2011-08-31

Pasiūliui

TAIP! Ir pas mane pagaliau atkeliavo naujausia SouleMamos knyga (kaip čia dailiau dabar išverus?..) Šeimos ritmu: pajausti stebuklą metų laikų kaitoje. Kokia atgaiva - ir akims, ir šiaip... Nuostabus man jau pats faktas, kad ši knyga - sutuoktinių poros, kur ten, - visos šeimos, bendradarbiavimo vaisius. Skaitymas lengvas, nuotraukos puikios, - kaip geras žurnalas, prie kurio ypač dera puodelis kavos ir kąsnis torčiuko :) 


Vis gi visokeriopai naudingesnė ir nepakeičiama man yra pirmoji Amandos Soule knyga, Kūrybinga šeima: kaip išlaisvinti vaizduotę ir puoselėti šeimos ryšius. Ją labai rimtai siūlyčiau kaip privalomą literatūrą visiems, besiruošiantiems dirbti su vaikais.
Šaltiems vėjams pučiant, panašu, kad kurį laiką megsiu tik būtiniausius "apšiltinimus" savo mergaitėms - kojines, pirštines, kepures... Vieną kaip tik dabar turiu įpusėjus. Labai labai smagūs megzti Debbie Bliss šilkiniai siūliukai, jaukus dūminiai rožinis atspalvis. Pavasarį Julijai "išaugimui" numezgiau pirmąją


dabar gi mezgu seserį dvynę... :)


Ginny bloge labai smagu pasmalsaut, ką mezga kitos pasaulio mamytės... :)

2011-08-30

"Svirpliukai"

- taip vadinas Ronjos darželio grupė, kurios kolektyvo dalim mano didutė taps nuo šio rugsėjo pirmosios dienos... 
Krinta rasom nakties vėsa,
Skęsta sapnuos gamta visa.
Vien tik nenaudėlis svirplys
Svirpia sau užkrosnyje vis.
O-jo-jo-jo-jo, svirpia vis.
 
Mielas drąsuoli, paklausyk:
Laikas nurimti vieną syk!
Tavo pašonėj, dievaži,
Miega vaikai, vaikai maži.
Laikas nurimti tau, svirply.
Ek. Kad taip numaldytų šita lopšinė bent dalį neramių minčių, svirpiančių mano galvoj, pirmam vaikui štai žengiant pirmus žingsnius į platųjį pasaulį.
Tokia ji man dabar "stovi" mintyse...


Tokia maža net mūsų mažam užgrūstam kieme...
Svirpia visos mintys apie prieštaringumą to, ką noriu duoti savo vaikui, ir ką (te)galiu, svirpia baimės, svirpia... savotiška kaltė, kad nebuvau, nesu tokia mama, kokia norėčiau būti, ir ta neramybė, na, kaip kad būna, prieš peržengiant vieną ar kitą ribą, kai žinai, kad nebebus taip, kaip buvo iki šiol... kai negali nieko pakeist, tik susitaikyt, paleist. Ir dar - turi valdytis, kad to svirpimo neperduotum savo vaikui, kuris, gi, žengia į tą didelį pasaulį su nepaprastu atvirumu, pasitikėjimu, drąsa ir visokeriopai teigiamom nuostatom...


"Mamos į darželį neina. Aš noriu čia būti. Čia gražu. Noriu dar pažaisti, pasilikti, tu eik..." Va taip va man dėstė mano džiaugsmas šiandien po to, kai susipažinom su auklėtoja ("geriausia mūsų darželyje", anot direktorės :), apžiūrėjom grupę ir prausyklą, ir "užsiėmėm" spintelę ir rankšluostinę...
Ir jokių svirplių.
Kuo ilgiau gyvenu su vaikais, tuo geriau suprantu, kodėl matysiu dangaus karalystę kaip savo ausis, jei netapsiu tokia, kaip mano didutė...


...
Einu siūti Ronjai lėlę. Gal gi rankų darbas nuramins.

2011-08-28

Dangiškasis Tėve, padaryk mane geresne mama

Išmokyk mane suprasti savo vaikus, kantriai klausyti, ką jie nori pasakyti, ir maloniai atsakyti į visus jų klausimus. Neleisk man jų pertraukinėti ar jiems prieštarauti.  Padaryk mane tokią pagarbią jiems, kaip kad aš norėčiau, kad jie būtų pagarbūs su manimi. Neduok man niekad juoktis iš jų klaidų, ar gėdinti ir šaipytis iš jų, kai esu jais nepatenkinta. Padaryk, kad niekad nebausčiau jų, vien tam, kad likčiau patenkinta savimi, ar parodyčiau savo galią. Neleisk man jų pastūmėti melagystėms ar vogimui. Ir kiekvieną akimirką vadovauk man, kad galėčiau visu tuo, ką sakau ar darau, rodyti, jog nuoširdumas yra laimės priežastis. Sumažink, meldžiu, mano niekšiškumą. O kai esu blogai nusiteikusi, padėk man, Viešpatie, prikąsti liežuvį. Padaryk, kad visad prisiminčiau, jog vaikai yra vaikai, ir aš neturiu tikėtis iš jų suaugusiųjų nuovokos. Neleisk man iš jų atimti galimybės sulaukti savo laiko ir priimti sprendimus. Suteik man brandumo dovaną, kad galėčiau patenkinti visus deramus jų prašymus ir drąsos neleisti to, kas, žinau, jiems pakenks. Padaryk mane sąžiningą, teisingą, malonią ir tvirtą, Viešpatie, kad vaikai mane mylėtų, gerbtų ir sektų. Amen.


Malda iš knygos Making God Real in the Orthodox Christian Home
Šaltinis



2011-08-26

{šią akimirką}


SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.


2011-08-19

{šią akimirką}

SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.





}{}{}{}{}{}{}{


už tai, kad esam gimę laisvi ir už vaikus, - jų begalinį veržimąsi ir atkaklumą šiam pasauly
dėkoju šią savaitę.

P.S. Nuostabi Soule šeimos šios savaitės akimrka - žvilgtelkit...

2011-08-18

Ketvirtadienis - žuvies diena...


Iš prigimties esu chaotiška asmenybė. Visoks ritmas, nusistovėjusios tvarkos ir taisyklės man tiesiog kelia alergiją. Idealu, kai kiekviena diena - nepanaši į buvusią, minimaliai nuspėjama. 
Šita mano chaotiška prigimtis buvo pažabota su didutės gimimu. Galiausiai teko pritaikyti savo gyvenime visą tą teoriją, kuria patikėjau, beskaitydama įvairiausią literatūrą apie Valdorfo pedagogiką ir dalyvaudama daugybėj seminarų... Ne tik pritaikyt, bet ir pamažu pamėgt, ir pripažint, kad geriausios dienos - tos, kurios prabėga ramiai, įprasta vaga, atitinkančia mūsų mažiausiųjų poreikius. 
Na, ir vienas tų pagrindinių poreikių, kaip žinia, yra valgis. Kasdien gaminti iš manęs reikalauja didžiulių valios pastangų, Vis dar. Labai noriu pamilt šį reikalą, bet, o, tačiau... 
Nuolat esu visokių "auksinių" receptų paieškose - ne tik patiekalų (greitų, sveikų, skanių ir man, ir vaikams, ir vyrui, nebrangių, pageidautina, iš lietuviškų ir kuo šviežesnių sezoninių produktų, etc, etc...) receptų, bet ir kaip geriau organizuot visą šeimos aprūpinimą maistu. 
Paskatinimo ir padrąsinimo, pavyzdžiui, apie savaitėmeniu ir apsipirkimą savaitei (o kartu - ir suvokimą, kam reikalingi tie dviejų metrų aukščio dvejų durų šaldytuvai :D) gavau, paskaičius Rimos puslapį - žvilgtelkit, gal ir jums pravers. Tapau nuolatine įvairiausių maisto blogų sekėja... Ir supratau, kaip svarbu, kad šalia tvarkingo ir aiškaus recepto dar būtų bent keli apetitą žadinantys paveiksliukai... :) Ir visam tame be perstojo ieškau kokio nors smagaus "kabliuko", "razinos", ar kaip tai bepavadinsi... Na, kažko, nuo ko maisto gaminimo ritmai netaptų monotonišku dunksėjimu...
Va, ir noriu pasidalint viena paskutinių tų "razinų". Pavadinti ją reiktų "Po grūdelį kiekvienai savaitės dienai, pagal Štainerį", ar kažkaip panašiai :)
Gerbiamas Rudolfas Štaineris, be visa ko, antroposofijos ir Valdorfo pedagogikos kūrėjas, pabrėžė įvairaus maisto, o ypač - javų įvairovės mūsų mityboje, svarbą. Kiekvienai savaitės dienai, jo manymu, yra būdingos tam tikros savybės. Jos yra nulemtos Visatos ritmų, o konkrečiau - sepptynių skirtingų planetų. Kiekvienos savaitės dienos savybes geriausiai išreiškia konkreti spalva - šios spalvos maisto produktu ypač dera rinktis tą dieną. Na, ir galų gale, kiekvieną savaitės dieną geriausiai dera vartoti vieną konkrečią javų rūšį. Konkrečiai tas savaitės sąrašėlis atrodo taip:

Pirmadienis - Mėnulis - violetinė - ryžiai
Antradienis - Marsas - raudona - miežiai
Trečiadienis - Merkurijus - geltona - soros
Ketvirtadienis - Jupiteris - oranžinė - rugiai
Penktadienis - Venera - žalia - avižos
Šeštadienis - Saturnas - mėlyna - kukurūzai
Sekmadienis - Saulė - balta - kviečiai

Dabar turiu kuo remtis, rinkdamasi rytmečio košę; demokratija šitose pozicijose nepasiteisina - amžinai girdžiu, kad "jau visą savaitę valgom tą patį"... O, ir grikių galiu nebevirt. Na, o jei orientuosiuosi pagal spalvas... bent jau trečiadienį ir sekmadienį galiu lepintis kiaušiniene, pavyzdžiui, šia, suvalkietiška
Taigis... tik pomidorais dabar neapmėtykit :) ar apelsinais kokiais - šiandien jų diena :D Ko tik nesigriebi žmogus, kad suritmuotum savo aritmišką būdą...


Paveikslėlio šaltinis

P.S. Valdorfietiški savaitės meniu kiekvieam metų laikui angliškai ... įdomu žvilgtelt, kuo vaikus darželiuose maitina už jūrų marių...

2011-08-17

Pasiūliui

Jaučiuos blogerė su negale be fotoaparato :(
Tai šiandienos "Pasiūliui" (Yarn Along angliškai) rubrikėlei įkeliu seną, dar žiemą darytą pelėdinių pirštinių nuotraukėlę, nors dabar mano mezgimo puodely jos apmestos kiek kitokiais siūlais. Ačiū buveinės šeimininkei už įkvėpimą :)


Bus irgi pilkos. O akims e-bay nusipirkau iš kriauklės padarytų perlamutrinių sagyčių - mažų tokių, vos 0,7 cm skersmens. Bus gražu. Ir labai smagiai mezgasi. Va, tik daryt paraleliai dar ir aprašymo vertimą sunkiai sekas... O čia,  Ravelry , galima jį rast angliškai, jei ką.
O tokie va mano šios savaitės skaitiniai :)
Ką mezgat, ką skaitot? :)


2011-08-15

Žolinė...

Vis gi pavyko įvykdyti užsibrėžtą šios dienos ŠVENTIMO minimumą - bent aplankyti kokią nors Marijos garbei skirtą šventovę. Man ji - pati gražiausia. Mano vaikystės bažnyčia Tytuvėnuose. Ir jos Madona. 


Nuotrauka čia - mamos. Mūsų fotoaparatą palikau Tytuvėnuose, tai negaliu pasidalint dabar vaizdais iš įvykių sklidinos šiandienos. Gal taip ir gerai. Sėdžiu pati ir grožiuosi šituo paveikslu. O visas šurmulys tegul bus paliktas kitoms dienoms. 

2011-08-12

{šią akimirką}


SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.


2011-08-11

Lietui lyjant

ir mano grafomanijos paūmėjimui nepraeinant :D,  galima surast bent septynias galvoj besisukančias temas, kuo papildyt tinklaraštį (užtat ir viru viru košė) ...
Apie
- bandeles su slyvų įdaru (tiesiog išlaupiau kauliukus, užbėriau kelis šaukštus cukraus ir šaukštą cinamono, ir iškepiau krūvą bandelių; basta, kiaurasamtis atlaisvintas),
- krūvą išaugtų kepurėlių, kurias noriu paverst kojinėm ir pirštinėm,
- vos pradėtą ir jau užbaigtą konservavimo sezoną (ačiū, šiemet užteks),
- kolegių tinklaraštininkių rankdarbių naujienas ir iš koto verčiančius rankų dabo vaisius (nuo visurnakčio vaikštau su mintim, kad noriu nusimegzt sau trikampę skarytę... šiuo momentu būtų bene pats nepraktiškiausias rankdarbio pasirinkimas)
- mūsų didmiesčių kiemus ir apie tai, kada vaikas jau brandus pirmą kartą išeit "į gatvę" vienas, apie tai, kaip išlaikyt palaimingą kantrybę ir Dievo meilę mums atspindintį žvilgsnį tarp trijų mažvaikių, nuolat įvairiausiom intonacijom klykaujančių ir visais įmanomais pojūčiais bandančių pažint pasaulį,
- apie valstybinius vaikų darželius, ir apie tai, ar palengvės man gyvenimas nuo rugsėjo išleidus didutę  į vieną iš jų,
- apie įvykius Londone ir nemylinčią "teisiojo" sūnaus pozą palaidūno atžvilgiu (Plg. Lk 15, 11-32; tikiu, kad ne viena šiom dienom iš kokio pažįstamo esat išgirdus ką nors panašaus į mano draugės žodžius: "so good to be back home- no police sirens, no idiots running down the streets, no fear, just peace, relaxation and loving family around..."),
- galų gale apie šią mūsų šeimos vasarą - didžiąją kelionę į Rusiją, dvynukių krikštynas, Jonų bažnyčios šeimų bendruomenės stovyklą....
O - jau daugiau nei aštuonios temos...
Žodžiu, pasirinksiu... vienuoliktąją :)
Vakar, rugpjūčio dešimtąją, buvo šventas Laurynas, katalikų žinomas ir kaip bibliotekininkų globėjas. Šią dieną nusistačiau kaip galutinę datą grąžinti tas knygas, kurių atidavimo data jau porą savaičių praėjusi. Vis dėl  mūsų kelionių, kurių metu net neturėjau galimybės prisijungti ir Internetu atidėti grąžinimo terminus.
Su Ronja lankomės Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekoj - pačioj didžiausioj mūsų mieste.


Užsirašiau į vietinių skaitytojų gretas, vos atvykus gyventi Saulės miestan. Bet nuo šio pavasario bibliotekoj nuolat ėmėm lankytis nuolat kartu su Ronja. 
Iš tiesų, jei koks Šiaulių naujakurys paklaustų, kur mieste būtų galima nueiti su vaiku (ar keliais) smagiai praleist laiką, P. Višinskio bibliotekos vaikų skyrius būtų viena pirmųjų vietų, kurias nuoširdžiai rekomenduočiau! Po neseniai baigtos rekonstrukcijos ten erdvu, šviesu, jauku, gausu net naujausių knygų knygelių, o mums svarbiausia - storo stiklo pertvara atskirtas kambarys patiems mažiausiems. 
Pamenu, pirmą kartą juo kiek net pasipiktinau :D Ten daugybė visokiausių žaislų, - pypsinčių, mirksinčių, judančių, minkštų, riedančių, ir visokių visokiausių, o kur dar dalybė žaislinių knygelių patiem mažiausiems... Jaučiaus beviltiškai, bandydama bent kiek atkreipt didutės dėmesį, kad ČIA DAR IR KNYGELIŲ YRA!!! :D 
Štai, žvilgtelkit pačios. Vaikštom ten jau daugiau nei pusmetį bent kartą per porą savaičių, o mano vaikas vis neatsižaidžia. Aišku, tai dar ir dėl to, kad pas mus gi žaislai "mediniai, prie lubų prikalti" :D, tai bent atsigriebia kūdikis...



Nors šiaip kai kuriuos dalykus apie "biblioteklą" jau suprato, na, pavyzdžiui, kad atėjus reikia BŪTINIAUSIAI kyštelt į aparačiuką skaitytojo pažymėjimą :), atnešti atiduoti senas knygutes, išsirinkti naujas, ir kad uš jas mokėti nereikia :). O kai kurios knygelės skaitomos tik vietoj, jų išsinešt negalima. Tada vyksta tai, kas man ir tetom bibliotekininkėm gražiausia: Ro mažųjų skaitykloj pasiima keletą jai labiausiai patikusių knygelių, ir pradingsta žaisliniam namely, ant pagalvėlių. Taip aš turiu laiko ir pati parinkti vaikiškų knygelių, ir sau ką nusižiūrėti...


Nežinia kodėl, bet šioj nuostabioj vietoj mažųjų skaitytojų tikrai negausu... Gal čia kiek "kaltas" ir vis dar tradicinis bibliotekos įvaizdis - kaip tylos ir sustingusios ramybės apgaubtos "mokslo žinių šventovės", kur mamoms su mažais vaikais, švelniai tariant, nėra ką veikti. 
Ei! Bet gi noriu visas padrąsint! Mūsų :) bibliotekos darbuotojos - pačios šilčiausios moterys, tikrai besistengiančios kurt erdvę, atvirą visiems. Pavyzdžiui, teko girdėt, kad anksčiau čia sutartu laiku net rinkdavosi mamyčių su vaikais būrelis kassavaitiniams "mytams". Mamyčių klubas - bibliotekoje! Geras, ką? :)
P.S. O švento Lauryno proga galima sau susigalvot kokią tradiciją, na, ne tik grąžint užlaikytas knygas. Pavyzdžiui, atnaujint namų biblioteką kokia seniai išsvajota knyga... ar keliom. Mes taip ir padarėm - kai tik paštas pristatys, iškart pasirodysim :)

2011-08-10

Pasiūliui

- kažkaip taip lietuviškai vadintųsi kastrečiadieninė Ginny Sheller, katalikės šešių vaikų mamos iš JAV blogo rubrikėlė Yarn Along apie tai, kuo apraizgyti jos virbalai, ir kokiais puslapiais šiuo metu klaidžioja jos akys ir mintys. Visus norinčius dalintis savo rankdarbiais ir skaitiniais, Ginny kviečia palikti nuorodą į analogšką savo blogo įrašą.
Jau seniai seku tuos įrašus, bet pati iki šiol vis neprisiruošiu prisijungti, kad ir kaip mėgčiau panašų internetinį bendrav(darb)imą. O šiandien prisijungsiu :) Tik angliškai rašyt tingiu (shame on me). Ai... :) Gi yra google translate, jei ką :)
Bet prieš pasirodydama su mezginiu, noriu pasidžiaugt viena savo namų lentynėle.

Šios lauktuvės iš Rusijos pamažu "išsivaikšto" po draugų ir pažįstamų namus. Šį tą pasiliksiu sau, nes, na, gražus man tas rusų liaudies kūrybos ryškumas, ir pralinksmėja akis, užkliuvus už tokio ryškaus ir kiek egzotiško daikčiuko...
Vieną dubenėlį paverčiau "dėžute" savo "einamajam" mezginiui:


Juk gražu... Tiesiog - visapusiškai graži "dėžutė" :)


Dėžutė mezginiui man reikalinga todėl, kad būtų galima viską greit sumesti ir kilstelti aukštyn, iki kitos ramios mezgimo minutės, ant kokios nors lentynėlės, kur siūlų ir virbalų nepasieks kibūs maži piršteliai.
Prieš savaitę, vėjui dvelktelėjus rudeniu, apmečiau pirmąsias šį sezoną kojines. Šiandien jos atrodo taip:


O kiek dar tų kojinių sąrašėly... Ir pirštinaičių. Dar - kepurėlių. Savom ir mažiau artimom ausim paslėpt nuo vėjo. Jei labai suims nuobodulys, pamėginsiu nusimegzt kokį baktusą :)
Be knygos apie Petsoną ir Grimų pasakų šiuo metu skaitinėju Jane Austine skaitmeninio pavidalo romaną "Puikybė ir prietarai" , savotiškai pratęsdama malonumą, kurį patyriau žiūrėdama šią  knygos ekranizaciją.
Na, o ką mezgat ir skaitot jūs? :)

2011-08-09

Kaip sunaikinti slyvas?


Greitai ir maloniai?

Visų namų šeimininkių draugas google šiandien man padėjo rasti štai tokį atsakymą.

Tikrai labai vykęs ir greitas slyvų pyragas. Kol rašau, orkaitėj kepa jau antras, nes netikėtai sužinojom, kad į svečius užsuks senelis (Alx tėtis), o pirmą, iškeptą ryte, jau suvalgėm. Hm hm, na gerai. Suvalgiau :)

Taigi.

85 g minkšto sviesto, 140 g cukraus, kiaušinį ir stiklinę pieno sumaišiau į vientisą masę, subėriau 225g miltų, sumaišytų su dviem kupinais šaukšteliais kepimo miltelių. Kepimo formą ištepiau sviestu, pabarsčiau manais (džiūvėsėliai kaip tyčia pasibaigę), tešlą išlyginau. Tada vieną prie kitos, lygiom eilutėm, minkštimu į viršų, dėjau ant viršaus slyvų puseles (turiu pilną kiaurasamtį didelių, raudonų, vengriškų slyvaičių, kurių nuo praėjusio penktadienio neprisiruošiau paverst slyvų džemu, užtat dabar jau "dega" sunaudot), viską gan gausiai apibėriau cinamono - cukraus mišiniu, ir pašoviau į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Rytą pyragas iškepė per maždaug keturiasdešimt minučių. Minkštutėlis, kvaputėlis, ir labai labai dailus. Taip ir prisimena mamos mėgiamas posakis, kad genialumas - paprastume :)

2011-08-06

Miki, vaikuti brangus

sutemos gaubia laukus,
Rimsta ėriukai garde, tyla bitelės sode.
Mėnuo įkopęs dangun žvelgia pro langą vidun.
Šviesų sapnelį sapnuok, mik, karalaiti, miegok.
Miegok, miegok...

Viskas nutilo pily, skęsta ramiam snauduly,
Niekas nevaikšto čionai, nekrebžda pelės seniai.
Tuščia virtuvėj, rūsy, žmonės sumigo visi.
Nieko, brangus, nebijok, mik, karalaiti, miegok.
Miegok, miegok...

Tu visas džiaugsmas namų, gera čia tau ir ramu,
Šitiek žaislų kambary, šitiek saldainių turi.
Niekas tau jų nepalies, miki, valdove pilies,
Šviesų sapnelį sapnuok, mik, karalaiti, miegok.
Miegok, miegok...

Lietuviškai dainuoja Taja, vokiškai dainuoja Vicky Leandros

Dabar tai - mėgstamiausia didutės lopšinė :) Įkliuvau. Tai ne kokią a-a pupą murmėt, šitą lopšinę sudainuot. Ir apie žodžius reikia galvot, ir apie melodiją. O "dėkot" už tai turiu katinui Findusui :D Jis ir mylimiausias Ro personažas dabar... O gal Petsonas? Bet ir Prilė jai simpatiška, ir karvės... Ką čia daug pripasakosi - reikia tiesiog paskaityt Nelaimingas Petsonas.Sąmyšis darže. Knygelė, kuri neįgrįsta net ir suaugusiam skaityti, net ir... trisdešimt šeštą kartą... :)
O jei jau kalba apie ėjimą miegot... Štai, kokį perliuką neseniai aptikau vienoj knygelėj.



MAŽO BROLIO MIGDYMAS

Ir prie tamsos
Tegu vaikai,
Ir prie nakties
Lai pratinas.

O jei baisu,
Lai mano: tai –
Didžiulis
Juodas katinas.

Kukulas, Valdemaras. Tamsos didžiulis katinas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1988.

2011-08-05

{šią akimirką}


SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.


Nuskambėjo sodai obuoliais... II


 Štai mano vėlyvo vakarykščio triūso reziltatas :) Na, tikrai kad skanu. Jau vieną stiklainiuką suvalgėm... su rytine koše, kava ir batonu - kaip kam patiko.
Rima, tikrai rekomenduoju! Pamenu ankstesnių metų jūsų cukinijų derlių, tikiu, kad tikrai turėsit iš ko virt ir šiemet :)

O čia - TAS keistas eilėraštis... Nerandu tik, kas autorius.



 Nuskambėjo sodai obuoliais,
Kriaušių nulingavusiais varpais.
Rytmečių skaidri žydra vėsa.
Mano tėviškėj rudens šviesa.

Nuskambėjo žemė obuoliais.
Prašo paukščių virtinės: „Atleisk,
Mes paliekam jau gimtus namus,
Laukia mūsų kelias neramus...“

Vėjo žingsniais virpančiais tyliais
Palaukėm rugsėjis prasiskleis.
Nuskambėjo žemėj obuoliai,
Kriaušių išsiūbuotieji varpai.

Ir kodėl gi taip anksti šiemet tas rudens jausmas?..

Nuskambėjo sodai obuoliais...

- sakė poetas.
Ir mus šiandien pasiekė to skambesio aidas - ačiū, Ingrida :) Puskibiris baltų alyvinių obuoliukų tebespokso vonioj!
O kadangi "kolegių" tinklaraštininkių įrašuose vis pasirodo "I can" - "konservuoju", tai pasiryžau ir aš leistis įtakojama sezono tendencijų, tsakant :D
Niekad nieko nesu konservavus. Esu net savotiška "antikonservuotoja". Nuo vaikytės man šis sezonas šiek tiek... dygus. Apie jį pagalvojus, iškyla lengvo panikos, streso, gobšumo ir pavydo jausmų prisiminimas. Kažkodėl taip.
Apskritai aš žmogus labai vienadienis. Kažkaip priešingas man kaupimas. O kaupimas su konservavimu net labai susijęs: kaupi cukrų, paskui kaupi krepšiuose uogas, kad susidarytų daug daug, paskui kaupi kantrybę virimui ir maišymui, paskui švarini susikaupusius stiklainius... paskui vėl apsišarvuoji kantrybe, nes net kantriai išviręs visą saldų gėrį, jo gi iš karto negausi - teks laukti pūgotos žiemos, kol atsidarysi saldaus stebuklo stiklainėlį.
Žodžiu. Kol štai plepu, už nugaros burbuliuoja ir šliurbsi ant mažos ugnies verdamos obuolių - cukinijų tyrės puodas (aha, retkarčiais pamaišau). Visad būna pirmas kartas, taip juk sako? :D
Ėmiau lygiom dalim cukinijos ir obuoliukų (ir vienų ir kitų nuplautų, nuluptų, pašalintom sėklom), juos susmulkinau kombaino ašmenim, užpyliau pora šimtų gramų cukraus (masės buvo apie 800g), palaikiau porą valandų, kol išsiskyrė sulčių (kol suguldžiau ir užmigdžiau vaikus), ir pavirsiu, kaip liepia receptas, 20min. Jau tuoj laikas.
Stiklainių nekaitinsiu. Ai. :) Išploviau ir paskalavau lašeliu spirito, kaip pamokė mama. Toks va bus pirmas mano konservavimo "blynas" - greitam sunaudojimui. Toliau žiūrėsim. Sau daviau žodį, kad nė vieno Ingridos obuoliuko neprapuldysiu.

2011-08-04

'Niaukatas"

:D
Pradžiai susipažinkime su pora terminų.
Niaukatas - fotoaparatas. Bet gali būti ir nuotrauka :D
Nogašuoti - fotografuoti.
Ir šitam poste noriu papasakoti tą "atskirą istoriją" apie Ronjos fotoaparatus. Na, bent jau pirmąjį ir antrąjį :D
Priešistorė. Tikrai skersai žiūrėjom į draugus, prieš kelis mėnesius savo sūneliui, Ro draugui, trečiojo gimtadienio proga nupirkusius dovanų fotoaparatą. Aišku, stengėmės būt draugiški, ir į jų kiek sumišusius pasiteisinimus reaguot supratingai (ne, ne, kodėl, visai ne "pižoniška", aišku, vaikui tai smagu, reikia, tikrai, negi duosi gerą tampyt, ar kokį mobiliaką....), bet, nuoširdžiai sakant... galvojom atvirkščiai :D
Nepraėjo nė pusmečio... :) Atėjo didutės gimtadienis, ir iš mūsų tėčio aš išgirdau tekstą, labai jau primenantį anuos draugų žodžius. Tik mano reakcija buvo jau kitokia. Iš tiesų, per visas pavasario - vasaros keliones abu buvom labai jau išvarginti nuolatinės kovos su Ronja dėl fotoaparato, galimybės jį bent pamaigyti, bent pažiūrėti padarytas nuotraukas. Taigi, abu nusprendėm - dovanot trimetei "niaukatą". Tik abu sutarėm, kad nesinervinsim, kad ir kas benutiktų. Kad naudojimąsi išaiškinsim kantriai ir daug kartų, daug kartų kantriai :).
Na, kantriai - tai nereiškia ir nemoralizuojant... (kiek kartų sakėm - NEUŽDENK langelio, NELIESK visai objektyvo, VISAI!! ir nespaudyk, NESPAUDYK, sakiau juk...) To nežadėjom... :)
Žodžiu, vieną gražų vakarą tėtis su didute praleido kartu - be visos kitos smagios veiklos, aplankė ir gerą dėdę, greičiausiai, nusprendusį išvalyt sandėliuką, ir už pusšimtį litų atsisveikint su keletos metų senumo skaitmeniniu Kodak'u. Visai, beje, puikiai veikiančiu. Taip per artimiausias porą dienų gimė šie ir panašūs foto šedevrai:




O kaip aprašyti mažosios fotografės džiaugsmą, pasitenkinimą - savim ir savo "darbais", dėkingumą ir krykštavimą? :) "Aš nogašuoju, NOGAŠUOJU"...


Deja, pirmasis išėjimas fotografuoti pasaulio už namų sienų, buvo lemtingas. Trečią dieną... žodžiu, aš net nežinojau, ko labiau gailėti - "niaukato", kurio objektyvo "straubliukas" buvo sugurintas į asfaltą, ar verkiančio kūdikio, gailinčio ir fotoaparato, ir savęs,  bei raudančio balsu iš skausmo, nusibrozdinus kelius ir vieną alkūnę...
Pakili nuotaika išgaravo. Visi nusikabino nosis (kartu su fotoaparatu).
Su vyru abu padūsavom, kad, deja, matyt, dar per maža, ir gal ir per anksti, ir gal suklydom...
O tada buvo trečiadienis blusų turguje. Ir dabar jau man virptelėjo širdis... Vis gi nepaprasta matyt savo kūdikį laimingą ir įnikusį į kažkokią veiklą, pilną įkvėpimo... Taigi, Ro gavo antrąjį šansą, šįkart - Fuji pavidalo, ir gerokai senenį. Ir už dvigubai mažesnę kainą.
Kai žiūriu  į tokias nuotraukas... Jaučiuos visiškai tikra - buvo verta :)


Ir ak, tas ego... :) Na, pagaliau ir aš turiu, kas mane fotografuotų. Ir dar kaip - džiugiai klykčiodamas "Mama, žiūrėėėk, žiūrėk ČIA, nogašuoju"... :D




Mes namie!

Juokis, širdie! :D
Regis, taip vaikystėj dainuojant girdėjau vieną tuometinės estrados daininką?
Na, pagaliau tai tiesa - po kelionės į Rusiją ir atgal, krikštynų, savaitės stovykloj, mes pagaliau namie.
Sergam. Visos. Smarkiai. Pūtuojam visos, kostim, šnypščiam ir ašarojam... Esam vienos - tėtis savaitę darbuos (gal ir į gera tai), mūsų nuostabioji auklė slaugo savo mamytę... Bet namuose ir sienos padeda, tad, tikiuos, greit atsigausim.
Vakariniams pasivaikščiojimams ir smėlio dėžei jėgų dar nepakanka, bet rytais būtinai paliekam irštvą ir išeinam į Šiaulius.
(Regis, mane ištiko lengvas grafomanijos priepuolis, o gal tai jau keturias dienas trunkančios vienatvės (be Alx) rezultatas, nes esu kupina noro rašyti rašyti rašyti :D )
Užvakar, pavyzdžiui, buvom turguj. Sveikas, rudenėli. Pirmieji astrai žydi. O rytai jau su tokiu... pirmų krintančių lapų ir tirštos miglos kvapu. Kiti ženklai - grybai grybukai grybaičiai... :) Jų ir prisipirkom. Pirmiausia voveraičių, jau ankstesniais metais išbandytai dieviškai voveraičių sriubai virti. Mmm... Tada cukinijų, petražolių, krapų, svogūnų laiškų, rūgštynių, morkų, agurkų, pomidorų, ridikėlių, medaus... Visą maišą vietinių laukų ir sodų gėrybių! Ne veltui mano vilniečiai uošviai, važiuodami pro Šiaulius, kartais net pirmiau nei į mūsų namus, suka  į čionykštį turgų. Šiaulių turgus - daiktas geras. :)
Perkam, perkam perkam. Nes šaldytuvas po visų klajonių tuštutėlis. O gal ir tam, kad savotiškai "įsižemintume"? Vakar užsukom į kastrečiadieninį kaštonų alėjos blusų turgelį, ir štai paskutinė mūsų balasto dozė:

Fotoaparatas. Ronjai. Atskira istorija.
Mašinytė - trapas. Ronjai į kolekciją. Iš tiesų ieškojau mašinos - tralo (lyg ir taip vadinas tas vilkikas, kur ant "lentynėlių" perveža daug lengvųjų automobilių?), nes kelionėse matėm jų daugybę, ir kaskart Ronja būdavo pasiryžus nusitraukt saugos diržus, kad tik galėtų kuo ilgiau pažiūrėt į tą technikos stebuklą. Bet trapas irgi tiko. Jį "pažįstam" dar iš Darbėnų knygelės. Dabar galim apžiūrėt "realiai".
"Rankdarbiai", "Valgiai" ir "Kosmosas" - viskas MANO :D Tinklui nerti (o ir į kolekciją - sena knyga, metais vyrenė už mano mamą), obuolių sūriui virti, ir... dvi tokios, po litą, kur vis nusiperku, pagalvodama apie mokytojavimą, ir "gal kada pravers" :)
Beje, radau ir birželio mėnesio "turtus" iš ten pat :) :


Visada blusturgy dairaus savo vaikytės vaikiškų knygelių su meniškom iliustracijom. Kartais parsinešu kokį laimikį... "Linksmi rūpestėliai", V., 1973 - eilės - jaukios ir paprastos - Viliaus Laužiko

Malūnėlis

Pasistatėm malūnėlį
Prie upelio vingurėlio.
Vežkite grūdelių
Iš plačių laukelių!

Suvažiavo daug kaimynų
Ir malūną išmėgino.
Išmėginę gyrė,
 Kad mes dabštūs vyrai.

Zūru, zūru, malūnėlis,
Kvepia, kvepia pyragėlis.
Auksinių kvietelių -
Kolūkio Tėviškės laukelių.



Iliustracijos - šiltos ir mielos, - Eglės Kučaitės.