...su pasaka. Julia Donaldson. Grufas

Prmą kartą šią pasaką angliškai išgirdau 2007-ųjų vasarą Valdorfo pedagogikos anglų kalbos seminare, o po to išsiaiškinau, kad,  PASIRODO, lietuviškai ji buvo Violetos Palčinskaitės išversta  ir išleista "Alma Littera" leidyklos dar 2004-aisiais! Nudūmiau knigynan ir radau ją pirkt... už penkis (5 -PENKIS) Lt! Matyt, lietuvių ji "neužkabino", o aš turiu pasakyt, kad tai, ko gero, - puikiausia knyga, kurią teko nusipirkt už tokią sumą. Sunku būtų parašyti apie šią eiliuotą pasaką tiksliau ir išsamiau, nei tai savo straipsnyje jau padarė Eglė Kačkutė, tad tiesiog

GRUFAS

Peliukas išmindžiojo seno miško takus.
Sutiko lapę. Lapei peliukas pasirodė gardus.
- Kur tu keliauji, rudas peliuk, kur eini?
Gal papietautume mano oloj vieni?
- Dėkoju tau, laputaite, išties apmaudu.
Šiandieną pes grufą žadėjau užsukti pietų.
- Pas Grufą? O kas gi tas grufas? Kalbi keistai.
- Grufas - tai grufas. Nejaugi nesupratai?

Jo iltys baisios, baisūs nagai.
Nasrai ir dantys - menki juokai.
- Kur jis gyvena?
- Už kalno kasdieną 
Grufas maumoja keptą lapieną.
- Jis valgo keptą lapieną? Klaiku!
Ir lapė nudūmė miško taku.
Kvaila laputaitė. Trumpas jos protas - 
Nežino, kad grufas yra sugalvotas.


Peliukas išmindžiojo seno miško takus.
Sutiko pelėdą. Pelėdai peliukas pasirodė gardus.
- Kur tu keliauji, rudas peliuk, kur eini?
Arbatėlės išgertume mano lizde vieni.
- Iš tiesų tu, pelėda, be galo vaišinga. Tačiau
Aš arbatos išgersiu pas grufą. Tad eisiu verčiau.
Pas grufą? O kas tasai grufas? Kalbi keistai.
- Grufas - tai grufas. Nejaugi nesupratai?

Jo keliai gumbuoti. Išnarstyti pirštai.
Nuodinga karpa ant nosies kyšo.
- Kur jis gyvena?
- Čia, prie upelio,
Laižo ledus iš pelėdos plunksnelių.
- Sakai iš plunksnelių? Iš pelėdos pūkų?
Ū ū, viso labo, peliuk, aš lekiu.
- Kvaila pelėda. Trumpas jos protas.
Nežino, kad grufas yra sugalvotas.


Peliukas išmindžiojo seno miško takus.
Sutiko gyvatę. Gyvatei peliukas pasirodė gardus.
- Kur tu keliauji, rudas peliuk, kur eini?
Pasmaguriautume mano lurve vieni...
- Mielai papuotaučiau, svetinga gyvate, bet ne - 
Grufas dar vakar kvietė į puotą mane.
- Grufas? O kas gi tas grufas? Kalbi keistai.
- Grufas - tai grufas. Nejaugi nesupratai!

Jo akys geltonos, liežuvis juodas,
Jis visas dygliuotas, visas spuoguotas.
- Kur jis gyvena? 
- Ant ežero kranto.
Plaktą gyvatę kas vakarą kramto.
- Plaktą gyvatę? Baisiau jau nebūna!
Sudie, aš dingstu. Reikia gelbėti kūną.
Ilga ta gyvatė, o trumpas protas.
Nežino, kad grufas yra sugalvotas...

Bet kas tas baisūnas - jo aštrūs nagai.
Jo dantys, jo iltys - menki juokai...
Gumbuotos jo letenos, perkreipti pirštai,
Nuodinga karpa ant nosies kyšo.
Jo akys geltonos, liežuvis juodas,
Jis visas dygliuotas, visas spuoguotas...
Padėkite! Gelbėkit! Oi, iš tiesų
Tai grufas! Tai grufas! Tai jis! Man baisu!

O grufas paskė peliukui: - Tai tu!
Peliukas su duona - be galo gardu!
- Negąsdink, atšovė peliukas. - Puiku.
Eime pasivaikščioti miško taku. 
Baisiausias ne tu šioje girioj esi.
Pamatę mane išsilaksto visi!
- Gerai, - tarė grufas, kvatodamas baisiai. -
Eik pirmas, o aš iš paskos tau eisiu.

Ilgai jiedu kėblino, kol po medžiu
Grufas pasakė: - Kažką tyliai šlamant girdžiu.
- Tai gyvatė, tarė peliukas. - Gyvate, sveika!
Gyvatė, pamačiusi grufą, sustingo staiga.
Paskui, susisukus į kamuolį tarė: - Vaje!
Ir greitai išnyko už kelmo aukštoj žolėje.
- Matai? - Tarė rudas peliukas. - Dabar tu tiki?
- Matau, - tarė grufas. - Ir netikiu savo akim.

Toliau jiedu ėjo į priekį taku tuo pačiu,
Kol grufas pasakė: - Aš ūbaujant paukštį girdžiu.
- Tai ūkia pelėda, - atsakė peliukas. - Pelėda, sveika!
Tačiau sugirgždėjo palinkusi medžio šaka.
Pamačiusi grufą, pelėda pamojo sparnu
Ir medžio viršūnėje dingo prie savo namų.
- Matai? - tarė rudas peliukas. - Ir ką tu manai?
- Visi tavęs bijo, - atsakė jam grufas liūdnai.

Jie ėjo nuvargę toliau seno miško taku,
Kol grufas išgirdo žingsnius tarp eglyno šakų.
- Tai lapė, - sušuko peliukas. - Sveika, laputaite!
Pamačiusi grufą, laputė tik šmaukšt uodegaite.
Suriko: - Pagalbos! Pagalbos! Pabaisa puola!
Ir kiek įkabindama nėrė laputė į olą.
- Matai? - tarė grufui peliukas. - Ar aš nesakiau?
Visi manęs bijo. Todėl nebandykim daugiau.

Keliaujant peliukas išalko. Jam gurgė pilvelis.
- Tu, grufai, - pasakė peliukas, - neblogas kąsnelis.
- Aš? - subaubė grufas. - Neblogas kąsnelis?! Šiurpi pabaiga.
Papustė baisuoklis padus ir išnyko staiga.
Tyla užliūliavo sutemusio miško takus.
Peliukas riešutą rado. Riešutas buvo gardus.

Saldi košė

(pagal brolius Grimus)

Buvo kartą neturtinga, bet gera mergaitė; ji gyveno su savo motina, ir sykį jos pristigo maisto.Tada mergaitė išėjo į mišką ir ten sutiko seną moteriškę. Ta moteriškė jau žinojo visą jų vargą ir padovanojo jai puodelį, kuriam reikėjo tik pasakyti: „Puodeli, virk!" — ir puodelis tuoj skanią ir saldžią košę virė; o pasakius: „Puodeli, stok!" — jis tuojau liovėsi virti.Mergaitė parnešė puodelį namo motinai, ir nuo to laiko jos nematė nei vargo, nei bado — valgėkošę, kada tik norėjo.Kartą mergaitė buvo išėjusi, o motina išalko ir tarė: „Puodeli, virk!" — ir jis tuojau ėmė virti. Jiprivalgę košės, kiek lindo, norėjo puodeliui liepti, kad nustotų virti, bet pamiršo, kokį reikėjo žodįsakyti. Puodelis vis virė, košė ėmė bėgti per kraštus, pribėgo pilna virtuvė ir pilni namai, paskuiir kiti namai, toliau visa gatvė, lyg būtų norėjus papenėti visą pasaulį; visi išsigando, ir niekasnežinojo, kaip sulaikyti košę.Pagaliau, kai vieni namai bebuvo likę neaptvinę, sugrįžo mergaitė ir tarė: „Puodeli, stok!" — ir jisnustojo virti. Košės buvo visur tiek daug, jog tas, kas norėjo eiti į miestą, pirma turėjo kelią nusivalgyti.

Apie mergą ir stebuklingą puodelį
(pagal brolius lietuvius :)

Kitąsyk buvo tokia žmona su dukteria. Jodvi teip nusigyveno, kad neturėjo nė ką pavalgyt. Sykį nuvėjo toj duktė in girią, patiko ji tokią senukę. Toj senukė sako:
– Žinau, ko ieškai, pažįstu aš tavo vargą. Te tau šitą puoduką. Jį tik pastatyk ir pasakyk: „Puodeli, virk!“ – tai privirs pilnas puodelis saldžios košės – turėsit kuom maitytis.
Padėkavojo mergina tai bobai už jos dovaną, parsinešė ji tą puodelį namo. Tik pasakė:
– Puodeli, virk! – tuo tas puodelis jau verda. Kaip jau privirė pilnas, sako toj mergina:
– Gana virus! – tuo nustojo. Pavalgė jodvi gardžios košelės.
Teip jos prabuvo vieną, kitą dieną. Ale sykį toj mergina išė kur tai, o motina pasakė:
– Puodeli, virk!
Tas tuo puodelis pradėjo virt, košė – kilt, bėgt, o toj boba nežino, ką reik sakyt, kad nustotų. Tos košės pribėgo pilna viena stuba, kita, an kiemo, ir tuo tiek pribėgo, kad užsėmė visą sodžių. Kažin kaip būt buvę, kad toj mergina būtų neparėjus. Toj mergina kaip parėjus pasakė:
– Puodeli, gana virt! – tuo nustojo košė bėgus iš puodo.
Tiem žmonėm to sodžiaus buvo didelė bėda: jei kas norėjo išeit ar išvažuot, tai turėjo pirma no kelio košę nuėst, o kitaip išeit negalėjo.

Iliustracijų autorius - Vladimir Konashevich.

Pirštinė

(ukrainiečių liaudies pasaka - kaip ją sekam mes :)

Gyveno kartą senelis ir senelė.
Vieną dieną išėjo senelis į mišką malkų kirsti, ir pametė pirštinę.
Kur buvus kur nebuvus, atbėga per mišką pelytė - tip tip, tip tip, atbėga pelytė. Žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia pelytė. Niekas neatsiliepė. Pelytė šmurkšt - ir įlindo į pirštinę.
Atbėga per mišką kiškis, opapa, opapa, atbėga kiškis, žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia kiškis.
- Aš, pelytė smailianosytė, - atsakė pelytė. - O tu kas toks?
- Aš - kiškis piškis. Priimk ir mane gyventi kartu.
- Lįsk, dviese gyventi bus smagiau, - atsakė pelytė.
Kiškis šmurkšt, įlindo į pirštinę, ir gyvena jie sau dviese.
Atbėga per mišką lapė, tapu tapu, tapu tapu, atbėga lapė, gi žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia lapė.
- Aš, pelytė smailianosytė.
- Aš, kiškis piškis. O tu kas tokia?
- Aš - lapė snapė. Priimkit ir mane į savo namelį.
- Lįsk, trise gyventi bus smagiau.
Lapė šmurkšt, įlindo į pirštinę, gyvena jie dabar jau trise.
Atbėga per mišką vilkas, lapatai, lapatai, atbėga vilkas, gi žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia vilkas.
- Aš, pelytė smailianosytė.
- Aš, kiškis piškis.
- Aš, lapė snapė, o tu kas toks?
- Aš - vilkas pilkas, priimkit ir mane į savo namelį.
- Lįsk, keturiese gyventi bus smagiau.
Vilkas šmurkšt, įlindo į pirštinę, ir gyvena jie sau keturiese.
Atpėdina per mišką meška, šliumpu pumpu, šliumpu pumpu, atpėdina meška, gi žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia meška.
- Aš, pelytė smailianosytė.
- Aš, kiškis piškis.
- Aš, lapė snapė.
- Aš, vilkas pilkas, o tu kas tokia?
- Aš - meška lepeška, priimkit ir mane į savo namelį.
- Lįsk, penkiese gyventi bus labai smagu. Įlindo ir meška į pirštinę, įsispraudė...
Tuo tarpu senelis apsižiūrėjo, kad nebeturi vienos pirštinės. Barsis senelė, kad pirštines mėtau, pamanė jis, ir apsisukęs grįžo pirštinės ieškoti. Žvėrys išgirdo jo žingsnius, nusigando, puolė visi laukan - meška lepeška, vilkas pilkas, lapė snapė, kiškis piškis, pelytė smailanosytė - visi išsibėgiojo. Nusijuokė snelis, kad tiek žvėrių išgąsdino, pasiėmė pirštinę, parėjo namo, malkas sukrovė, rankas nusiplovė, sėdo už stalo ir valgė močiutės išvirtą košę.
O čia ir pasakos pabaiga :)


Kaip ją sekaAustėja Landsbergienė
Kaip ji sekama ukrainiečių liaudyje

Eglė žalčių karalienė

Eglė duoda žodį...

Lenktyniuoja, raitos
Bangos ties krantu.-
Trys žvejų mergaitės
Sukasi ratu.

Jas rausvai nudažo
Saulė leisdamos.-
Krykščia jos ir grąžos
Ligi sutemos.

-Jau saulelė miršta!
Šokim iš vandens!
Laumių ilgi pirštai
Tuoj bangas kedens.

Juosta vandenėlis-
Oi nyku, baisu!
Laumės undinėlės
Griebia už kasų!

Šoka vyresnioji
Iš bangų smagiai;
Šoka ir antroji,
Rengiasi skubiai.

Eglė tik jauniausia
Vandeny dar vis:
Baltą veidą prausia,
Taškos lyg žuvis.

-Egle, nebelaukiam!
Einava namo!
Slibinai atplaukia,
Veizėk, sutemoj- -

Gąsdina ją sesės.-
Šoka ji staiga
Ir kasas šviesiąsias
Gręžiasi nuoga.

Marškiniais jau velkas,-
Klykteli balsu.-
Kas? Nejaugi vilkas!
Ir visom baisu.

Stebisi mergaitės,
Žiūri visos trys:
Tūno susiraitęs
Marškiniuos žaltys.

Pagalį vyriausia
Tveria į nagus;
O žaltys ją klausia-
Kalba lyg žmogus:

Gražumu pamesiu
Mušti nereikės-
Jeigu tavi sesė
Už manęs tekės.

Eglė- ta švelnutė,
Nuotaka jauna-
Ji skirta man būti
Mylima žmona.

Seserys atšoko:
Jo nebišvaryt!
Nebėra čia juoko.
Kas gi, kas daryt?

Vakaras ant lauko,
Vakaras visai. –
O bangose plauko
Kruvini gaisai.

-Tu pasižadėki!-
Ėmė jos šnekėt. -
Pažadai tie- niekis,
Tau nereiks tekėt!

Tai ne bangos marių
Kuždas paslapčiom -
Eglė žodį taria
Lūpom drebančiom.-

O seselės juokias:
- Sąlyga gera!
Judviem susituokus -
Bus graži pora.

- Prižada- tekės ji,-
Marškinius palik!
Pas tėvelį tiesiai
Piršlėmis atvyk!

Ir žaltys bekojis
Dingsta sutemoj.-
Seserys kvtojas,
Eidamos namo.

Eglė net pamiršo:
Kas gi betikės,
Kad žaltys jai piršos,
Kas už jo tekės?

Pagrobta

Trečiądien seselės,
Broliai devyni
Iš laukų pirkelėn
Bėgo tekini.

- Pažiūrėk, tėveli,
Egle, žvelk ir tu,
Kas tenai iš kelio
Suka į vartus?

Landūs neregėti
Renkasi svečiai:
Vartuos, palei klėtį
Rangosi žalčiai.

Niekur nematyta,
Auksu nulieta,
Slibinais kinkyta
Rieda karieta.

Eglė nusigando:
Atmena pati,
Kaip žadėjos andai
Būt žalčių marti.

Kam tadakvatojos?
Eglei neramu -
Bijo kelti kojos
Iš tėvų namų.
O žaltys didžiausias
Šliaužia pro duris,
Mandagiai paklausęs:
Gal neišvarys?

Jis marčios atvykęs?-
Jūra ten gili- -
Laukia ten jaunikis
Gintaro pily.

Laukia karalaitis
Nuotakos dailios. -
Jam nerūpi kraitis,
Jam nereik dalios.

Jam pasižadėjus
Eglė, jų dukra.
Kur ji pasidėjus?
Ar čia jos nėra?

Klėtyje margojoj
Eglė paslėpta.
Veidelius vagoja
Ašara karšta.

- Neraudok, dukrele,
Sriūbauti paliauk:
Gal nereiks tau kelio
Tolimo keliaut.

Ar žvejys jau senas
Būtų be galvos?
Oi, žalčiams jis meną
Gudrų sugalvos!

Tėvas ją ramina,
Glosto petelius
Ir apgaut ketina
Įkyrius piršlius.

Baltą žąsį kelia
Aukso vežiman:
Vežkitės martelę,
Dukružėlę man!

Štai per mišką traukia
Žalčio karieta,-
O gegutė šaukia
Tartum apduota.

Jie, girdi, vežąsi
Ne martelę, ne,-
O tik baltą žąsį
Aukso vežime.

- Ku kū! Jus apgavo
Senis apsukrus:
Jis dukrelę savo
Paslėpė nuo jūs.

Ir žalčių vežimas
Dunda atdalios.-
Jokiais apgavimais
Jų nebsuvilios.

Atūžia nuo miško
Įžeisti žalčiai;
Vėl į kiemą pyška
Nelaukti svečiai.

Eglė tėvą klausia:
Kas gi bus dabar?
O žalčių vyriausias
Į duris: bar bar!

- Mes ilgiau nelauksim-
Eglė dar pas jus!-
Pulsim ir išsmaugsim
Tėvo galvijus!

Pulsim, sudraskysim
Jo naujus tinklus,
Jei dar vieną sykį
Mūsų nepaklus!

Šiandien visą sodžių
Galim išvaikyt,
Jeigu duoto žodžio
Eglė nelaikys.

Tėvas atsiduso:
- Kas gi bedarai?
Jei dukrelė jūsų-
Vežkitės! Gerai!

Veda jiems avelę,
Baltą lyg puta-
Į karietą kelia;
Supas karieta.

Nieko nebelaukę
Vieškeliu nupyška.
O gegutė šaukia
Skrendantiems per mišką.

- Ku kū, kraivežėliai!
Ku kū, apgauti!
Jūsų ratuos vėlei
Sėdi ne marti.

Ku kū, ne martelė
Ratuos įkelta!
Ku kū! Tik avelė,
Tik avis balta!

Kruvinais liežuviais
Švaistos it kardais:-
Kas ant kelio žuvęs!
Rangosi žiedais.

Kam nelaiko žodžio
Uošvis nė marti!
Dunda vėl į sodžių,-
Vartai užkelti.

Triokšt!- vartus išlaužia
Ir tvoras naujas.
Per kiemelį šliaužia
Šnypščianti gauja.

Švaistos apie langus,
Beldžias į duris,-
Jau ant stogo rangos,-
Kaminu įkris.

Eglė nusiminus
Taria į kitus-
Byra sidabrinis
Ašarų lietus:

- Kam žalčių jums tūžį
Kęsti dovanai?
Ta dalia dalužė
Skirta man vienai!

Puoškit mane, sesės,
Nuotakos kyku
Ir kasas šviesiąsias
Pinkit vainiku.

Dėkui tau, tėveli,
Kad užauginai,
Kad valužę valią
Man davei jaunai.

Sesių raudos lydi
Eglę durų link...
Ją žalčiai išvydę
Pinasi aplink.

Į karietą kelia...
Pagrobta jinai!-
Viesulu į kelią
Skrenda slibinai.

Broliai- vyrai niūrūs--
Kerštas jų veiduos.
Vejas ligi jūros,-
Sesę atvaduos!

Tik staiga sustingo,
Apmirė visi:
Karierta pradingo
Jūros ūžesy.

Ties bangom nutįsęs
Pilkas debesys...
Dar laivais jie vysis,-
Bet vargu pavys.

Baltijos dvasia

Laumės Vaivos juosta
Vingiais išausta-
Lig žvejų pat uosto
Spindi nutiesta.

Narstosi bangelės
Jūrų gilumon.
Vaivorinis kelias
Mirga tolumon.

Skendi bokštai rūmų-
Gintaro pilių.-
Žengia karaliūnas
Saulėtu keliu.

Dėkui, mylimoji,
Žodį, kad laikai!
Štai mums jūra moja,-
Jūros mes vaikai.

Tu matai ten toly?
Ne kalnai bangų-
Joja manoi broliai
Ant širmų žirgų.

Jūra, nesiskūsi,
Štai tau ir marti!-
Aš tikiuosi, būsim
Dailiai sutikti.
Močia rūpestinga
Lepina mane:-
Lobių jai nestinga
Ir laivų dugne;

Daug jų nuskandina
Audros vandenuos--
Pamergės undinės
Jų dainas dainuos.

Eglę už rankelės
Vedasi tolyn--
Vaivorinis kelias
Neriasi gilyn.

Jūra liaunas ūžus,-
Saulės nebmatyt...
Tai jisai ne šliužas!
Ne bjaurus žaltys!

Lieknas ir išbalęs,
Jaunas, išdidus,-
Garbanos jo žalios,-
Žilvinas vardu.

Žilvinas jo vardas-
Baltijos dvasia.
Aukso žalčiu nardos
Kelią jiem surast.

Įžūliem drąsuoliam,
Kur dievų nebos,
Bangos šaltą guolį
Smiltyse paklos.

Priešmirtinio šalčio
Skraistėm apsiausti,
Pamatys jie žalčio
Veriančias akis.

Bet nūnai toks geras!-
Eglei! Nuostabu!
Žalio šilko skaros
Supa juos abu.

Eglė spindi, kaista
Džiugesio jausmu.
Nors labia čia keista,
Bet drauge ramu.

Sako jis:- Tą kartą
Tu mane šaukei,
Kai brolių nubarta
Pajūry verkei.

Ašarėlės sūrios
Krito vandein--
Jos mane užbūrė
Kerinčia ugnim.

Tuomet nusibodo
Man draskyt tinkles,
Nežabotus jodyt
Viesulus aklus.

Baltijos aš vėjas,
Jūroj gyvenu.-
Aš tavęs ilgėjaus
Daug naktų, dienų.

Akys man ištįso--
Ak, tu pas mane!
Supsiu tave visą
Meile ugnine!

Turtų man be galo,
Jų nesuskaitau.-
Perlais ir koralais
Puošiu kaklą tau.

Liemenį apjuosiu
Aušrinės plaukais.
Žuvys kelią šluos mum
Šilko pelekais.

Jūrmergės undinės
Tau kasas šukuos.
Žvaigždės deimantinės
Sumirgės plaukuos.

Žėri žalčio rūmai,-
Gintaro takai--
Juos vynioja dūmai
Kaip žalsvi rūkai.

Žuvys ir žuvelės
Šmėkščioja būriais,
Nešinos žvakelėm-
Jūrų žiburiais.

Krištolinės taurės-
Indai puotai skirti.-
Meškos baltagaurės
Kojom atsispirti.

Žvaigždės jūrų guoly
Švysčioja veidan,
O varpai skenduoliai
Dindi:- dan dan dan!

Klostuos šimtaraščiuos
Migdosi diena.
Eglė susimąsčius,
Tarsi ko liūdna.

Ko širdelė plasta,
Kas gi ją supras?
Kam laivai tie skęsta,
Žūva per audras?

Iriasi nuo kranto
Vasaros naktis--
Žilvinas supranta
Jos visas mintis.

- Tebunie, Egluže,
Taip, ko nori tu,-
Te laivai sudužę
Negraudins krantų.

Tau prisiekiu vaiko
Ašara tyra:
Jūra nuo šio laiko
Bus visiems gera.

Saulėje sužibus,
Žais ji vandenim--
Baltija rami bus,
Kol tu su manim.

Žemės ilgesys

Slenka, bėga metai
Kaip giedri diena.
O dukters nemato
Tėviškė sena.

Eglė laimingiausia
Iš visų marčių:
Ji nelieja gausiai
Ašarų karčių.

Čia ji karalienė
Mėlynų bangų,-
Čia ji naktį dieną
Saugoma sargų.

Jai kiekvienas draugas,-
Ji visiems gera.
Trys sūneliai auga
Ir viena dukra.

Eglė jiems dainuoja
Aug skambių dainų,
Kaip močia senoji
Siuntė raut linų.

- Pasakyk, mamute,
Kas gi tie kinai?
- Kaip ir jūs akutės,
Žydi mėlynai.

Daug dainų dainavo
Neprašyta ji:
Apie glėbį klevo
Išrašytąjį;

Apie debesėlį,
Plaukiantį dangum;
Apie bitinėlį,
Kvepiantį medum.

Dainos nenubosta
Žemės tolimos-
Kaip sidabro juosta-
Kraitinė mamos:

Žydras tulpių raštas-
Močios palaikai--
- Mama, kur tas kraštas?-
Stebisi vaikai.

O mieli vaikeliai,
Jis toli, tikrai!
Ten, kur palei kelią
Svyra jovarai.

Žemė ten gimtoji,-
Tėviškė mana!
Ten dabar kvatojas
Šienpjūvio daina.

Žilvine, žalteli,
Leiski, leiski mus
Į tėvelių šalį,
Aplankyt namus!

Devyni jau metai,
Ne viena diena,-
Kaip dukters nemato
Tėviškė sena.

Saulės aš pasilgau,
Kvepiančių barų---
Man be galo ilgu
Brolių, seserų.

Žilvinas niaurus toks.
Kodėl? Nežinai.
Mylimas nerūstauk-
Juk ne amžinai!

Kregždele ji skristų,
Plauktų ji gulbe.-
Vyras nebedrysta
Eglės atkalbėt.

Ir vaikus ji vedas
Žemėn per marias,-
Ir sugrįžti žada,
Kada jis norės.

Žilvinas neširsta,
Mąsto neramus,-
Kuo būdu užkirsti
Kelią į namus.

- Eikite, nesvarbu,-
Sako,- ryt, poryt.-
Tik pirma tris darbus
Duosiu padaryt.

Kurpės štai, Egluže,
Sudėvėki jas!
O kai bus aplūžę,
Gausi vėl naujas.

Žilvinas tai žino-
Eglė nusivils:
Kurpės geležinės-
Niekad nenudils.

Jau ir Eglė mato-
Jų nesudėvės,
Nors ir šimtą metų
Jas kasdien avės.

Pamary žiniuonė,
Žinoma seniai.-
Eglė siunčia ruonį-
Ką patars jinai.

- Minsi jas be galo,-
Sako,- nepadės,
Kolei ant priekalo
Kalvėj pagruzdės.

Ruonis prie tos kalvės
Nuplaukė risčia.
Kalvis raudongalvis
Jai padėjo čia.

Žilvinas neširsta,-
Mąsto neramus,-
Kuo būdu užkirsti
Kelią į namus.

Duoda jai kuodelį-
Balzgani šilkai.
Lig piirmų gaidelių
Jį suverpt- niekai.

Bet šilkai nemąžta-
Naktys dienos trys.-
Kas padės šią naštą
Nuo pečių nurist?

Eglė siunčia ruonį,
Tegu sužinos,
Tepaklaus žiniuonės,
Raganos senos.

- Susikurk ugnelę,-
Pataria jai ta,-
Mesk į ją kuodelį,-
Ir bėda baigta!

Eglė tik pamatė,
Baigiant šilkui degt,
Kaip ugny gyvatė
Raitėsi juoda.

Vyras kitą dieną
Ką gi bedarys,-
Duoda jai dar vieną
Darbą padaryt.

- Išsikepk ragaišį,
Neik be jo tenai!
Kokios būtų vaišės?-
Tu pati žinai.

Indai kur sudėti,
Suslėpti giliai.
Tiktai vienas rėtis
Kėpso nuošaliai.

Ėmus rėtį šitą,
Kiaurą nemažai,-
Reikia įmaišyti
Ir iškept gražiai.

Eglė nesikrimto,-
Greit išsivaduos:
Senė metų šimto
Patarimą duos.

Jie prisiekė

Eglei skruostuos žydi
Spinulys jaukus--
Žilvinas palydi
Žmoną ir vaikus.

Krantas. Eglė žino
Čia visus kelius.
Vyras ją graudina
Skausmo žodeliu.

- Išeini tu drąsiai,
Vejama dalios.-
Tik ar besurasi
Kelią atgalios?

Vėjas geležinis
Pučia su ledais-
Tai iš tos tėvynės,
Kur pasigedai.

Žmonės ten gyvena
Tamsūs ir pikti;
Pražudys jie mane,
Žūsi tu pati.

Kuo vadu žaltys, ten
Jei kas paminės,-
Nebepamatysit
Niekados manęs.

Neberasit kelio
Gintaro pilin--
Veltui kris vaikelių
Ašara gaili.

Kai devintą sykį
Saulė nusileis,-
Jūs prie jūros grįšit
Tais pačiais keliais.

Prieš bangas sustojus,
Šauk mane vardu.-
Bangos tekartoja
Tūkstančius aidų.

Jeigu gyvas būsiu,-
Pieno kils puta.
Jei klastingai žiūsiu,-
Kraujo kils puta.

Tardami sudievu
Paskutinįsyk,
Jie prisiekė tėvo
Vardo nesakyt.

Grįžimas tėviškėn

Pamariu pareina
Eglė su vaikais.-
Visi traukia dainą,
Žengdami laukais.

Smilgos, ramunėlės
Linksta pakelėm.-
Ir vaikų galvelės
Marguoja gėlėm.

Čia linksmi paukšteliai,
Čia margi drugiai,-
Šnara palei kelią
Plaiukiantys rugiai.

Ten šienauja pievas,-
Ganosi avis.
Žilagalvis tėvas
Vartuos bestovįs.

Tėviškę ji seną
Jaučia taip arti.-
Čia vaikystę mena
Kiekviena kertė.

- Tėve, ak, tėvuti!
- Egle, ar tai tu?
- Gera, gera būti
Vėl visiems kartu!

Ašara senukui
Raukšlėmis nuslinko,-
O maži anūkai
Tūpčioja aplinkui.

Su tinklais pareina
Vyrai nuo žūklės.-
Sesės meta dainą,
Dundančias stakles.

Susirinko gentys,
Giminės, draugai--
Pasakojo, rentė
Eglė jiems ilgai.

Kaip gyvenoi jūroj,
Kaip gražu tenai:-
Sesės- bangos sūrios,
Broliai- vandenai.

Žodžiai birte byra,-
Krykštauja vaikai--
Bet kodėl tu vyrą
Jūroj palikai?

Naujos kalbos kyla,
Klausimų eilė.
Eglė čia nutyla
Tartum nebylė.

- Egle, jūs nuo šiolei
Liksite pas mus?
- Ne, seselės, broliai,-
Grįšim į namus.

Kai devintą sykį
Saulė nusileis…-
Jie nenor klausyti,-
Niekad neišleis.

- Garbstėm ir vaišinom
Tris dienas naktis,-
O lig šiol nežinom,
Kuo vardu žaltys.

Taip kamantinėjo
Broliai devyni.-
Eglė neminėjo
Nieko apie jį.

Apmaudio nerodę,
Broliai pagalvos,
Kaip išgauti žodį,
Vardą vyro jos.

- Švento Jono naktį
Klausime žvaigždės,
Imsim laužus degti,-
Raganos padės.

Išdavimas

Ramunėlių dieną
Vaikai ramunes
Rankioja po šieną,
Kaišo šiaudines.

Ir papartis žydi
Vidury nakties--
Girioj pasiklydus,
Žvaigždele jis švies.

Pragaras juodasis
Saugot jo išeis,-
Piktos žemės dvasios
Visą naktį žais.

Juostos šimtaspalvės
Prieš mėnulį džius,-
Šliaužios devyngalvis,
Grauždamas medžius.

Žiną šerno kinį
Ir vilkų kelius,
Laumės ir miiškiniai
Šoka ratelius.

Skambina paparčiuos,
Aidi per girias:-
Kelia miško marčios
Rūkstančias taures.

Taurėse ne vynas,
Žėrintis juodai,-
Niekas nė nežino,
Kad pikti nuodai.

Kas išgers- o, siaubas!
Dar nuo jų nemirs:-
Tam tikrai baisiau bus-
Vilktakiu pavirs.

Ims visi bijotis
Stūgesio gailaus--
Jis lakstys besotis,
Kraujo reikalaus.

Daug baisių dalykų
Girių glūdumoj--
Daug baisybių tyko
Žmogų sutemoj.

Tokią naktį delčią
Į klaidžius miškus
Išviliojo žalčio
Keturis vaikus.

- Ar paparčio žiedo
Jie čionai ieškos?-
Kūtvėla pelėda
Ūksi ant šakos.

Ąžuolą- vyriausią
Vedas vyrai du
Tankumynan,- klausia
Tėvas kuo vardu.

- Grįžus jūron, močia
Kaip tėvelį šauks?-
Mato, veltui kvočia,-
Žodžio nesulauks.

Kriokia lyg pamišę:
Oi, nedovanosim!
Prie kamieno rišim!
Kailį išvanosim!

Greičiau medis sveikas
Anglimi pajuos,-
O ne žalčio vaikas
Tėvą jums išduos.

Uosį ir Berželį
Vedas iš eilės,-
Bet ir jie tėvelio
Vardą nutylės.

Apmaudas putoja
Vyrų širdyse.-
Dukrą stirnakoję
Vedasi trise.

Žada jai parodyt
Nuostabių žiedų,
Kad išgautų žodį,-
Tėvas kuo vardu.

Pagrasino pančiu,
Jeigu nesakys--
Ašarėlės karčios
Temdo jai akis.

Dėdės gal supykę
Nukeliaus namo,-
Vieną ją palikę
Girios glūdumoj.

Gal pastos jai kelią
Milžinas lokys--
Ne! Vis tiek tėvelio
Vardo nesakys.

Nieko nesužino
Pažadais švelniais--
Vyrai vėl grasina
Pančiu ir velniais.

Drebulėlė klūpo,
Dreba ties medžiu--
Dėdės ją išlupo
Vytiniu skaudžiu.

Upeliu jai teka
Ašaros- graudu.
Drebulė pasako:
- Žilvinas vardu.

Aižo girią juokas-
Kruvinas, šiurpus:
Skambina apuokas
Pragaro varpus.

Kur namučiai namai?

Paskubėk, Eglužėl,
Tu vaikais vedina,-
Niauriai merkiasi vėl
Devintoji diena.

Bėga žalčio vaikai,
Pasiilgę namų,-
Svetimi čia takai
Tarp žmonių svetimų.

Debesys nerangus.-
Po juo saulė žemai.
O tėveli brangus!
O namučiai namai!

Ūžia jūra smarkyn,-
Gaudžia vėtros aidai.
Debesys vis artyn-
Dengia dangų juodai.

Blyksi žaibas trankąs.-
Pyksta jūra. Gūdu.
Eglė tiesia rankas,-
Šaukia žaltį vardu:

- Žilvine, žilvinėl,
Jau saulelė žemai.-
Žilvine, žilvinėl,-
Kur namučiai namai?
Jei tu gyvas-atplauk
Balta pieno puta.
Jei negyvas-atplauk
Juoda kraujo puta!

Be baigos atvangos
Dunda jūra gili.
Ir banga už bangos
Atskuba iš toli.

Baltaskarių bangų
Vainiku apsupta,
Atliūliuoja…Baugu!
Juoda kraujo puta.

Ne vėjinga nakčia
Lūžo nendrė žalia-
Laužė Eglę kančia,
Sielvartinga dalia.

- Kas nužudė? Kuris?
Žilvinėli brangus!
Te jį žemė praris!
Teužgriūn jį dangus!

Kas iš jūs keturių
Laužė žodį? Skaudu!
Ką vadinti turiu
Išdaviko vardu?

Prie jos kojų slidžiai
Prisiglaudus staiga,
Sušlamėjo gūdžiai
Kruvinoji banga:

- Saulei tekant, anksti,
Mūs dukrelės žinia-
Dalgiais broliai pikti
Užkapojo mane.

Sudejavo. Ir vėl
Atgalios ėmė plaukt--
Žilvine, žilvinėl!
Dar sustoki, palauk!

Eglė šaukia kaip gal,
Kad sugrįžtų jisai.
Bangos rieda atgal
Ir išnyksta visai.
Trys žaltienės sūnai
Žvelgia rūsčiai, stačiai,
O dukrelė… Jinai
Vien kukčioja karčiai.

Keikia prakeiksmu ją
Motinėlė tikra:
Būk prakeikta!.. Deja!
Išdavikė dukra!

Virski drebule tu!-
Visais lapais drebėk!
Paukštis joks nenutūps
Prie tavęs, nečiulbės.

Tešukuos, tegu raus
Vėtra plaukus piktai!
Tegu lietūs išpraus
Tau veidelį baltai!

Nusileido naktis
Ant laukų ir kaimų-
Kas gi mus pasitiks?-
Be namų, be namų…

Jau naktelė tamsi-
Šen bei ten žiburys--
Namuose jau visi,
Užsiskandę duris.

Trobelytė menka
Ir ugnelė skaidri--
Atiduotum kažką!
Kam tu jos neturi?

Ūžkit, vėtros, smarkiau!
Barkit, guoskite mus!
Mes negrįšim daugiau
Niekados į namus!

Jums nelemta, sūnai,
Augt berneliais dailiais!
Jus užkeikiu nūnai:-
Virskit medžiais žaliais!

Ąžuolas šiuos laukuos
Bus miškų pažiba.
Uosis oš.Ir kukuos
Gegužėlė raiba.

Ir Berželis..; Prie jo
Liemenėlio dailaus
Mergužėlė rymos,
Kai bernužio ji lauks.

O pačiam vidury,
Užsiskleidus skara,
Aš- eglelė niūri-
Seno žvejo dukra.

Ir vienodai tamsi
Vasarėlė žiema-
Mėlynam liūdesy
Rymosiu laukdama.

Man prie šono linguos
Čia sūnai milžinai--
Priešais jūra banguos
Amžinai, amžinai---