Riešinės didutei

Oras už lango - lyg moteriškų buities darbų metafora. Visą mėnesį taip sąžiningai šalo, snigo, pustė ir šerkšnojo, o šit užėjus šilumos banga visą šalčio darbą ir sukurtą grožį suniokojo vos per porą dienų. Taip ir su moteriškais prieššventiniais darbais: kuopi, šveiti, verdi, puoši, o praeina Kūčios - Kalėdos, ir viso to triūso - nelikę nė ženklo. Čia galima prisigalvot įvairiopų moralų, o maniškis, šiuo atveju yra toks, kad nereik pernelyg sureikšmint to, ką darai buity, nes turbūt nieko nėr laikinesnio.
Svarbiausia mano pastarojo laiko naujiena - aš nebesimokau! Namų darbai padaryti, rašto darbai parašyti, lieka atsiimti diplomą ir būti pagaliau tuo, kas jau seniai ir esu - "anglistė" :D Šitas moksluose padėtas taškas teikia didelės ramybės ir savotišką buvimo patenkinta savim jausmą, nors jau spėjau pajust, kad tos studijuojant vis kirbančios mintys "baigsiu mokslus - pagyvensiu", yra gryna iliuzija,  nes tada iš karto įtraukia - įsuka darbai.
Na, o kol kas - tarpušventis, galima ilsėtis ir išpildyt senus pažadus. Vienas iš ilgo jų sąrašo - riešinės Didutei.

Dar kartą - širdelės motyvas, kurį nužiūrėjom iš knygos "Baltų raštai ir ženklai" - mano įkvėpimo šaltinio, kai rankdarbiams prireikia ornamento.

"Švelniai, švelniai..."

...vis kartoju Ronytei, norėdama, kad ji ne trankytų, o glostytų katę, tėtį, mane ar kurį nors iš "panašaamžių". "Švelniai, švelniai", - kai im plėšte plėšt kokį nors užsimanytą daiktą. "Švelniai", - kai įsismarkavus plėšydama ima vartyt knygutės puslapius.
Kitos mamos turi kitokius žodelius, dažniausiai, "gražiai". Bet man šis žodis netinka. Juk labai skirtingai suprantam, kas yra gražu. Apie tą skirtumą suvokiau dar vaikystėj, kai paaiškėjo, kad aš ir aplinkiniai gali visai kitaip įsivaizduoti, ką reiškia "gražiai elgtis". Ir, kas blogiausia, vaikui dažniausiai negali to supratimo perteikt. Taigi, susinervina, ir, deja, neretai parodo visai priešingą asmeninį pavyzdį...
O jei manęs paklaustų: "kaip - švelniai?", tikriausiai galėčiau dar patikslint - "maloniai, taip, kaip patiktų tau pačiai, minkštai...".
Mezgu riešines.
Štai pagal šį raštelį vienos jau iškeliavo Alx močiutei Verai į Rusiją



Šventės jau bepraeinančios, Trys Karaliai atkeliaus už kelių dienų, o aš dar neatsisakau noro poros brangių moterų rankas nusagstyt žvaigždėm.



Ir mokaus švelnumo... Ėmusis megzti riešines nustebau, kiek kantrybės tam darbui reikia, o kartu - kaip labai man jos trūksta. Ir švelnumo, švelnumo... Kantriai kantriai adatėle varstau karoliukus, o paskui švelniai švelniai glostydama ramiai perstūminėju juos siūlu toliau... Kitaip tiesiog neįmanoma - siūlas dyla, trūksta, ir jau nuveiktą darbą tenka vėl pradėt beveik iš naujo.
Buvo labai įdomu šitai pastebėt. Jau maniau, kad savo kantrybės viršūnę pasiekiau išmokus siuvinėti kryželiu. Kur tau!
Ir dar toptelėjo mintis, kad iš dalies rankdarbiai tam ir skirti, kad ugdytum kantrybę, valią... švelnumą. Todėl ir mokė jų vaikus nuo mažens - pirmiausia, aišku, megaites...