui". Ir dar vienam... :) Malonu, kad ne aš viena negaliu sustot, nupynus vos vieną :D

Nuostabi diena

buvo šiandien. Lyg išlaisvinimas - išrūkti iš nuo savo dienų šventimo (?) jau pavargusių Šiaulių šurmulio, pabėgti nuo be aiškaus tikslo klaidžiojančių žmonių minios, prekybininkų balagano, brangaus maisto viliojančių aromatų gatvėse, padengtose kas dieną tarytum vis tankėjančiu šiukšlių kilimu. Brr. 
Išvažiavom pas mamą, į mano mylimus Tytuvėnus. Tikra bobų vasaros diena. Ir tokia nuotaika... Kai noris spoksot į įspūdingus dangum plaukiančius debesis, gėrėtis žydinčiais jurginais, fotografuot boružes...

...savo basas kojas kokio peizažo fone... (Na, pasikuklinsiu, ir, skirtingai nuo kitų blogerių, įdėsiu tik peizažą, be kojų... :)

...fotografuot mišką - iš viršaus žemyn ir apačios į viršų...

...ir vėl iš naujo. Tiesa, iki šiol niekad nebuvau fotografavus grybų. Na, tai atsigriebiau už visą gyvenimą :D Vienintelės mūsų rastos ir tinkamos valgyti - šitos trys ūmėdėlės...

Bet gi ne maitinimosi tikslais po mišką ir klaidžiojom. Tiesiog kvėpavom, uodėm, lietėm, klausėm ir žiūrėjom, žiūrėjom, žiūrėjom... Ro vis klausinėjo, "kas ten gyvena" - apie kiekvieną kelmą, išvartą, kupstą ir rąstą. Matyt, kiek nejaukiai jautėsi, nes vis tikėjos iš už medžio išlendant kokio nepažįstamo miško gyventojo. Dėl to neramaus dairymosi "kaltės" gal kiek tenka ir vienai nuotaikingai dainelei, kurią šiandien, besirengiant pas močiutę, prisiminiau:

Išbėgs išbėgs pelė iš miško. 2 k.

Ta pelė tą grūdą,
Tas grūdas per pusę,
Ta pusė per pusę
Avižėlė, žalia žolelė.

Išbėgs išbėgs katė iš miško. 2 k.
   Ta katė tą pelę,
   Ta pelė tą grūdą...

Išbėgs išbėgs šuva iš miško. 2 k.
   Tas šuva tą katę...

Išbėgs išbėgs lapė iš miško. 2 k.
   Ta lapė tą šunį,

Išbėgs išbėgs vilkas iš miško. 2 k.
   Tas vilkas tą lapę...

Išbėgs išbėgs meška iš miško. 2 k.
   Ta meška tą vilką...

Na, bet nieks neišbėgo, ir akis į akį nesutikom nė gyvos dvasios, nebent gyvom dvasiom laikytume slieką ir kelias mažulytes varliukes...

Ta dainelė - tai dar vienas puikus tekstas trimetei galvelei :) - su daug pasikartojimų, ir savotiška greitakalbė liežuviui mankštint, be to, skambi ir visai tinkama šūkaliot/skanduot miške, net einant nelėtu žingsniu... 
kaip ir pora aminty užsilikusio tradicinio vaikiško eilėraštuko eilučių:

Gelsta klevo lapas.
Rudenėli, labas...

Labas, rudenėli.