Mes žydukai Lietuvos

Norim blynų ir kavos,

jeigu blynai nemaišyti,

Prašom pinigus krapštyti!

Kas nežino šitos, populiariausios ant Lietuvos, su polit-korektiškumu nieko bendro neturinčios skanduotės :) 

Bene pirmą kartą mano namuose blynai tvarkingai užmaišyti ir jau kepa čirvinių blynų keptuvėj, kurią mums, mergaitėms, Valentino dieną dovanojo mūsų pragmatiškasis tėtis, labai ačiū jam. 

Pastarąją savaitę išbandžiau net tris receptus, rastus vienam mano mėgstamiausių maisto blogų Tarp vėjo gūsių. Sunku pasakyti, kurie skanesni: vafliai su varške (juos ir dabar kramsnojam), ar jogurtiniai čirviniai, skanūs ir kakaviniai... Iš tiesų, ten tikras vaflių ir blynų rojus, manau, užsukę tikrai kuriuo nors receptu susigundysit. 

Tik vieno dalyko apie blynų kepimą negaliu suprast - kaip, na kaip įmanoma prikept jų KALNĄ ir padaryt įspūdingą nuotrauką?.. Maniškiai dingsta, vos atsidūrę ant lėkštės... 

Pinigėlių irgi jau atsidėjom - išdalinsim didutės taupyklės smulkmę, kad nereiktų rūstint pardavėjų pinigų maišeliu. Tik va, kaži ar pasibels koks būrelis šiemet? Didmiesčiuose ėjimas per žmones toks komplikuotas - visur kodai, spynos, rakinamos laiptinės...

Užgavėnes mėgstu, smagi tai šventė, bet visiškai nevaikiška, ir jų šventimas su mažais vaikais man atrodo, švelniai tariant, pritemptas. Trimečiai, keturmečiai, penkiamečiai... Ką jie išmano apie gamtos ir žmogaus prigimties gaivalus, apie jų priešybes ir kovas, jų siautėjimą, su kuriuo susijusi visa Užgavėnių prasmė ir simbolika?.. Ankstyvoji vaikystė - tai toks švelnus, svajingas, idealistiškas gyvenimo tarpsnis, kai vaikams natūraliai norisi grožio, aiškumo ir nuoširdumo.

Mažyliams, kuriems dar nesuprantamas sarkazmas, neprieinamos juokų juokelių vingrybės, sunku suprast šią šėliojimų šventę, ką jau kalbėt apie baisuokliškas kaukes ir ištepliotus veidus. Jei Kalėdų eglutėje net keli vaikai klykė, pamatę Kalėdų senelį, kokia reakcija turėtų būti į gumbuotas ir išsišiepusias velnių ir raganų fizionomijas?.. Geriausiu atveju mano didutė sutiko būt čigonėle, bet, kai sužinojo, kad neturim čigonėlei aprengt gražios suknelės, visiškai atsisakė persirengt. Priimtinas variantas jai dar pasirodė arklys, bet nesugalvojau jokio greito perrengimo.
Laužas, žinoma, smagu, bet, kai vakar parodžiau vazdo įrašą, kuriame deginama Morė, jai pasidarė baisu... Šį rytą nugirdau gretimos grupės auklėtojos džiūgavimą, kokias moralizavimo galimybes atveria Užgavėnių laužas, girdi, vaikams sakiusi lauže sudeginti savo ydas - ožius, tinginį... Chm, chm...
Mano R. vakar pasakojo su savo auklėtoja nusprendusi deginti sniegą. Na, tebūnie, nors dar turim nenuveiktų "darbų": nepavažinėjom arklio traukiamom rogėm, nepavaikščiojom ant užšalusių ežerų... :) Jei klaustumėt manęs, tai dar negalėčiau nuoširdžiai prisidėt prie choro, šaukiančio žiemai bėgt iš kiemo...

P.S. Straipsnis, apie Užgavėnes, atliepiantis mano mintis :)

Šalčio monai

Lyg nebūtų apie ką daugiau kalbėt... :) Noriu parašyt apie orus, beveik visą šią savaitę pralaikiusius mus namie. Sinoptikų puslapyje - štai tokia apžvalga: 

Prasidėjo trečiasis žiemos mėnuo – vasaris. Šiemet vasarį pasitikome ramiais ir labai šaltais orais. Speigas spigins ir pirmąjį mėnesio savaitgalį.
Sibiro anticiklonas šią savaitę Lietuvai gabeno seniai regėtą speigą. Oro temperatūra ketvirtadienio naktį Varėnoje ir Ukmergėje jau krito iki 30 laipsnių šalčio, speigas išsilaikys dar keletą parų. Kaip šalta bus, priklausys nuo debesuotumo, pragiedėjus oras greitai šals iki 30 ar daugiau laipsnių šalčio, o jei dangų dengs debesys, vyraus 20-25 laipsnių šaltis.
[...]
Sekmadienio naktį vėl vietomis suboluos rūkas, medžius papuoš šerkšnas. Dieną negausaus sniego gali sulaukti rytiniai šalies rajonai. Naktį spigins 23-28 laipsnių šaltis, vietomis galimas net 33 laipsnių speigas. [...]

\Lengva spiegt iš džiaugsmo dėl spiginančio spengiančio speigo, kai namuose šilta ir į lauką kišt nosį tereikia nebent norint užšaldyt dar vieną "meno" kūrinį. Jų jau prikaupėm pusę balkono: 

Iš tiesų nuostabu, kokių formų galima išgaut šalčio pagalba. "Kiaušiniai" padaryti balioną pripylus vandens. Per naktį peršąla kiaurai, o pašaldžius pusdienį gauname "lukštą", kurio visas grožis atsiskleidžia, viduje užžiebus žvakutę. Daugiau kantrybės prireiks visokiems cilindriniams ledo žibintams. 

O mergaitėms vis gi labiausiai patiko "ledo paveikslai", kai į plastmasės indelį gali prikrauti visokiausių daiktų, po to užpilti juos vandeniu, ir, užšaldžius, džiaugtis "poledyniniais" vaizdais saulės šviesoje... :)

Dar kelios idėjos :) Pasidžiaukim, tikro šalčio, kaip ir tikros šilumos, Lietuvoj nebūna per daug.

Naujas žvakių gyvenimas

Kokios daugiaprasmės tos Grabnyčios - diena, kai susitinka sena ir nauja... Kristaus paaukojimas. Pašauktojo gyvenimo diena. Linkiu šviesos visoms pašauktosioms savo draugėms :)
Prieš porą metų tinklarašty palikau šitas nuotraukas, kuriose - žvakės, padarytos ant ledo gabaliukų užliejant ištirpdytą seną "vašką". Labai simboliška tokią dieną perliet žvakių likučius, kad jie taptų naujais žiburėliais. Šiemet mūsų žvakelės tokios.

Kai po viso nemažai kantrybės pareikalavusio darbo paplukdėm šitas žvakeles, mergaitės kažkaip savaime ėmė bėgiot ir šūkaut: "Šventė, šventė!" :) Tikrai.

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.


Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Pasiūliui

Nors persiplėšk. Žiema, pati tikriausia, balčiausia, minkščiausia, o kartu ir drėgniausia, ir šalčiausia jau tikrai čia. Nespėju megzt šiltų drabužių, - pirštinių, kojinių, ilgint rankoves megztiniams... NUOBODU. Bet nėr kur dingt, nes visokiose pirktinėse pirštinėse mano mergaičių rankos drėksta ir šąla... 

Noris veikt visai ką kita, pavyzdžiui, kept skanėstus ir skaityt knygas. 

Vakar sulaukiau ypatingos viešnios. Gėrėm arbatą su mano blogo skaitytoja Laura :) Vaišinomės varškės pyragu. Ir kalbėjom, kalbėjom... :) Taip pat gavau dovanų iš "ano pasaulio' - iš JAV Laura parvežė man lauktuvių Simplicity Parenting. Ir sau parsivežė dar keletą knygelių, kuriom maloniai pažadėjo dalintis. Neilgai dvejojus, pirmiausia kibau į Raising our Children, Raising Ourselves. Du pulapiai knygos, dvi eilutės kelnių... :)) 

Ginny Sheller ir kitos mamytės Yarn along irgi dalijasi savo skaitiniais ir mezginiais. Žvilgtelkit :)

Sninga

Ant lauko, ant bėgančio kelio,

Ant žalio zylutės pūkelio,

Ant sodų, miškelių šėmų,

Ant mano ir tavo namų

Nuo ryto lig vakaro sninga.

Nuo ryto lig vakaro sninga.

Atrodo, šiaurys aveles

Į žydras dangaus pieveles

Atvarė ir vilnas jų purto.

Ir va - iš buriuko užburto

Nuo ryto lig vakaro sninga.

Avies metai

Vis neturiu kada paskaityt kokios specialios literatūros tinklaraščio rašymo tema, bet ir iš patirties bei bendro išsiavinimo aišku, kad rašantieji turi būt žavūs, šmaikštūs, aktualūs, ir dar visaip kitaip pozityvūs. Man ir pačiai kartais tiesiog atgrasu vartyt bjaurios nuotaikos nutaškytus tinklaraščių puslapius, kai išeini ne tik nieko gero nepasisėmęs, bet dar ir su jausmu, kad "geriau jau ji būtų patylėjus"... Teisus buvo žmogus, pataręs, kad, jei gali nerašyti - nerašyk. Ir štai, nepaisant viso suvokimo, šitas įrašas bus nepozityvus, nenaudingas, bet toks, kurio neparašyt negaliu. Kasdienybės dokumentikos vardan... 

...prisipažinsiu, visą prieškalėdinį ir Naujųjų metų pradžios laiką jaučiaus... kaip uodegoje. Kad būtų galima suprast tiksliau, ką turiu minty, ir nenusiinterpretuot :)) iliustruoju:

Neapleido jausmas, kad VISI bėga kažkur prieky, ir viską spėja: suvest balansus, suskaičiuot santaupas, paskirstyt jas dovanoms, surašyt sveikinimus, laiku juos išsiųst, atlikt namų darbus universitetui, pagamint karnavalinius rūbus vaikams, sudalyvaut "eglutėse" ir kituose kultūriniuose renginiuose, išsikuopt namus, suplanuot meniu, suruošt viską šventinam stalui/stalams... O AŠ... "sėdžiu" su trim savo kukučiais, ir ne tik kad nieko nespėju, net ir nežinau, ar noriu ką nors spėt. Kur ten. Norėjos tik sėdėt susisupus, eilinį kartą gyvenime skaityt mėgstamiausią savo "pasaką" - "Žiedų valdovą", kept meduolius ir kramsnot juos su karšta arbata, megzt. Viskas.
Dar labai norėjos išskuopt dūšią ir ramiai pažvelgt į save šiuo gyvenimo momentu. Ne aptarinėt buvusių metų rezultatus, ne sudarinėt būsimų metų "pasiryžimų" sąrašus, o tiesiog būt - čia ir dabar. Todėl ir atsirado įrašas apie centrą.

Galų gale, šį tą nuveikiau. Eglutė buvo papuošta, sveikinimai surašyti, nors Rusijos senelius jie pasiekė jau kiek po pravoslavų senojo kalendoriaus Kalėdų sausio 7...

Eglutę šiemet jau  papuošė pačios mergaitės - mediniais ir kitokiais nedūžtančiais žaisliukais. Namai irgi buvo sutvarkyti, tiesa, mūsų šeimininkėlės pagalba... 

O tada mes iš jų pabėgom! :) Kūčių vakarą Bernelių Mišiose dalyvavom tikrojoj savo bendruomenėj - VIlniaus Šventų Jonų bažnyčioj. Mano didutė plasnojo savo angelo sparneliais ir buvo pertekus įspūdžių.  

Man ten visada tiesiog jauku ir gera. Namie. Tarp žmonių, kurių vardus žinai, tarp sienų, kurios yra didžiausių tavo gyvenimo švenčių liudininkės... Viskas būtų buvę dar nuostabiau, jei ne mano jau susiformavęs įprotis kiek perdėtai kontroliuot savo vaikų elgesį. Šiaulių bažnyčios - ne Jonai... 

Kaip jums šitas Beliejus? :))

Sulaukėm kaip niekad daug sveikinimų paštu - iš arti ir iš toli. Šiemet jiems turėjom net atskirą "raudonąjį" kampelį :) iš kur jie pasklisdavo ant žemės, būdavo vartomi, žiūrinėjami, lankstomi, išimami iš vokų ir sukišami atgal, vėl grąžinami į vietą...
Nuo vaikystės gauti laiškai mane džiugina beveik labiau nei kokios nors dovanos. Giminių kasmet siunčiamų atvirukų pluoštas man buvo savotiškas "lavinamasis žaidimas". Pamenu, prisigalvodavau visokių būdų juos rūšiuoti: su seniais šalčiais, su žvėreliais, su eglutėm, su žaisliukais, su rusiškais užrašais, su lietuviškais... Dar į juos būdavo galima "rašyti" ir žaisti paštą. Panašu, kad kitąmet mūsų namuose irgi turėsim vietinį Kalėdų paštą. Sukaupti atvirukai tvarkingai sudėti laukia... :)

Niekada nesupratau naujo kalendoriaus pirmojo lapelio šventės. Ir šiaip, matyt per dažnai savo senelių namuose girdėjau, kad Naujieji - "komunistų ir pijokų" šventė, kada per televizorių nieko gero nerodo :)))
Man tikrai patiktų švęsti juos taip, kaip, anot mamos pasakojimų, švęsdavo mūsų proseneliai - važinėdavo rogėm, ant kavelių kūrendavo laužus ir šaudydavo iš šautuvų...
Bet šiemet, fejerverkams žybčiojant ir pokšint, suploviau ir į džiovyklę padėjau paskutinį išplautą indą, pasveikinau su Naujaisiais savo karralių, ir nuėjau miegot į lovą pas karalaites, kurių neišbudino nė garsiausias šurmulys ir kykavimai už lango.
O sausio pirmąją išaušo rytas toks pats, kaip praėjęs. Tik virtuvė pasitiko mane švaria kriaukle ir švytinčiais indais :) Lyg patvirtindami tą realybę, su kuria, tikriausiai, gyvena dauguma mamų: kokia bus rytdiena priklauso nuo to, kokia yra mūsų šiandiena... kokią ją mes pačios sau pasidarysim.

Prasidėjusio sausio pilkumoj "Bauhofo" jacintai - kaip nuskausminamųjų piliulė gyvybės pasiilgusiom akim. Nemėgstu besniegių žiemų. Nors šiaip jau šaltoji metų pusė visai patinka. Pamenu, mama aiškino apie šalčio įtaką svogūninėms gėlėms: neišgyvenusios šaltojo periodo jos nesukrauna žiedų, arba sukrauna juos bespalvius. Ir man, tikriausiai, panašiai :) Dabar, sausiui baigiantis, aiškiai jaučiu nors ir per gaidžio, gal jau ir per kalakuto žingsnį pailgėjusią dieną. Dar galėtų užšalt kaip reikiant. 

O sniego pagaliau "padavė"... :) Na, ir už tai ačiū. 

Ačiū, jei perskaitėt :) 

Dėkingumo, štai ko man trūko šitoj metų sandūroj. Ne, nereikia man sakyti "žiūrėk - tai, tai, ir tai pas tave taip nuostabu!.." Suprantu, kad tikrai esu labai apdovanota. Bet gal dėl nuovargio, nepajutau tokio sprogdinančio dėkingumo, kokiu beveik negali neužsikrėsti, pavyzdžiui, paskaitęs šį Aurelijos tinklaraščio įrašą. 

Bet... mėnuliai keičiasi :) Ir tikiuosi, kad viskas dar bus. 

Mes nulipdėm sniego senį

Mes nulipdėm sniego senį,

Sniego senį – Besmegenį.

Na, o Senis Besmegenis -

Nesmagu, vaikai, be senės.

Mes nulipdėm seniui senę,

Kaip ir senis – Besmegenę,

Na o Senė Besmegenė

Sau anūkų užsimanė.

Mes papustėm delniukus

Ir nulipdėm anūkus.

 -Martynas Vainilaitis -

Pagaliau, pagaliau - tikrai nulipdėm kieme iš tikrų tikriausio sniego, o ne namuose suklijavom iš popieriaus, polipropileno ar dar kokio galo :) Dar be senės ir anūkų, bet vis šiokia tokia pradžia. 

Skaityti eilėaščius labai smagu, bet smagiau išgyventi pačioms tai, apie ką jie sudėti - snaiges ant delniuko,  ledo kietumą pargriuvus, šaltuko žnaibymą, skrebučių sunkumą... O šis eilėraštis pakišo mintį, iš ko padaryti akis besmegeniui. Iš sagų! Anglių gi bet kuriam kieme dabar jau ir nesurasi.  

Sniego senis vėjaganis

Vieną kart vaikai sumanė

Ir nulipdė sniego senį -

Sniego senį vėjaganį.

Davė šmaikštų jam botagą,

Į abi akis - po sagą

Ir paliko vidur lauko,

Ten, kur baltos pūgos plauko.

Nieko senis neišmano,

Vienui vienas pats gyvena

Ir tik lauko vėjus gano.

Jei ateitų jis į pirkią,

Nuo atodrėkio sumirkęs,

Jam pasekčiau pasakėlę,

Pavaišinčiau arbatėle.

 - Paulius Širvys -

Čia dar vienas, kiek mažiau girdėtas eilėraštis apie senį besmegenį, kažkokį mušeiką, sakyčiau. 

Sniego senis

Ties daržu,

Ties daržu

Stovi senis su ražu.

Styro ūsai –

Pagaliukai,

Blyksi akys –

Du angliukai…

Skrybėlė šiaudinė,

Nosis –

Burokinė…

O ant sniego senio nosies,

Ant ilgosios,

Raudonosios

Šoka žvirblis laibakojis,

Trypinėja

Apšarmojęs…

– Tu, žvirbleli,

Tu, čirkšly,

Ant stogų

Pašokt gali,

Ne ant senio nosies,

Nosies

Raudonosios…

Neužpykink sniego senio,

Neužpykink

Besmegenio.

Bus, žvirbleli, negražu,-

Duos tau senis

Su ražu.

- Vincas Giedra -

Mūsų senis buvo labai draugiškas ir geraširdis - pasidalino savo nosim su išalkusiu vaiku :) 

Mėgstamiausi didutės filmukai dabar irgi - apie besmegenius: Kurmiukas ir besmegenis ir šventinis, niekad nepabostantis Sniego laiškanešys. O jei klaustumėt manęs... :) tai man gažiausias "besmegeninis" filmukas yra šis, apie geruosius sniego žmones; gaila, neradau lietuviško.  

Naujųjų metų naktį

Tą naktį -
Tą ilgą vienintelę naktį -
Net medžiai vaikams
Gali pasakas sekti.

Nes žvaigždės padangėj
Dainuodamos žaidžia
Ir žaisdamos
Net ant šakų nusileidžia!

Kai medžiuose žvaigždės
Ir pasakos tviska,
Ateina Naujieji
Per žėrintį mišką.

Ramutė Skučaitė

Apšerkšniję mūsų žiemos...

Trečia diena turim žiemą!!! Pasilik, pasilik, šaltoji...

Salomėja Nėris

SENELĖS PASAKA

Apšerkšniję mūsų žiemos -
Balta, balta - kur dairais -
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.

Apie klaidžią sniego pūgą,
Saulės nukirptas kasas -
Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas.

Apie vilką, baltą mešką,
Burtus, išdaigas velnių,
Apie vandenis, kur teška
Iš sidabro šulinių.

Apie trečią brolį Joną -
Koks jis raitelis puikus.
Apie Eglę - žalčio žmoną,
Medžiais paverstus vaikus.

Kaip našlaitė nusiminus
Grįžo tuščiomis atgal. . .
Brenda pušys per pusnynus
Ir išbrist niekaip negal! -

Pusnynuos nykštukai miega,
Aukso žuvys po ledu -
Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų.

Našlaitėlė gero būdo -
O jos pamotė pikta ...
Bet... senelė užusnūdo.
Ir jos pasaka baigta.

1937.I.2.

Štai tokie nykštukai :)

Sninga

Oi, kaip sninga!
Oi, kaip sninga!
Baltume ūmai pradingo
Žolynėliai, akmenukai,
Pakalnėlės ir kalniukai.
Baltas takas, baltas krūmas, -
Viską apdengė baltumas.

Lekia lekia lengvas dūmas...
Tai baltų laukų didumas!
Tik zyliukų pėdos
Mėtos...
Oi, kaip daug
Pėdukėms vietos!..

Žiema

Baltos rogės, baltas žirgas,
Baltos pasagos sužvilgo...
Rogėse - balta viešnia.
Kas tokia ji - nežinia!

-Aš esu šalta žiemužė.
Girdit? Mano pūgos ūžia!
O rogutėse netilpę
Mano vėtros gatvėj švilpia.

Baltos rogės, baltas žirgas,
Baltos pasagos sužvilgo...
Rogėse - žiema viešnia,
O iš kur ji - nežinia.

-Aš iš Šiaurės atskubėjau,
Kur ledynus laižo vėjai,
Kur nuo speigo ledas treška,
Kur gyvena baltos meškos.

Baltos rogės, baltas žirgas,
Baltos pasagos sužvilgo...
Rogėse - žiema viešnia.
Kur keliaus ji - nežinia!

-Aš dabar pas jus pabūsiu,
Lediniu kvapu papūsiu,
Kai vanduo pavirs į stiklą,
Jus pakviesiu į čiuožyklą!

Ramutė Skučaitė