...vis kartoju Ronytei, norėdama, kad ji ne trankytų, o glostytų katę, tėtį, mane ar kurį nors iš "panašaamžių". "Švelniai, švelniai", - kai im plėšte plėšt kokį nors užsimanytą daiktą. "Švelniai", - kai įsismarkavus plėšydama ima vartyt knygutės puslapius.
Kitos mamos turi kitokius žodelius, dažniausiai, "gražiai". Bet man šis žodis netinka. Juk labai skirtingai suprantam, kas yra gražu. Apie tą skirtumą suvokiau dar vaikystėj, kai paaiškėjo, kad aš ir aplinkiniai gali visai kitaip įsivaizduoti, ką reiškia "gražiai elgtis". Ir, kas blogiausia, vaikui dažniausiai negali to supratimo perteikt. Taigi, susinervina, ir, deja, neretai parodo visai priešingą asmeninį pavyzdį...
O jei manęs paklaustų: "kaip - švelniai?", tikriausiai galėčiau dar patikslint - "maloniai, taip, kaip patiktų tau pačiai, minkštai...".
Mezgu riešines.
Štai pagal šį raštelį vienos jau iškeliavo Alx močiutei Verai į Rusiją
Šventės jau bepraeinančios, Trys Karaliai atkeliaus už kelių dienų, o aš dar neatsisakau noro poros brangių moterų rankas nusagstyt žvaigždėm.
Ir mokaus švelnumo... Ėmusis megzti riešines nustebau, kiek kantrybės tam darbui reikia, o kartu - kaip labai man jos trūksta. Ir švelnumo, švelnumo... Kantriai kantriai adatėle varstau karoliukus, o paskui švelniai švelniai glostydama ramiai perstūminėju juos siūlu toliau... Kitaip tiesiog neįmanoma - siūlas dyla, trūksta, ir jau nuveiktą darbą tenka vėl pradėt beveik iš naujo.
Buvo labai įdomu šitai pastebėt. Jau maniau, kad savo kantrybės viršūnę pasiekiau išmokus siuvinėti kryželiu. Kur tau!
Ir dar toptelėjo mintis, kad iš dalies rankdarbiai tam ir skirti, kad ugdytum kantrybę, valią... švelnumą. Todėl ir mokė jų vaikus nuo mažens - pirmiausia, aišku, megaites...
Ryte...
Vakarėjant...
Naktį...
