2011-02-26

Ieškojom pavasario ženklų

namie
po poros naktų laukimo, sudygo mūsų pomidorai, tie "mažyčiai daigeliai, kaip ūkininko Motiejuko" :)),

virtuvėj šviečia ir kvepia dar vienas hiacintas,

o saulėj bąla sruoga iš mano vilnų kalno... mmm... irgi nuostabiai kvepia :)

...ir lauke







O kad skruostus ir pirštus labiau gnaibė pavasario vėjūkštis, nei šildė saulytė, tai visai mielai juos atšildėm kavakukio bandelėm ir kava.
Ačiū mielosiom kantriosiom padavėjom, išvaliusiom eilinę balą, atsiradusią Ronjai išvertus puodelį vandens...
O čia - irgi nuostabus "eilinis" vaizdelis: sesė "skaito" sesei :)

Pavasarėja, jau. :)

2011-02-24

Vieversys ir rupūžė

Dievas, norėdamas vieversį sukurti, paėmęs molio gabalėlį, ir metęs aukštyn. Molio gabalėlis virtęs vieversiu, nukritęs žemėn ir pradėjęs giedoti. Velnias, tupėdamas už akmenio, visą tą atsitikimą matė, ir panoro padaryti paukštelį. Paėmė dumblo saują ir metė aukštyn. Dumblas nukrito atgal, ir, palindęs po akmeniu, pradėjo kurkti, dėl ko ir pats velnias išsigando. Tai buvo rupūžė.
"Kaip atsirado žemė", sudarytojas N. Vėlius. - V., 1986

Dirvinis vieversys

"Vasario 24-ąją bažnyčia mini švento apaštalo Motiejaus vardadienį. Liaudiškoje tradicijoje tai Vieversio diena, pirmoji pavasario šventė. Sakoma, apie tą laiką iš šiltųjų kraštų sugrįžtant mielą paukštelį – žemės artojų linksmintoją. Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio. Artojas, dienos karščio nuvargintas, sviedė jį į saulę. Ir nenukrito grumstelis žemėn, tapo žmogaus, sunkiu darbu duoną pelnančiu, linksmintoju. Kaip dainos žodžiuose:

Vyturiuks ant oro aukštai lakioja,
Pamatęs artoją, linksmai giedojo…

Ornitologų jis vadinamas dirviniu vieversiu, kaime dar – cyruliu, vyturiu, voversiu. Vieversį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užsiimtų savąją erdvę. Ir kitiems paskelbtų: „Aš čia šeimininkas!”

Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, turės dar „atgulėti“ – pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Galimas dalykas, kad liaudiškų pastebėjimų data nusakyta senuoju kalendoriniu stiliumi ir skiriasi bemaž dviem savaitėmis. Antraip prapultų paukštelis tarp pusnynų. Bet viena tikra: kokia bus vasara, vieversys gerai atspėja. Prieš šlapią vasarą lizdą suka ant kalnelio, prieš karštą – lomelėje. Pagal tai ūkininkai parinkdavo lauką bulvėms sodinti ir neapsirikdavo.

Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas, dažnai dar virš sniego lopais boluojančių dirvonų, sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, tik pasislėpęs akmenų krūsnyse.

Merginos stengdavosi iki šios paukštelių sutikimo dienos užbaigti verpimą. Priežodis sako: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys kuodelį priterš“. Mat dienai pailgėjus, laikas sėsti audimo staklėsna. Vieversio dieną nevalia plaukų šukuoti, antraip vištos vasarą rūtų darželius iškapstysiančios. Šiukštu ir miltus rėčiu sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. O jeigu kuri mergina norėtų veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, turi Vieversio dieną patižusiu sniegu triskart gerai išsiprausti."
Ištrauka iš Libertas Klimka. Lietuvos krikšto diena

Vieversėlių dainelės

Čibur vybur pavasaris,
Išleido tėvelis nelesinęs,
Su dyku gurkliu,
Su pliku pilvu.

Čiru viru, pavasaris,
Palikau vaikelius nelesintus.
Parlėksiu - palesinsiu,
Prakirsiu ledelį - pagirdysiu. (Kalvarija)

Ginučių vaikai grynapilviai, grynapilviai!
Neša laukan duoną, tru-upina, tru-ipina!
- taip raginami vaikai taupyt duoną. Jiems buvo priduriama: "tai nemeskit duonytės, netrupinkit. Matot, ir vieversiukas baras".

O mes, vaikai, žiūrėdami į vieversėlį, giedam giesmę viversėliui:
Vieversėli, mažulėli paukštužėli,
Stulpu žemėn, kuolu žemėn smik!
Vieversėlis mažulėlis kai tik užgirsta, ko vaikučiai prašo, tuom kartu žemyn ir leidžiasi kaip kuolas arba kaip stulpas. O mes vaikučiai žiūrom žemėn, ir nesurandam viversėlio. Vaikai nė nepamatom, kaip vieversėlis pakilęs vėl groja.

"Senovinis kalendorius". Sudarytoja G. V. Germanienė - V. Mintis, 2008

2011-02-16

Justinas Marcinkevičius

iškeliavo šiandien...
O vakar, kaip tik vakar, su Ronja skaitėm eilėraščius apie žiemą, ir toptelėjo, kad geriausius eilėraščius vaikams yra parašę geriausi ne vaikų poetai...

Žiema

Važiavo žiema ledo tiltu
Ir vežėsi pusmaišį miltų.
Ir džiaugėsi:
-Bus kaip iš rago
Sausainių, riestainių, pyrago!
Gulėsiu viena sau po uosiu
Ir valgysiu. Niekam neduosiu.

Užkliuvo jos ratai už vėjo,
Ir miltai visi išbyrėjo.

Vaikai, atsikėlę iš miego,
Už lango pamatė daug sniego...

O jei ne taip vaikiškai... tai ačiū poetui. Už tai, kad buvo vienas iš tų, kur gražiai gražiai mane augino...
Žodžiai (J.Marcinkevičius)

2011-02-11

"Eglutė"

taip pavadintą knygelę netikėtai nusipirkom šiandien su Ro (Kalėdos tęsiasi :)).
Esu baisi konservatorė, įsitikinau dar kartą. Beveik "nematau", ką galėčiau pirkti knygyne iš begalės, tiesiog krūsnių, šiuolaikinių knygelių apatinėse lentynose. Man jos bjaurios. Erzina plastmase atsiduodantys paveikslėliniai žvėriukai, jų plokščios spalvos, išversti veizolai ir akį rėžiantis kompiuterinis apipavidalinimas. O nuo tokių brošiūrėlių pretenzijų į "lavinimą" ir visai, atsiprašant, pilvą suka.
Visai kitaip su knygelėm, pieštom - iš tiesų PIEŠTOM bent prieš dešimtį, dvidešimtį... penkiasdešimtį (Darbėnai :)) metų. Ačiū Dievui, kol kas mūsų su Ronja skoniai sutampa. Štai ir "Eglutę" pasičiupo pati, pervertus eilę kitų knygučių. Pasirodo, ji atpažino savo dabar mylimiausio filmuko besmegenį!

Kadangi filmukas rusiškas, manau, jai buvo labai smagu paklausyti visą, net kiek išplėstą pasakojimą lietuviškai, ir šioje istorijoje savotiškai susidėlioti "taškus ant i".
Na, o man "atradimu" tapo pats autorius Vladimiras Sutejevas (Владимир Григорьевич Сутеев). Šis žmogus - kūrėjas (scenarijaus autorius, dailininkas, statytojas...) daugybės filmukų, su kuriais augo mano karta: "Begemotas, kuris bijojo skiepų" (gal ir ne be reikalo bijojo, kai pamąstai :)), "Gaidys ir spalvos", "Grybukas - namukas", ir daugybės kitų.
Net keista, kad pro akis praslydo šios, jau anksčiau išleistos, knygelės: "Stebuklinga lazdelė" ir "Maišas obuolių" (ai, tiesa, prieš dešimtmetį, tikriausiai, labiau domėjaus kokiu nors Kumrano bendruomene, Dunsu Skotu ir pan. :))
O štai, kitokia "Eglutė".
Einu. Skaitzsiu jau gal penktą kartą šiandien... Ronja spėjo išmokt pradžios eilėraščio pimas eilutes:
Ei, vaikai, greičiau į kiemą,
Pasitiksim baltą žiemą. :)