Sninga

Ant lauko, ant bėgančio kelio,

Ant žalio zylutės pūkelio,

Ant sodų, miškelių šėmų,

Ant mano ir tavo namų

Nuo ryto lig vakaro sninga.

Nuo ryto lig vakaro sninga.

Atrodo, šiaurys aveles

Į žydras dangaus pieveles

Atvarė ir vilnas jų purto.

Ir va - iš buriuko užburto

Nuo ryto lig vakaro sninga.

Šalnos avelė

Kieme žvarbu ir šalta.

Šalna - sena raganė

Šiąnakt avelę baltą

Po mūsų pievas ganė.

Senos šalnos avelė,

Matyt, keista be galo, -

Kur bėgo, ten pievelė

Kaip staltiesė išbalo.

Žozefina

Mes ją turim. Pagaliau. Pirmoji mūsų šeimos mašina... Žalio perlamutro su sidabrine apačia Mitsubishi Space Wagon. Visai nemoteriškos išvaizdos, bet vos įsėdus supratau - jos vardas Žozefina :))
Pirkom iš Juozo, mano a.a. senelis, vairuotojas, Juozas, įsėdus ir pradėjus važiuot M1+ kaip tik grojo Chris Rea Josephine... :) Ar bereikia daugiau priežasčių?

Ir specialiai šiai progai "taupiau" jau seniai rastą M. Vainilaičio eilėraštį:

Pelytės mašina

Ak, pelyte paišina,
Jau ir tu su mašina!

Saulė, rytmečio rasa...
Bėgi, būdavo, basa
Pas šeimyną negiliu,
Bet vingiuotu urveliu,
Žirnio ankštim nešina...

O dabar - su mašina!

Į dangų

dairaus šiom dienom ne viena, o kartu su Ronja. Štai šiandien fotografavom "mėnunį"...

Mano vaikas pirmą kartą (?) nusigando tamsos (ar šešėlių) - visa susijaudinus atbėgo paskui mane, kai išėjau į kitą kambarį fotoaparato, o paklausta, ar fotografuosim mėnulį, jau sakė "ne, ne", ir dar kurį laiką negalėjo nurimt.

Dangų stebėt ji ėmė dar vasarą - vis pasidairydama, kur saulė, ar yra mėnuo, o mseniai ėmė kalbėt ir tokius dalykus, kaip "naktis, tamsus dangus, žvaidės"... Galvoju, kad ir dainos, kur vis paminimi šviesuliai, daro savo.

O štai - jos dabar mėgstamiausias eilėraštis:

Mėnulis ir Žolytė
Iš Pasakų dvaro,
Legendų šalies
Pakils mėnesėlis,
Žolytę palies.

Papuoš deimantėliais
Žolytės kasas,
Vedžios ją per naktį
Po pievas visas.

Lydės ją Mėnulis,
Rasa nupiltais,
Baltos mėnesienos
Takeliais baltais.

- Žolyte Gėlyte,
Žolle žalia,
Ar gera, Žolyte,
Kai mėnuo šalia?

- Mėnuli Žvainuli,
Valdove nakties,
Spindėk ligi ryto
Prie mano peties!

Rugsėjo 1-oji...

Nuo kaugės bokštelio

Giria dar žalia žalia
Sūpuoja padangę švarią.
O dėdė daubos gale
Geltonas rugienas aria.

Gaudimas toli toli
Kaip vasara mano skrenda.
Tai kas, kad klevai žali, -
migla jau pro kauges brenda.

Ateina melsvai žila
Į sodą raselėm praustą.
Ir paukščių rami tyla
Svariais obuoliais nurausta.

Styguoja žiogai smuikus -
Pagros dar kvapiam atole.
O gandras abu vaikus
Vadina į šalį tolią.

Pasitinkam rudenį

- nusiplovėm langus, kad įsileistume į namus tuoj užplūsiantį aplink augančių medžių geltonį....
Зietums šiandien buvo makaronai su voveraičių padažu:
Maišelį :) voveraičių nuplovus ir kiek pasmulkinus sudėjau į keptuvę su kokiu šimtgramiu įkaitusio sviesto. Apkepus voveraitėms, sudėjau smulkiai supjaustytą didelį svogūną, viską pagardinau pipirais ir krapais, prieš baigiant kepti įdėjau porą šaukštų grietinės, ir dar truputį patroškinau.
Visada visada bulvės man skaniau nei bet kuris kitas jas pakeičiantis garnyas, ypač jei patiekalas su grybais. Bуt šįkart reikėjo skubėti. Vis viena buvo skanu.


Mūsų rugpjūtis

Neišeik dar, -
Nepabodai, -
Kvepia laumžirgiai
Šaltiniais.
O kalnely skamba sodai
Obuolėliais deimantiniais.

Neišeik dar, -
Už arimo
Rausganų drugių baletas.
O šile prie viržių rymo
Tavo mielas violetas.

Neišeik dar, -
Prunkščia bėriai,
Veža derlių nusiplūkę.
O per naktį neuvėriai,
Nepiktai aušrinis ūkia.

Neišeik dar, -
Žiogas griežia, -
Rasel smuikelį tepa.
O tetulės duoną šviežią
Pabaigtuvių dienai kepa.

Ūkų pirtelės

Nubėgo dinelė
Per pievas žalias,
Užkūrė kiškučiai
Ūkų pirteles.

Nuraudo žaružė,
Pakvipo malonios
Rasotų purienų
Ir puplaiškių vonios.

Laukai ir sodybos
Paskendo ūkuos.
Rytoj gegužėlė
Anksti užkukuos.

Ir aš tau, sesute,
Nupiešiu tą naktį,
Tą mėnesio šukę,
Tą žvaigždę kaip sagtį.

Tą vakaro žarą...
Matysi - žara -
Tarytum senelės
Raudona skara.

Nupiešiu,kaip žvilga
Rasos kankalėliai, -
Parodysi mamai,
Tėvliui ir lėlei.

Nupiešiu upelį
Per pievas žalias...
Prie mažo upelio -
Ūkų pirteles.

Jaukus eilėraštis - Martyno Vainilaičio, o čia - Tytuvėnų dvaro sodas pavasarį, kaip jį matė puikioji ponia Sofija Riomerienė...