Visi šventi

- taip, - ir niekaip kitaip mūsų namuose buvo vadinama lapkričio 1-oji. Pamenu, paauglystėj nežinojau šito pavadinimo prasmės, laikiau tai seniena, būdinga močiutės žodynui. Kita vertus, ir man pačiai jis buvo įaugęs, dėl to kompleksuodavau, ir pokalbiuose su bendraamžiais, kad nepraslįstų ta "atgyvena", sarkastiškai sakydavau "numirėlių šventės"...

Tik vėliau išsiaiškinau, kad, lapkričio pirmąją švenčiami Visi Šventieji - viena didžiausių Katalikų bažnyčios švenčių, o mirusiųjų pagerbimui skirtos Vėlinės - antroji lapkričio diena. Na, o kadangi bažnyčioje šventė - dieną, o vakare jau minimi mirusieji, o, tradiciškai, prieš tai lankomi jų kapai, tai dvi skirtingos dienos suplakamos į viena. 

Simboliškai taip, sakyčiau, suplakamos. Jei galvosim, kokia daugybė Amžinybėn iškeliaujančių žmonių šventų poelgių, ar net visi gyvenimai lieka nežinomi, tai gal nieko neteisingo nėra minėt visus mirusius Visų Šventųjų dieną... O jei dar prisimint, kad ir mes patys esam kviečiami būt tobuli ir šventi (plg Mt 5, 48), prisimint, kad ir Šv. Pauliaus laiškų kreipinius "visiems šventiesiems", išeitų, kad tai šventė, kurioj susitinka visi - gyvi ir mirusieji, labiau ir mažiau šenti. Labai patinka man tokios dienos bažnyčioj, kai visiems yra vietos :)

Helouvynui čia vietos nėra ir nebus. Nebus moliūgų grimasų (na, gal šitie ir bus, nes labai jie man mieli, kaip ir viskas, į ko visų galima įstatyt žvakę :D), skeletų, smailų raganų kepurių ir pasirinkimo tarp pokšto ir saldainio. Ir ne todėl, kad tai svetima - nelietuviška, amerikoniška. Vietos nėra tiesiogine šių žodžių prasme. Nes šios dienos ir šiaip kupinos - kelionių, susitikimų, veiklos, įspūdžių ir apmąstymų. Nes jos yra skirtos

tvarkyti namus ir kepti pyragus, nes galbūt užsuks giminių,

lankyti ir tvarkyti kapus,

prisiminti ir įsiminti, kas kur palaidotas,

degti žvakes ant mirusių artimųjų kapų, o taip pat ant kapų "tolimųjų" ir visai nepažįstamųjų, ant neprižiūrimų kapų, ant tokių, kur likęs tik kauburėlis, ant broliškų kapų - kalinių, tremtinių, sukilėlių, partizanų, kareivių, - savų ir "svetimų", kalbėtis apie juos,

melstis už juos,

skaityti vardus ant antkapių,

prisiminti vardus senelių ir prosenelių, kitų mirusių giminaičių,

pasakoti istorijas, 

klausyti istorijų apie artimuosius mirusiuosius, geriausia - iš lūpų pagyvenusių giminaičių, kuriuos susitinki lankydamas kapines,

lankyti sutiktus gimines, jei tik sulauki malonaus kvietimo :),

braižyti genealoginius medžius, 

jei dar lieka laisvo laiko ir yra nuotaikos - lieti, lipdyti, kitaip gaminti ar puošti žvakes... 

Ne, vaikštinėti, prašinėjant saldainių, mums tikrai nėra kada. 

Mano močiutės Genovaitės tėviškės kapinėse. 

Gasčiūnų bažnytėlė rudeninių ąžuolų šviesoj...

Yra

žodžių, kurie, nors pasakyti labai paprastai, elementarioj internetinio forumo erdvėj, smigte įsminga į pačią širdį, sujudina, sukelia prisiminimus ir patirtį, ramiai nugulusius, ar mano pačios tvarkingai supakuotus ir nuošaliau stumteltus...
Šiandien taip ir atsitiko, ir norėčiau juos išsisaugoti - kaip kitom lūpom išsakytą mano pačios išgyvenimą:

"Gimdymas yra man susijęs su mirtim ir prisikėlimu, kai, atrodo, miršti, po to prisikeli džiaugsmui - panašiai į krikštą, panašiai į tikrąją mirtį - taip, kaip ją aprašė J. Bunyanas savo "Piligrimo kelionėje". Kai pereini per upę - yra skausmo, baimės, abėjonių, ir atrodo nera pabaigos.... bet turi laikytis ir tikėti, ir staiga pajunti dugną po kojom... Nežinau, sukelia man ta istorija, kaip ir tas pat gimdymas, labai stiprius jausmus, negaliu čia perduoti, bet labai laukiu...

Kitas dalykas, manau, kad gimdymas yra ypatingas laikas, kai Dievas aplanko visas, nes gimsta žmogus į pasaulį. Kitos moterys, kurios įsitraukia į įvairias meditacijas, tai pajaučia ir vadina kažkokia kosmine jėga, kuri vienu metu perima "veiksmą"... bet iš tikųjų, naujos gyvybės atėjimas negali būti nesusijęs su Dievo malone, suteikta šiai moteriai ir jos kūdikiui, net jeigu ji yra labai toli nuo JO.

Panašiai ir mirštant turbūt, vienu metu, jau žvelgiant jai į akis, gali paskęsti abėjonėse, bet turi laikytis pažado ir pereiti per UPĘ."
Natalija, dabar laukiasi penkto vaikelio



Dar prisiminiau, kad paauglystėj apie upės perplaukimą man kalbėjo Foje su savo daina Kai perplauksi upę...
O čia - kas tas Bunyanas,ir jo raštai angliškai.

Vėlinės.

Kai nurims garsai,
Ir muzika nutils –
Ateisiu pas Tave,
Trokšdamas atnešt
Kažką labai brangaus,
Ko tikėsies Tu.

Atnešiu Tau daug daugiau,
Nei žodžius giesmėje,
Nes Tu juk laukei ne to.
Žvelgi į mano mintis
Ir viską žinai –
Tau reikia mano širdies.

Aš trokštu garbint tiesoj ir dvasioj
Viskas tik dėl Tavęs, tik dėl Tavęs, Jėzau.
Kur aš buvau neteisus, atleisk man
Viskas tik dėl Tavęs, tik dėl Tavęs, Jėzau.

Viešpatie brangus,
Išreikšti negaliu
Ko vertas vien tik Tu.
Net jei vargšas aš,
Priklauso viskas Tau –
Viskas, ką turiu.

Aš trokštu garbint Tave, aš trokštu garbint Tave
Giesmės video lietuviškai ir originalas