2012-01-27

{šią akimirką}


SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.


Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.




2012-01-25

Pasiūliui

Nors persiplėšk. Žiema, pati tikriausia, balčiausia, minkščiausia, o kartu ir drėgniausia, ir šalčiausia jau tikrai čia. Nespėju megzt šiltų drabužių, - pirštinių, kojinių, ilgint rankoves megztiniams... NUOBODU. Bet nėr kur dingt, nes visokiose pirktinėse pirštinėse mano mergaičių rankos drėksta ir šąla... 
Noris veikt visai ką kita, pavyzdžiui, kept skanėstus ir skaityt knygas. 
Vakar sulaukiau ypatingos viešnios. Gėrėm arbatą su mano blogo skaitytoja Laura :) Vaišinomės varškės pyragu. Ir kalbėjom, kalbėjom... :) Taip pat gavau dovanų iš "ano pasaulio' - iš JAV Laura parvežė man lauktuvių Simplicity Parenting. Ir sau parsivežė dar keletą knygelių, kuriom maloniai pažadėjo dalintis. Neilgai dvejojus, pirmiausia kibau į Raising our Children, Raising Ourselves. Du pulapiai knygos, dvi eilutės kelnių... :)) 


Ginny Sheller ir kitos mamytės Yarn along irgi dalijasi savo skaitiniais ir mezginiais. Žvilgtelkit :)

2012-01-23

Sninga

Ant lauko, ant bėgančio kelio,
Ant žalio zylutės pūkelio,
Ant sodų, miškelių šėmų,
Ant mano ir tavo namų
Nuo ryto lig vakaro sninga.

Nuo ryto lig vakaro sninga.
Atrodo, šiaurys aveles
Į žydras dangaus pieveles
Atvarė ir vilnas jų purto.
Ir va - iš buriuko užburto
Nuo ryto lig vakaro sninga.

2012-01-22

Avies metai

Vis neturiu kada paskaityt kokios specialios literatūros tinklaraščio rašymo tema, bet ir iš patirties bei bendro išsiavinimo aišku, kad rašantieji turi būt žavūs, šmaikštūs, aktualūs, ir dar visaip kitaip pozityvūs. Man ir pačiai kartais tiesiog atgrasu vartyt bjaurios nuotaikos nutaškytus tinklaraščių puslapius, kai išeini ne tik nieko gero nepasisėmęs, bet dar ir su jausmu, kad "geriau jau ji būtų patylėjus"... Teisus buvo žmogus, pataręs, kad, jei gali nerašyti - nerašyk. Ir štai, nepaisant viso suvokimo, šitas įrašas bus nepozityvus, nenaudingas, bet toks, kurio neparašyt negaliu. Kasdienybės dokumentikos vardan... 
...prisipažinsiu, visą prieškalėdinį ir Naujųjų metų pradžios laiką jaučiaus... kaip uodegoje. Kad būtų galima suprast tiksliau, ką turiu minty, ir nenusiinterpretuot :)) iliustruoju:


Neapleido jausmas, kad VISI bėga kažkur prieky, ir viską spėja: suvest balansus, suskaičiuot santaupas, paskirstyt jas dovanoms, surašyt sveikinimus, laiku juos išsiųst, atlikt namų darbus universitetui, pagamint karnavalinius rūbus vaikams, sudalyvaut "eglutėse" ir kituose kultūriniuose renginiuose, išsikuopt namus, suplanuot meniu, suruošt viską šventinam stalui/stalams... O AŠ... "sėdžiu" su trim savo kukučiais, ir ne tik kad nieko nespėju, net ir nežinau, ar noriu ką nors spėt. Kur ten. Norėjos tik sėdėt susisupus, eilinį kartą gyvenime skaityt mėgstamiausią savo "pasaką" - "Žiedų valdovą", kept meduolius ir kramsnot juos su karšta arbata, megzt. Viskas.
Dar labai norėjos išskuopt dūšią ir ramiai pažvelgt į save šiuo gyvenimo momentu. Ne aptarinėt buvusių metų rezultatus, ne sudarinėt būsimų metų "pasiryžimų" sąrašus, o tiesiog būt - čia ir dabar. Todėl ir atsirado įrašas apie centrą.


Galų gale, šį tą nuveikiau. Eglutė buvo papuošta, sveikinimai surašyti, nors Rusijos senelius jie pasiekė jau kiek po pravoslavų senojo kalendoriaus Kalėdų sausio 7...


Eglutę šiemet jau  papuošė pačios mergaitės - mediniais ir kitokiais nedūžtančiais žaisliukais. Namai irgi buvo sutvarkyti, tiesa, mūsų šeimininkėlės pagalba... 


O tada mes iš jų pabėgom! :) Kūčių vakarą Bernelių Mišiose dalyvavom tikrojoj savo bendruomenėj - VIlniaus Šventų Jonų bažnyčioj. Mano didutė plasnojo savo angelo sparneliais ir buvo pertekus įspūdžių.  
Man ten visada tiesiog jauku ir gera. Namie. Tarp žmonių, kurių vardus žinai, tarp sienų, kurios yra didžiausių tavo gyvenimo švenčių liudininkės... Viskas būtų buvę dar nuostabiau, jei ne mano jau susiformavęs įprotis kiek perdėtai kontroliuot savo vaikų elgesį. Šiaulių bažnyčios - ne Jonai... 
Kaip jums šitas Beliejus? :))


Sulaukėm kaip niekad daug sveikinimų paštu - iš arti ir iš toli. Šiemet jiems turėjom net atskirą "raudonąjį" kampelį :) iš kur jie pasklisdavo ant žemės, būdavo vartomi, žiūrinėjami, lankstomi, išimami iš vokų ir sukišami atgal, vėl grąžinami į vietą...
Nuo vaikystės gauti laiškai mane džiugina beveik labiau nei kokios nors dovanos. Giminių kasmet siunčiamų atvirukų pluoštas man buvo savotiškas "lavinamasis žaidimas". Pamenu, prisigalvodavau visokių būdų juos rūšiuoti: su seniais šalčiais, su žvėreliais, su eglutėm, su žaisliukais, su rusiškais užrašais, su lietuviškais... Dar į juos būdavo galima "rašyti" ir žaisti paštą. Panašu, kad kitąmet mūsų namuose irgi turėsim vietinį Kalėdų paštą. Sukaupti atvirukai tvarkingai sudėti laukia... :)


Niekada nesupratau naujo kalendoriaus pirmojo lapelio šventės. Ir šiaip, matyt per dažnai savo senelių namuose girdėjau, kad Naujieji - "komunistų ir pijokų" šventė, kada per televizorių nieko gero nerodo :)))
Man tikrai patiktų švęsti juos taip, kaip, anot mamos pasakojimų, švęsdavo mūsų proseneliai - važinėdavo rogėm, ant kavelių kūrendavo laužus ir šaudydavo iš šautuvų...
Bet šiemet, fejerverkams žybčiojant ir pokšint, suploviau ir į džiovyklę padėjau paskutinį išplautą indą, pasveikinau su Naujaisiais savo karralių, ir nuėjau miegot į lovą pas karalaites, kurių neišbudino nė garsiausias šurmulys ir kykavimai už lango.
O sausio pirmąją išaušo rytas toks pats, kaip praėjęs. Tik virtuvė pasitiko mane švaria kriaukle ir švytinčiais indais :) Lyg patvirtindami tą realybę, su kuria, tikriausiai, gyvena dauguma mamų: kokia bus rytdiena priklauso nuo to, kokia yra mūsų šiandiena... kokią ją mes pačios sau pasidarysim.


Prasidėjusio sausio pilkumoj "Bauhofo" jacintai - kaip nuskausminamųjų piliulė gyvybės pasiilgusiom akim. Nemėgstu besniegių žiemų. Nors šiaip jau šaltoji metų pusė visai patinka. Pamenu, mama aiškino apie šalčio įtaką svogūninėms gėlėms: neišgyvenusios šaltojo periodo jos nesukrauna žiedų, arba sukrauna juos bespalvius. Ir man, tikriausiai, panašiai :) Dabar, sausiui baigiantis, aiškiai jaučiu nors ir per gaidžio, gal jau ir per kalakuto žingsnį pailgėjusią dieną. Dar galėtų užšalt kaip reikiant. 
O sniego pagaliau "padavė"... :) Na, ir už tai ačiū. 
Ačiū, jei perskaitėt :) 
Dėkingumo, štai ko man trūko šitoj metų sandūroj. Ne, nereikia man sakyti "žiūrėk - tai, tai, ir tai pas tave taip nuostabu!.." Suprantu, kad tikrai esu labai apdovanota. Bet gal dėl nuovargio, nepajutau tokio sprogdinančio dėkingumo, kokiu beveik negali neužsikrėsti, pavyzdžiui, paskaitęs šį Aurelijos tinklaraščio įrašą
Bet... mėnuliai keičiasi :) Ir tikiuosi, kad viskas dar bus. 


2012-01-20

{šią akimirką}


SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.


2012-01-19

Mes nulipdėm sniego senį

Mes nulipdėm sniego senį,
Sniego senį – Besmegenį.

Na, o Senis Besmegenis -
Nesmagu, vaikai, be senės.

Mes nulipdėm seniui senę,
Kaip ir senis – Besmegenę,

Na o Senė Besmegenė
Sau anūkų užsimanė.

Mes papustėm delniukus
Ir nulipdėm anūkus.

 -Martynas Vainilaitis -

Pagaliau, pagaliau - tikrai nulipdėm kieme iš tikrų tikriausio sniego, o ne namuose suklijavom iš popieriaus, polipropileno ar dar kokio galo :) Dar be senės ir anūkų, bet vis šiokia tokia pradžia. 


Skaityti eilėaščius labai smagu, bet smagiau išgyventi pačioms tai, apie ką jie sudėti - snaiges ant delniuko,  ledo kietumą pargriuvus, šaltuko žnaibymą, skrebučių sunkumą... O šis eilėraštis pakišo mintį, iš ko padaryti akis besmegeniui. Iš sagų! Anglių gi bet kuriam kieme dabar jau ir nesurasi.  

Sniego senis vėjaganis

Vieną kart vaikai sumanė
Ir nulipdė sniego senį -
Sniego senį vėjaganį.

Davė šmaikštų jam botagą,
Į abi akis - po sagą
Ir paliko vidur lauko,
Ten, kur baltos pūgos plauko.

Nieko senis neišmano,
Vienui vienas pats gyvena
Ir tik lauko vėjus gano.

Jei ateitų jis į pirkią,
Nuo atodrėkio sumirkęs,
Jam pasekčiau pasakėlę,
Pavaišinčiau arbatėle.

 - Paulius Širvys -

Čia dar vienas, kiek mažiau girdėtas eilėraštis apie senį besmegenį, kažkokį mušeiką, sakyčiau. 

Sniego senis

Ties daržu,
Ties daržu
Stovi senis su ražu.
Styro ūsai –
Pagaliukai,
Blyksi akys –
Du angliukai…

Skrybėlė šiaudinė,
Nosis –
Burokinė…
O ant sniego senio nosies,
Ant ilgosios,
Raudonosios
Šoka žvirblis laibakojis,
Trypinėja
Apšarmojęs…
– Tu, žvirbleli,
Tu, čirkšly,
Ant stogų
Pašokt gali,
Ne ant senio nosies,
Nosies
Raudonosios…
Neužpykink sniego senio,
Neužpykink
Besmegenio.
Bus, žvirbleli, negražu,-
Duos tau senis
Su ražu.

- Vincas Giedra -


Mūsų senis buvo labai draugiškas ir geraširdis - pasidalino savo nosim su išalkusiu vaiku :) 
Mėgstamiausi didutės filmukai dabar irgi - apie besmegenius: Kurmiukas ir besmegenis ir šventinis, niekad nepabostantis Sniego laiškanešys. O jei klaustumėt manęs... :) tai man gažiausias "besmegeninis" filmukas yra šis, apie geruosius sniego žmones; gaila, neradau lietuviško.  

2012-01-18

Pasiūliui

Ką gi, reikia imti ir tiesiog pradėti Naujuosius metus, kol jie dar bevitiškai nepaseno :)
Ačiū už paskatą Ginny iš small things už kassavaitinį "Pasiūliui" įrašą, kur  vis noris jungtis ir dalyvaut.  
"Įžengiu" į juos su naujom megztom kojinėm - kuklia dovanėle vienam nepaprastam žmogui. Siūlai - Plungės vilna (bata), ir dvigubas Teksrenos vilnos siūlas (spalvotas).
O ant virbalų - pirštinių poros pradžia. Neseniai paskaičiavau, kad žiemą vienu metu mano mergaičių galūnes apšiltint reikia bent šešių porų pirštinių ir šešių porų kojinių - po porą kiekvienai merginai, ir po atsarginę porą - jei sušlaptų. O sušlampa nuolat. Išeina, viso - dvylika porų, vadinas, reikia numegzti po porą pirštinių arba kojinių kas mėnesį. O dar reikia trijų šiltų kepurių, ir dar trijų - atsargai, jei pasimestų. O pasimeta nuolat. Išeina, reikalingos šešios kepurės, vadinas, kas antrą mėnesį reikia numegzti po kepurę. O jei atrodo, kad perdedu su kiekiu, tai reik turėt minty, kad visada galima rast progą ir žmogų, kad "perteklinę" porą padovanotum :)
Štai toks yra vienas iš mano šių metų pasiryžimų. Juk būtinai reikia kažką pasiryžti - vos ne kiekvienam tinklaraštyje tokių "rezoliucijų" metų padžioj užtiksi. Iš dalies dėl to taip ilgai negalėjau pradėt rašyt blogą šiemet. Nes negalėjau apsispręst, kam pasiryžtu :) Arba, jei tiksliau, apie kokius pasiryžimus verta čia pasakot :). 


Skaitinių lentynoj jau gerą mėnesį - knyga apie Findusą ir Petsoną "Kalėdų senelio staigmena". Skyrius po skyriaus Alx skaitė ją vakarais vaikams beveik visą prieškalėdinį laiką, ir truputį po Kalėdų, ir tik vakar pasiekė pabaigą. Labai gera knyga, verta atskiro plataus pakalbėjimo. Knyga, iš esmės, apie tai, kaip dažnai pamirštam, jog visada svarbiausia yra bendrystė, o ne dovanos, darymas ir jo rezultatai. Kalėdų laikotarpiu, ir visada. Rinktis bendrystę - pirmiausia. Dar vienas pasiryžimas Naujiesiems :)
Ir - dar kartą, ŠALIN PERFEKCIONIZMĄ, sulaikantį nuo naujų pradžių.
Su Naujaisiais :)