Riešinės didutei

Oras už lango - lyg moteriškų buities darbų metafora. Visą mėnesį taip sąžiningai šalo, snigo, pustė ir šerkšnojo, o šit užėjus šilumos banga visą šalčio darbą ir sukurtą grožį suniokojo vos per porą dienų. Taip ir su moteriškais prieššventiniais darbais: kuopi, šveiti, verdi, puoši, o praeina Kūčios - Kalėdos, ir viso to triūso - nelikę nė ženklo. Čia galima prisigalvot įvairiopų moralų, o maniškis, šiuo atveju yra toks, kad nereik pernelyg sureikšmint to, ką darai buity, nes turbūt nieko nėr laikinesnio.
Svarbiausia mano pastarojo laiko naujiena - aš nebesimokau! Namų darbai padaryti, rašto darbai parašyti, lieka atsiimti diplomą ir būti pagaliau tuo, kas jau seniai ir esu - "anglistė" :D Šitas moksluose padėtas taškas teikia didelės ramybės ir savotišką buvimo patenkinta savim jausmą, nors jau spėjau pajust, kad tos studijuojant vis kirbančios mintys "baigsiu mokslus - pagyvensiu", yra gryna iliuzija,  nes tada iš karto įtraukia - įsuka darbai.
Na, o kol kas - tarpušventis, galima ilsėtis ir išpildyt senus pažadus. Vienas iš ilgo jų sąrašo - riešinės Didutei.

Dar kartą - širdelės motyvas, kurį nužiūrėjom iš knygos "Baltų raštai ir ženklai" - mano įkvėpimo šaltinio, kai rankdarbiams prireikia ornamento.

Pasiūliui

Stengiuosi neatsilikti nuo sau nustatyto "plano", ir, kol žiema dar kieme, gaminu kojines ir pirštines mažiausiom mūsų namų kojom ir rankom.
Tokiu būdu labai palengva mažinu sukauptas vilnos atsargas, ir stengiuosi laikytis "siūlų dietos". Nors pažįstamų "žiurkėnių" atsargų man niekad nesukaupt, bet mezgimui skirti krepšiai pavojingai pilni... Už siūlus geriau tik nauji siūlai, kaip kažkas pasakė "Mezgimo zonoje", bet tvardausi, nes truputį gėda prieš vyrą, kuris jau ir taip suteikė man papildomo ploto, susitvarkydamas ir atlaisvindamas kelias lentynas. Be to, taupau. (Taupau? Taupau!!) Tad mažiau lankausi visokiuose mezgimo ligonių puslapiuose ir saugojuosi bet kokio įkvėpimo :)
Jei jums ne siūlų pasnikas, užsukit pas Ginny Sheller pasižvalgyt kassavaitiniame Yarn Along.

O skaitau apie Valdorfo pedagogiką. Nieko naujo... :) Bet kaip įdomu.

Ne P.S. Šiandien - Pelenų diena. Simonai Kiela, esi man atradimas :)

Tuntas popierinių angeliukų

(Kad nenusišnekėčiau, pasitikrinau žodyne, kas tas tuntas :) 

Taigi, 

tuntas 

1. didelis būrys, minia, pulkas. 2. skautų organizacijos grupė, susidedanti iš kelių draugovių.

Tinka :) mat angelų man reiks bent 28...

Idėja yra tokia: laukiant Kalėdų, kiekvieną Advento dieną kambaryje, virš lango ir vietos, kur paskui bus Betliejaus prakartėlė, kabint po vieną angeliuką. Tokiu būdu angeliukai bus mums ir savotiškas "kalendorius" - kuo jų daugiau, tuo arčiau Kalėdos. Šiemet juos nusprendžiau daryt iš "tampomo" popieriaus - paprastas, pigus, greitas variantas, darbelis, kuris, manau, jau ir vyresniam darželinukui būtų įveikiamas. Be to, panašu, kad ir prakartėlė šiemet pas mus bus popierinė - paprastas popieriaus vitražas lange, tai viskas labai derės. Sumanymą radau knygoje All Year Round, kuri yra man įkvėpimo šaltnis ir pati savaime nusipelno atskiro įrašo.

Darom kartu? :)

Mums reikės tampomo popieriaus rulonėlio, žirklių ir peiliuko popieriui, auksinio siūlo (taip šventiškiau(?), liniuotės, lipalo, vatos arba vilnos, galbūt lipnios juostos angelams prikabint, o tas fakso popieriaus ritinukas tai šiaip, kad fonas būtų šviesesnis :) 

Pirmiausia išsikerpam 18x12 cm matmenų stačiakampį, jo kraštus apkerpam apvaliai - čia gi Valdorfinis angeliukas, o ne koks kampuotas avangardistas :D Tada Atsiplešiam Nediduką vatos gumulėlį, jį pavoliojam tarp delnų. 

Atsikerpam siūlo galiuką, ir vatos gumulėlį įrišam popieriaus gabalėlio centre, kaip pavaizduota:

Turim angeliuko galvytę. Ten, kur bus mūsų angeliuko nugara, sumetam dvi klostes - taip bus patogiau priklijuoti sparnus. 
Sparnus darom iš kito popieriaus gabaliuko, kurio matmenys 9x12. Jį sulenkę perpus per vertikaliąją ašį, iškerpam kažką panašaus:

Pirštų galiukais pasukam angeliuko "suknelės" popierių ir suformuojam  rankytes. 

Sparnus per vidurį perrišam siūlu - ant jo angeliukas taip pat bus ir prikabintas, tad atsikerpam ilgesnį.

Sparnų viduryje užtepam lašelį lipalo ir priklijuojam prie kūnelio:

Padailinam suknelės fasoną, pakedenam sparnelius, ir angelas baigtas:

Buvo įdomu žaist su tampomu popierium - šiems angeliukams jis idealus, pasirodo, net pastatyt juos, tokius, galima.

Ronja šitoj vietoj paklausė, ar angelai moka vaikščiot :) Mes pasvarstėm, ir nutarėm, kad iš prigimties angelai - dangiškos būtybės, su sparnais, kaip paukščiai, ir, nors vaikščiot, greičiausiai, irgi gali, bet mieliau skraido... :)

P.S. Knygos autorės siūlo paauksuoti angelo rūbo kraštelius, ant galvytės užrišti aukso siūliuką, ir kaktoje priklijuoti mažą žvaigždutę, bet mes tokių grožių tuokart neturėjom... Tiesa, nelabai sėkmingai bandžiau "pablizgint" sparnelius mėgstamiausiu Ronjos nagų laku... :D 
P.P.S. Nesijungsiu į chorą blogerių, besiskundžiančių neįmanomom sąlygom fotografuoti... Kas teisybė, tai ne melas, bet ką jau čia padarysi. Stengiaus padaryt kiek įmanoma aiškesnes nuotraukas... 

Dvylikasienis žibintas

pagaliau papuošė ir mano namus. 

Esu didelė natūralaus apšvietimo, natūralios prieblandos (ir natūralios tamsos bei šešėlių :)) mėgėja... Ir dabar, rudenėjant, beveik nebūna vakaro, kad vienam ar kitam kampe, atokesniam nuo smalsių rankelių, neužsižiebčiau kokios žvakės, žibintėlio ar aliejinės lempelės. 

Dodekaedras (o koks žodis :)) įsitaisė koridoriuj ant batų spintelės...

Man jis dar mielas ir tuo, kad primena mokyklą, kurioj dirbau, ir apskritai - visa, kas valdorfiška :), taip pat ir artėjantį šv. Martyną, Valdorfo mokyklose ir darželiuose tradiciškai švenčiamą Žibintų vakaru.
Patingėjau fotografuot, ir savo pamokėlės, kaip tokį gražuolį pasidaryt, nesukūriau. O pati mokiausi iš šios mamytės blogo.
Darbelis nelengvas, ir negreitas, ypač - jei viską nuspręsit daryt "teisingai": lieti akvarelę, paskui tą lapą aliejuoti, ir t.t. Bet rezultatas, mano nuomone, vertas įdėto darbo.
Man sunkiausia buvo nusibraižyti taisyklingą penkiakampį, mat atsispausdinto iš interneto dydis netiko... Išbandžiau net kelis būdus, kaip tai padaryti. Uff, beveik pasidaviau, bet galų gale pavyko. Štai ir prireikė gyvenime geometrijos, bene pirmą kartą tokios GRYNOS geometrijos įgudžių :). Žodžiu, labai valdorfiškas darbelis išėjo, kai reikėjo sujungt ir protą, ir rankų darbą, ir apsišarvuot valia ir kantrybe, ir leist pasireikšt fantazijai... :) Iki šv. Martyno, lapkričio 11, tikiuosi spėt padaryt dar bent porą, kad vakare galėtume išeit pasivaikščiot su mergaitėm,  ir pasidžiaugt jaukiu žiburėlių žybsėjimu...

Vilnos fėja

Taigi, ką veikiu su ta vilnos kupeta ant savo stalo? 

Veliu, žinoma :) ir rišu štai tokias fėjukes... Pirmoji - rudens fėja, su obuoliuku rankose, įsitaisė Ronjos darželyje ant klevo lapų vainiko...

Kita raudonplaukė iškeliavo į namus pas tokią pat raudonplaukę mergaitę.

O šiandien, besekdama pasakas, per porą valandų (tarp vaikų valgydinimo, girdymo, žindymo, migdymo, sauskelnių keitimo, nosių šluostymo, užpakalių šluostymo, ir t.t.) surišau dar ir šią Miško fėjukę. Normalūs žmonės normaliom sąlygom tikriausiai neužtruktų nė pusvalandžio - tikrai labai lengvas vilniukas, ir labai grakštus... 

Kaip daryti šitokias fėjas, išmokau šiame interneto puslapyje, bet nusprendžiau procesą atvaizduot ir lietuviškai - o gal kažkam pravers? Kam nors tai gali būti mielas pirmas vilnos darbelis... Kai google pagalba bandžiau rasti panašią lietuvišką pamokėlę, nuolat nukeliaudavau tik į visokių vilnos stebukladarių ir burtininkių puslapius :)

Taigi. Vilnos fėja.

Jums reikės
baltos ir spalvotos vilnos - sluoksnos (parduodama tokiomis lyg ilgomis kasomis),
plono siūlo, mažo rutuliuko šviesaus karšinio (gali būti ir vilnonių siūlų atliekos, ar panašiai),
pypkės valiklio - tokios gauruotos lazdelės, jų galima nusipirkt tabako krautuvėlėse,
vėlimo adatos.
Atsiplešiam poros pirštų pločio, apie 40 cm ilgio baltos sluoksnos kaselę, per vidurį ją tvitai perrišam plonu siūliuku. Iš karšinio gabaliuko ar vilnonių siūlų likučių suvyniojam nedidelį kamuoliuką - čia bus fėjos galvytė.

Tą kamuoliuką dedam ant surišto mazgelio, gražiai, lygiai apgaubiam sluoksna. Gauto bumbuliuko apačioj vėl perrišam siūliuku. Gaunam fėjos galvytę.

Pypkės valiklį perlenkiam per pusę, užlenkiam galiukus. Tai bus rankytės. Jas gražiai ir lygiai apvyniojam plonom vilnos sruogelėm, galima tom, kurios išsipeša, adata pašukavus didžiosios sruogos apačią. Sutvirtinimui pabaksnojam  - paveliam rankytes adata.

Rankytes dedam po galvyte, tarp dviejų vienodų vilnos sluoksnų, ir po jomis vėl darom surišimą. Turim štai tokią dvaselę: :)

Pats laikas ją "aprengti". Atsimatuojam spalvotos sluoksnos sruogą, taip pat maždaug poros pirštų storio, ir kad perlenkus būtų maždaug to paties ilgio su baltąja sruoga. Atidalinam mažas sruogeles šonuose - "rankovėms". Jas apvyniojam apie rankytes.

Nugaroje aš dar padarau štai tokį "sijonuką" - per visurį perrišu siūlu (mazgeliu) kelias vilnos sruogeles, tada tuo pačiu siūliuku darau dar vieną užrišimą per "juosmenį". Taip pririšu ir tą sruogą, kuri eina aplink kaklą.

Štai turim baigtą fėjos suknelę :). 

Dabar imamės šukuosenos. Atsimatuojam norimo ilgio vilnos sruogą, ir vėlimo adata pribaksnojam ją prie galvytės. Ronjos užsakymu padariau dar ir kasą - vainiką. Na, čia jau skonio ir fantazijos reikalas, kokia šukuosena papuošit savo fėjukę :)

Vilnos sruogų galiukus papašom - pašukuojam adata, nematomu siūliuku/valu perrišam kakliuką ar juosmenį, ir prikabinam savo kūrinį matomoje vietoje :) 

Štai.

Kitą kartą parodysiu, kaip pasidaryt ne tokį efemerišką vilnos nykštukėlį :) Va tokį: 

Rudeninis klevo lapų vainikas

Ėch, kaip seniai neberašiau! 

Dėl rudens, ar dėl pilnaties, ar dar dėl kokių mėnulio cklų :D net buvo užplūdusios egzistencinės mintys šio blogo tema - kam ta rašliava, asmeninio gyvenimo praskleidimas, nuolatinis fiksavimas pro fotoaparatą... 

Bet tyla ne dėl egzistencinių apmąstymų, o greičiau dėl to, kad dienos tiesiog lekia, užpildytos mokslų ir veiksmo. Rudeniškų darbų, krapštinėjimųsi, veikinėjimų... kurių vieną noriu parodyt ir čia.

Per pastarąsias tris savaites nupyniau keturis rudens vainikus! Pora iškeliavo į Ronjos darželį, kiti liko namie.

Rinkti lapus, išdykauti, džiaugtis spalvom... kvėpuoti rudeniu... tiesiog gera.

Ir visos užsiėmę :)

Specialaus lanko vainikui nepirkau. Namie susiradau kietokos vielos, padariau iš jos žiedą ir apvyniojau reklaminiais laikraščiais, kurių nuolat prigrūda pilną pašto dėžutę. Vielos galima ir nedėt - privyniokit daugiau laikraščių, o jei nekabinsit ant durų, tai ypatingo tvirtumo ir nereikia.

Kad neslydinėtų ir gerai laikytųsi, kol pinsiu, dar apvynojau plonu juodu siūlu. Juo pripyniau ir lapus. Kadangi man patinka kuplūs vainikai, lapus rišau ne plokščius, o vis perlenkdama išilgai pusiau.

Man regis, šis variantas - daug pigesnis, praktiškesnis, ekologiškesnis (ir visoks kitoks -esnis), nei tas, su polipropileniniu žiedu: nieko nekainuoja, galima kasidaryt kokio nori dydžio, galų gale atitarnavusio nereikia niekur laikyt "iki kito karto", galima siųst tiesiai į pečių ar sąvartyną...

O čia - pirmas jau baigtas vainikas.

Čia buvo užsukus miško fėja... :)

Ką veikiu su vilna, parodysiu kitą kartą. (ne, neužsidegs :D)

O čia - į ką pavirto ta krūva lapų, kuri matyt ant stalo. 

Papuošėm laukujes duris, ir savotiškai pagerbėm jų saugotoją Angelą... :)
Jau vien dėl to nukritusių lapų aromato.... galėčiau pinti ir pinti šitokius vainikus. Gal kam reikia? :)
P.S. Štai dar viena idėja, kaip NEpirkti vainiko lanko - galima jį lengvai pasidaryti iš vandens vamzdžio gabalo. :) Bet čia Amerikoj. Kaži, pas mus irgi tokių yra?  O čia moteriškė irgi apsilankė santechnikos skyriuje, kad pasidarytų rėmą kvadratiniam Kalėdų "vainikui". Ir dar vienam... :) Malonu, kad ne aš viena negaliu sustot, nupynus vos vieną :D

Kaip nusivelti

(jei esat vėlimo profesionalė, galit net nežiūrėti, kaip kad ir nepastebėti apačioj prikabintos nuotraukos su musmiraite, kuria aš pati tai esu ŽIAURIAI patenkinta :); bet pradedantiesiem - labai mieli ir paprasti darbeliukai) -
įstabų moliūgėlį;
naivią kaimietišką avytę;
išsišokėlę musmirę;
švelnutį lėliuką - nykštuką;
tuntą "daugiafunkcinių" nykštukų.
Čia - mano bene ketvirtas gyvenime veltinis. "Samanas", beje, vėlė Ronja :)

Raštuotas megztukas

Vakar vėlai vakare pas mus iškrito pirmasis sniegas - ar begali būt rimtesnių paskatinimų užsiimt žieminiais mezginiais?
O pradėt noriu nuo dovanos - mažiuko megztuko mažiukui leliukui. Megsiu jį tradiciškai - priekyje susagstomą, reglanu, nuo kaklo žemyn, žodžiu, močiutės ištobulintu ir išmokytu būdu.
Ketinu marginti ornamentais, kurių... dar nesugalvojau.
Megsiu iš BBB superwash merino vilnos - baltos ir žalios. Tikiuosi, poros šimtų gramų užteks?.. Turiu po porą abiejų spalvų sruogų.
Ant sujungtų vielute kokio trečio su puse Nr virbalų - tiksliai pasakyt negaliu, nes jie dar dar iš tarybinių laikų, ir mano - vieni mėgstamiausių tokiem megztiniukam megzti, apmetu 86 akis.
Akių apmetimas:

Dvi eilutes mezgu gerom akim.
Trečiosios eilutės gale darau sagos skylutę - 83 ir 84 akis nuleidžiu, išmezgu dar vieną gerą, o paskutinę - išvirkščiąją. Apsukus vieną akį nukeliu, antrą išmezgu gerai, tada uždedu porą akių į nuleistųjų vietą, - gaunu skylutę, ir vėl nuvarau iki galo gerų akių eilutę.

Fėjų patalėliai...

...
mano mieliausiom dukrelėm... :)









Schemutės iš

Saldaus nykštuko kepurėlė...

<>
Pagaliau radau, ir GALBŪT antram ir trečiam savo vaikliui numegsiu dar iki gimimo šią nuostabią kepurėlę...



...o anglišką aprašymą, kaip ir kepurėlės paveiksliuke autorė, paėmiau štai iš šio puslapio...

ir pabandžiau išversti į žmonių kalbą... :) Štai, ką gavau:

APRAŠYMAS
(jau su komentarais "iš asmeninės patirties)
Matas: 28akys = 10cm (nematavau)

Siūlai: 50g (vienai kepurėlei užtekau 25g (90m) kašmyro (60% lana merino, 40% kašmyro)siūliukų; jais rekomenduojama megzti 3,5 - 4 Nr virbalais; aš mezgiau virbaliukais, kurie tokio stoio, kaip kad tie 5, kuriais tradiciškai mezgam kojines/pirštines)

Dydžiai: 6 mėn (maniškės, tikiuos, tiks naujagimėms...) (1) 2m

Užmesti 121 (125) 131 akį ant 2,5mm vielute sujungtų virbalų, apmegzti 7 eiles ripsu (viena eilutė gerom, kita - išvirkščiom akim), tuomet paimame 3mm virbalus ir mezgame lygiu raštu, kaitaliodami spalvas kas dvi eiles (mano kepurėlės vinspalvės).

Skančioje eilutėje akys uždedamos ir suimamos tokiu būdu:
1 geroji, vienas užmetimas, 18 (18) 19 gerųjų; trys akys sumzgamos kartu tokiu būdu: viena nukeliama, dvi gerosios sumezgamos kartu ir pertraukiamos pr nukeltąją; 18 (19) 20 gerųjų, vienas užmetimas, 1 geroji, vienas užmetimas, 18 (19) 20 gerųjų, trys akys sumzgamos kartu tokiu būdu: viena nukeliama, dvi gerosios sumezgamos kartu ir pertraukiamos pr nukeltąją; 18 (19) 20 gerųjų, vienas užmetimas, 1 geroji, vienas užmetimas, 18 (19) 20 gerųjų, trys akys sumzgamos kartu tokiu būdu: viena nukeliama, dvi gerosios sumezgamos kartu ir pertraukiamos pr nukeltąją; 18 (18) 19 gerųjų, vienas užmetimas, 1 geroji
Kartoti šiuos uždėjimus ir suėmimus kas antrą eilutę, 8 (9) 10 apėjimų, tuomet daryti tik suėmimus kas antrą eilutę, kol lieka 7 (11) 11 akių. Tada suiminėti akis po dvi, kol liks vienintelė akis.

Raištelius primezgiau taip: iš dviejų šoninių kampelių išmezgiau po 4 akis; vieną nukeliu, viną išmezgu, vieną nukeliu, siūlą palikdama priešaky, vieną (paskutinę) išmezgu išvirkščiai; apsuku - kartoju taip pat. Mezgam tol, kol atrodo, kad ilgio pakanka... O dar galima žarneles nusimegzti pradžioj, ir įmegzti į pirmąją kepurytės eilutę. Manau, gausis dar dailiau (patikrinsiu :)).

...

Taigi :)
Štai maniškė:



Teprireikė 25g siūliukų, akių dėjau kaip siūloma pusės metų kūdikėliui. Kaip tiks naujagimiams - pažiūrėsim :)
///
Tiko :) (2010 05 02)

Megztinis lėlytei

---
... arba, šiuo atveju, žirafytei :)

Be užsegimo

# Ant virbalų, sujungtų vielute (patogiausia) užsimetam iš viso 32 akis.



# Išmezgam dvi eilutes gerų akių, pirmą kiekvienos eilutės akį nukeldamos, o paskutinę - išmegzdamos išvirkščiai (be abejo :))



# Užmetam akį į brėžinį...

Brėžinys

Pirmą akį nukeliam, išmezgam 3 geras, *vieną užmetam, viena gera, vieną užmetam* (ta skylutė - akis - skylutė, kuri gaunasi išmezgus nuo * iki *, jei neklystu, vadinama reglano eilute :) ); 6 geros, *vieną užmetam, viena gera, vieną užmetam*; 8 geros, *vieną užmetam, viena gera, vieną užmetam*; 6 geros, *vieną užmetam, viena gera, vieną užmetam*; 3 geros, paskutinė ilutės akis išvirkščia (kaip ir visos būsimos paskutinės akys, be abejo :) ) Ši pusė bus megztinio GEROJI.



# Mezginį apsukam - megsim IŠVIRKŠČIĄJĄ pusę, išvirkščiosiom akim (be abejo :) )
Mezgame išvirkščiosiom akim TIK iki paskutinės reglano eilutės antrojo užmetimo (skylutės).



Lieka neišmegztos paskutinės keturios akys.



Apsukam mezginį.




# Pirmą akį nukeliam, iš karto mezgam reglano eilutę - *vieną užmetam, viena gera, vieną užmetam*. Mezgam grosiom iki sekančios reglano eilutės - viso 8 akis, vėl skylutė - akis - skylutė...



...ir taip iki paskutinės reglano eilutės.
DĖMESIO! Padarę paskutiniąją reglano eilutę ir išmezgę dar dvi akis gerai, toliau nebeinam. Lieka neišmegztos 3 akys.



Mezginį apsukam.

# Vėl išvirkščioji pusė, kurią mezgam tik išvirkščiosiom akim...



...kol lieka trys akys... Vėl apsukam. Gerojoj pusėj nieko naujo, tik išmezgam dar viena akele daugiau - gale liks neišmegztos dvi akys...



Išvirkščiojoj pusėj taip pat paliksim neišmegztas dvi.



Apsukame...

#DĖMESIO! Šią gerąją pusę jau megsim iki galo. Kad mažų megztukų kraštelis išeitų lygus ir dailus, antrąją nuo krašto akį (nesvarbu, eilutės pradžia ar pabaiga, geroji ar išvirkščioji pusė) mezgu GERĄJA akimi. Paskutinė bet kurios eilutės akis, žinoma, išvirkščioji...



Išvirkščiąją pusę taip pat išmezgame jau iki galo. Priešpaskutinė akis - geroji...



Čia galime stabtelti ir pasidžiaugti nuveiktu darbu... :)



Klientė, regis, irgi visai patenkinta... :)



Toliau mezgame nuo krašto iki kraštto, tvarkingai darydamos reglano takelius, kol megztinio rankovė tampa norimo ir rikalingo pločio. Kai kas mėgsta skaičiuoti, o man labiau patinka matuoti:



Tuomet imame storą adatą ir siūlą, ir ant siūlo suveriame būsimos rankovės akis štai taip:



Rglano takelius taip pat priskiriu rankovėm, nors nebūtinai...



Surišam siūlą, ant kurio suvėrėm akis...



Tuomt tiesiog toliau mezgam "sutrumpėjusią eilutę, ir visą procedūrą pakartojam su antrąja būsima rankove.







Rankoves paliekam laukti savo eilės, ir toliau mezgam megztuką iki norimo ilgio. Reglano takelių nebelieka... Nuo pažastų labai paprasta imt megzt kokį nors norimą raštą, nes akių skaičius jau galutinis... Jei mezgam tiesų megztuką, aišku... :)





Tuomet akis tiesiog nuleidžiam... Apatinė dalis baigta, grįžtam prie rankovių.
Nuo siūlo rankovės akis surenkam atgal ant virbalo.





Ir mezgam norimo ilgio ir fasono rankovę. Vieną, paskui kitą...
Paprastai mezgu rankovę su siūle, t.y., priėjusi krašto suku atgal, mezgu blogąją pusę, ir t.t. Nors manau, kad būtų visai įmanoma rankovę megzti ir kojinės principu... Jei megztinio užmojis leidžia... Bet dar šito nebandžiau :)

O štai ir, pasak Ronjos, fišytė (supraskit - žirafytė :)) su baigtu megztiniu...