Avies metai

Vis neturiu kada paskaityt kokios specialios literatūros tinklaraščio rašymo tema, bet ir iš patirties bei bendro išsiavinimo aišku, kad rašantieji turi būt žavūs, šmaikštūs, aktualūs, ir dar visaip kitaip pozityvūs. Man ir pačiai kartais tiesiog atgrasu vartyt bjaurios nuotaikos nutaškytus tinklaraščių puslapius, kai išeini ne tik nieko gero nepasisėmęs, bet dar ir su jausmu, kad "geriau jau ji būtų patylėjus"... Teisus buvo žmogus, pataręs, kad, jei gali nerašyti - nerašyk. Ir štai, nepaisant viso suvokimo, šitas įrašas bus nepozityvus, nenaudingas, bet toks, kurio neparašyt negaliu. Kasdienybės dokumentikos vardan... 

...prisipažinsiu, visą prieškalėdinį ir Naujųjų metų pradžios laiką jaučiaus... kaip uodegoje. Kad būtų galima suprast tiksliau, ką turiu minty, ir nenusiinterpretuot :)) iliustruoju:

Neapleido jausmas, kad VISI bėga kažkur prieky, ir viską spėja: suvest balansus, suskaičiuot santaupas, paskirstyt jas dovanoms, surašyt sveikinimus, laiku juos išsiųst, atlikt namų darbus universitetui, pagamint karnavalinius rūbus vaikams, sudalyvaut "eglutėse" ir kituose kultūriniuose renginiuose, išsikuopt namus, suplanuot meniu, suruošt viską šventinam stalui/stalams... O AŠ... "sėdžiu" su trim savo kukučiais, ir ne tik kad nieko nespėju, net ir nežinau, ar noriu ką nors spėt. Kur ten. Norėjos tik sėdėt susisupus, eilinį kartą gyvenime skaityt mėgstamiausią savo "pasaką" - "Žiedų valdovą", kept meduolius ir kramsnot juos su karšta arbata, megzt. Viskas.
Dar labai norėjos išskuopt dūšią ir ramiai pažvelgt į save šiuo gyvenimo momentu. Ne aptarinėt buvusių metų rezultatus, ne sudarinėt būsimų metų "pasiryžimų" sąrašus, o tiesiog būt - čia ir dabar. Todėl ir atsirado įrašas apie centrą.

Galų gale, šį tą nuveikiau. Eglutė buvo papuošta, sveikinimai surašyti, nors Rusijos senelius jie pasiekė jau kiek po pravoslavų senojo kalendoriaus Kalėdų sausio 7...

Eglutę šiemet jau  papuošė pačios mergaitės - mediniais ir kitokiais nedūžtančiais žaisliukais. Namai irgi buvo sutvarkyti, tiesa, mūsų šeimininkėlės pagalba... 

O tada mes iš jų pabėgom! :) Kūčių vakarą Bernelių Mišiose dalyvavom tikrojoj savo bendruomenėj - VIlniaus Šventų Jonų bažnyčioj. Mano didutė plasnojo savo angelo sparneliais ir buvo pertekus įspūdžių.  

Man ten visada tiesiog jauku ir gera. Namie. Tarp žmonių, kurių vardus žinai, tarp sienų, kurios yra didžiausių tavo gyvenimo švenčių liudininkės... Viskas būtų buvę dar nuostabiau, jei ne mano jau susiformavęs įprotis kiek perdėtai kontroliuot savo vaikų elgesį. Šiaulių bažnyčios - ne Jonai... 

Kaip jums šitas Beliejus? :))

Sulaukėm kaip niekad daug sveikinimų paštu - iš arti ir iš toli. Šiemet jiems turėjom net atskirą "raudonąjį" kampelį :) iš kur jie pasklisdavo ant žemės, būdavo vartomi, žiūrinėjami, lankstomi, išimami iš vokų ir sukišami atgal, vėl grąžinami į vietą...
Nuo vaikystės gauti laiškai mane džiugina beveik labiau nei kokios nors dovanos. Giminių kasmet siunčiamų atvirukų pluoštas man buvo savotiškas "lavinamasis žaidimas". Pamenu, prisigalvodavau visokių būdų juos rūšiuoti: su seniais šalčiais, su žvėreliais, su eglutėm, su žaisliukais, su rusiškais užrašais, su lietuviškais... Dar į juos būdavo galima "rašyti" ir žaisti paštą. Panašu, kad kitąmet mūsų namuose irgi turėsim vietinį Kalėdų paštą. Sukaupti atvirukai tvarkingai sudėti laukia... :)

Niekada nesupratau naujo kalendoriaus pirmojo lapelio šventės. Ir šiaip, matyt per dažnai savo senelių namuose girdėjau, kad Naujieji - "komunistų ir pijokų" šventė, kada per televizorių nieko gero nerodo :)))
Man tikrai patiktų švęsti juos taip, kaip, anot mamos pasakojimų, švęsdavo mūsų proseneliai - važinėdavo rogėm, ant kavelių kūrendavo laužus ir šaudydavo iš šautuvų...
Bet šiemet, fejerverkams žybčiojant ir pokšint, suploviau ir į džiovyklę padėjau paskutinį išplautą indą, pasveikinau su Naujaisiais savo karralių, ir nuėjau miegot į lovą pas karalaites, kurių neišbudino nė garsiausias šurmulys ir kykavimai už lango.
O sausio pirmąją išaušo rytas toks pats, kaip praėjęs. Tik virtuvė pasitiko mane švaria kriaukle ir švytinčiais indais :) Lyg patvirtindami tą realybę, su kuria, tikriausiai, gyvena dauguma mamų: kokia bus rytdiena priklauso nuo to, kokia yra mūsų šiandiena... kokią ją mes pačios sau pasidarysim.

Prasidėjusio sausio pilkumoj "Bauhofo" jacintai - kaip nuskausminamųjų piliulė gyvybės pasiilgusiom akim. Nemėgstu besniegių žiemų. Nors šiaip jau šaltoji metų pusė visai patinka. Pamenu, mama aiškino apie šalčio įtaką svogūninėms gėlėms: neišgyvenusios šaltojo periodo jos nesukrauna žiedų, arba sukrauna juos bespalvius. Ir man, tikriausiai, panašiai :) Dabar, sausiui baigiantis, aiškiai jaučiu nors ir per gaidžio, gal jau ir per kalakuto žingsnį pailgėjusią dieną. Dar galėtų užšalt kaip reikiant. 

O sniego pagaliau "padavė"... :) Na, ir už tai ačiū. 

Ačiū, jei perskaitėt :) 

Dėkingumo, štai ko man trūko šitoj metų sandūroj. Ne, nereikia man sakyti "žiūrėk - tai, tai, ir tai pas tave taip nuostabu!.." Suprantu, kad tikrai esu labai apdovanota. Bet gal dėl nuovargio, nepajutau tokio sprogdinančio dėkingumo, kokiu beveik negali neužsikrėsti, pavyzdžiui, paskaitęs šį Aurelijos tinklaraščio įrašą. 

Bet... mėnuliai keičiasi :) Ir tikiuosi, kad viskas dar bus.