Laimingų!

Lietui lyjant

ir mano grafomanijos paūmėjimui nepraeinant :D,  galima surast bent septynias galvoj besisukančias temas, kuo papildyt tinklaraštį (užtat ir viru viru košė) ...
Apie
- bandeles su slyvų įdaru (tiesiog išlaupiau kauliukus, užbėriau kelis šaukštus cukraus ir šaukštą cinamono, ir iškepiau krūvą bandelių; basta, kiaurasamtis atlaisvintas),
- krūvą išaugtų kepurėlių, kurias noriu paverst kojinėm ir pirštinėm,
- vos pradėtą ir jau užbaigtą konservavimo sezoną (ačiū, šiemet užteks),
- kolegių tinklaraštininkių rankdarbių naujienas ir iš koto verčiančius rankų dabo vaisius (nuo visurnakčio vaikštau su mintim, kad noriu nusimegzt sau trikampę skarytę... šiuo momentu būtų bene pats nepraktiškiausias rankdarbio pasirinkimas)
- mūsų didmiesčių kiemus ir apie tai, kada vaikas jau brandus pirmą kartą išeit "į gatvę" vienas, apie tai, kaip išlaikyt palaimingą kantrybę ir Dievo meilę mums atspindintį žvilgsnį tarp trijų mažvaikių, nuolat įvairiausiom intonacijom klykaujančių ir visais įmanomais pojūčiais bandančių pažint pasaulį,
- apie valstybinius vaikų darželius, ir apie tai, ar palengvės man gyvenimas nuo rugsėjo išleidus didutę  į vieną iš jų,
- apie įvykius Londone ir nemylinčią "teisiojo" sūnaus pozą palaidūno atžvilgiu (Plg. Lk 15, 11-32; tikiu, kad ne viena šiom dienom iš kokio pažįstamo esat išgirdus ką nors panašaus į mano draugės žodžius: "so good to be back home- no police sirens, no idiots running down the streets, no fear, just peace, relaxation and loving family around..."),
- galų gale apie šią mūsų šeimos vasarą - didžiąją kelionę į Rusiją, dvynukių krikštynas, Jonų bažnyčios šeimų bendruomenės stovyklą....
O - jau daugiau nei aštuonios temos...
Žodžiu, pasirinksiu... vienuoliktąją :)
Vakar, rugpjūčio dešimtąją, buvo šventas Laurynas, katalikų žinomas ir kaip bibliotekininkų globėjas. Šią dieną nusistačiau kaip galutinę datą grąžinti tas knygas, kurių atidavimo data jau porą savaičių praėjusi. Vis dėl  mūsų kelionių, kurių metu net neturėjau galimybės prisijungti ir Internetu atidėti grąžinimo terminus.
Su Ronja lankomės Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekoj - pačioj didžiausioj mūsų mieste.

Užsirašiau į vietinių skaitytojų gretas, vos atvykus gyventi Saulės miestan. Bet nuo šio pavasario bibliotekoj nuolat ėmėm lankytis nuolat kartu su Ronja. 

Iš tiesų, jei koks Šiaulių naujakurys paklaustų, kur mieste būtų galima nueiti su vaiku (ar keliais) smagiai praleist laiką, P. Višinskio bibliotekos vaikų skyrius būtų viena pirmųjų vietų, kurias nuoširdžiai rekomenduočiau! Po neseniai baigtos rekonstrukcijos ten erdvu, šviesu, jauku, gausu net naujausių knygų knygelių, o mums svarbiausia - storo stiklo pertvara atskirtas kambarys patiems mažiausiems. 

Pamenu, pirmą kartą juo kiek net pasipiktinau :D Ten daugybė visokiausių žaislų, - pypsinčių, mirksinčių, judančių, minkštų, riedančių, ir visokių visokiausių, o kur dar dalybė žaislinių knygelių patiem mažiausiems... Jaučiaus beviltiškai, bandydama bent kiek atkreipt didutės dėmesį, kad ČIA DAR IR KNYGELIŲ YRA!!! :D 

Štai, žvilgtelkit pačios. Vaikštom ten jau daugiau nei pusmetį bent kartą per porą savaičių, o mano vaikas vis neatsižaidžia. Aišku, tai dar ir dėl to, kad pas mus gi žaislai "mediniai, prie lubų prikalti" :D, tai bent atsigriebia kūdikis...

Nors šiaip kai kuriuos dalykus apie "biblioteklą" jau suprato, na, pavyzdžiui, kad atėjus reikia BŪTINIAUSIAI kyštelt į aparačiuką skaitytojo pažymėjimą :), atnešti atiduoti senas knygutes, išsirinkti naujas, ir kad uš jas mokėti nereikia :). O kai kurios knygelės skaitomos tik vietoj, jų išsinešt negalima. Tada vyksta tai, kas man ir tetom bibliotekininkėm gražiausia: Ro mažųjų skaitykloj pasiima keletą jai labiausiai patikusių knygelių, ir pradingsta žaisliniam namely, ant pagalvėlių. Taip aš turiu laiko ir pati parinkti vaikiškų knygelių, ir sau ką nusižiūrėti...

Nežinia kodėl, bet šioj nuostabioj vietoj mažųjų skaitytojų tikrai negausu... Gal čia kiek "kaltas" ir vis dar tradicinis bibliotekos įvaizdis - kaip tylos ir sustingusios ramybės apgaubtos "mokslo žinių šventovės", kur mamoms su mažais vaikais, švelniai tariant, nėra ką veikti. 

Ei! Bet gi noriu visas padrąsint! Mūsų :) bibliotekos darbuotojos - pačios šilčiausios moterys, tikrai besistengiančios kurt erdvę, atvirą visiems. Pavyzdžiui, teko girdėt, kad anksčiau čia sutartu laiku net rinkdavosi mamyčių su vaikais būrelis kassavaitiniams "mytams". Mamyčių klubas - bibliotekoje! Geras, ką? :)

P.S. O švento Lauryno proga galima sau susigalvot kokią tradiciją, na, ne tik grąžint užlaikytas knygas. Pavyzdžiui, atnaujint namų biblioteką kokia seniai išsvajota knyga... ar keliom. Mes taip ir padarėm - kai tik paštas pristatys, iškart pasirodysim :)

Mes namie!

Juokis, širdie! :D
Regis, taip vaikystėj dainuojant girdėjau vieną tuometinės estrados daininką?
Na, pagaliau tai tiesa - po kelionės į Rusiją ir atgal, krikštynų, savaitės stovykloj, mes pagaliau namie.
Sergam. Visos. Smarkiai. Pūtuojam visos, kostim, šnypščiam ir ašarojam... Esam vienos - tėtis savaitę darbuos (gal ir į gera tai), mūsų nuostabioji auklė slaugo savo mamytę... Bet namuose ir sienos padeda, tad, tikiuos, greit atsigausim.
Vakariniams pasivaikščiojimams ir smėlio dėžei jėgų dar nepakanka, bet rytais būtinai paliekam irštvą ir išeinam į Šiaulius.
(Regis, mane ištiko lengvas grafomanijos priepuolis, o gal tai jau keturias dienas trunkančios vienatvės (be Alx) rezultatas, nes esu kupina noro rašyti rašyti rašyti :D )
Užvakar, pavyzdžiui, buvom turguj. Sveikas, rudenėli. Pirmieji astrai žydi. O rytai jau su tokiu... pirmų krintančių lapų ir tirštos miglos kvapu. Kiti ženklai - grybai grybukai grybaičiai... :) Jų ir prisipirkom. Pirmiausia voveraičių, jau ankstesniais metais išbandytai dieviškai voveraičių sriubai virti. Mmm... Tada cukinijų, petražolių, krapų, svogūnų laiškų, rūgštynių, morkų, agurkų, pomidorų, ridikėlių, medaus... Visą maišą vietinių laukų ir sodų gėrybių! Ne veltui mano vilniečiai uošviai, važiuodami pro Šiaulius, kartais net pirmiau nei į mūsų namus, suka  į čionykštį turgų. Šiaulių turgus - daiktas geras. :)
Perkam, perkam perkam. Nes šaldytuvas po visų klajonių tuštutėlis. O gal ir tam, kad savotiškai "įsižemintume"? Vakar užsukom į kastrečiadieninį kaštonų alėjos blusų turgelį, ir štai paskutinė mūsų balasto dozė:

Fotoaparatas. Ronjai. Atskira istorija.
Mašinytė - trapas. Ronjai į kolekciją. Iš tiesų ieškojau mašinos - tralo (lyg ir taip vadinas tas vilkikas, kur ant "lentynėlių" perveža daug lengvųjų automobilių?), nes kelionėse matėm jų daugybę, ir kaskart Ronja būdavo pasiryžus nusitraukt saugos diržus, kad tik galėtų kuo ilgiau pažiūrėt į tą technikos stebuklą. Bet trapas irgi tiko. Jį "pažįstam" dar iš Darbėnų knygelės. Dabar galim apžiūrėt "realiai".
"Rankdarbiai", "Valgiai" ir "Kosmosas" - viskas MANO :D Tinklui nerti (o ir į kolekciją - sena knyga, metais vyrenė už mano mamą), obuolių sūriui virti, ir... dvi tokios, po litą, kur vis nusiperku, pagalvodama apie mokytojavimą, ir "gal kada pravers" :)
Beje, radau ir birželio mėnesio "turtus" iš ten pat :) :

Visada blusturgy dairaus savo vaikytės vaikiškų knygelių su meniškom iliustracijom. Kartais parsinešu kokį laimikį... "Linksmi rūpestėliai", V., 1973 - eilės - jaukios ir paprastos - Viliaus Laužiko

Malūnėlis

Pasistatėm malūnėlį
Prie upelio vingurėlio.
Vežkite grūdelių
Iš plačių laukelių!

Suvažiavo daug kaimynų
Ir malūną išmėgino.
Išmėginę gyrė,
 Kad mes dabštūs vyrai.

Zūru, zūru, malūnėlis,
Kvepia, kvepia pyragėlis.
Auksinių kvietelių -
Kolūkio Tėviškės laukelių.

Iliustracijos - šiltos ir mielos, - Eglės Kučaitės.

Devintinių procesijoje Šiauliuose

...ėjom kartu. 

Sekėm paskui Viešpatį Švenčiausiajame. 

Bandžiau įžvelgti ar prisiminti šios eisenos prasmę, galų gale labai pagelbėjo perskaityti Juliaus Sasnausko straipsnį. 

Žvalgiausi ir ieškojau Dievą šlovinančio džiugesio ir grožio...

Galų gale kartu su kitom procesijos dalyvėm patraukėm ledų. Sparčiu žinsniu :) Labai sparčiu... Ir labai džiugiai :)

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

}{}{}{}{}{}{}{
- už mažutėlius
dėkoju šią savaitę...

Su varnų diena!

Arba kovarnių, jei norite.
Varnos - mūsų visų, miestiečių, artimos kaimynės. Kaimiečių irgi. Artimos, bet dažniausiai nemylimos. Krauna lizdus šventoriuose, kapinėse ir parkuose, karksėdamos būriais suka ratus mums virš galvų, kartkartėm išreikšdamos savo nuomonę apie mūsų kepures ir švarkus, karksi, nutūpusios ant daugiabučių ventiliacijos angų taip, kad girdis pirmuose aukštuose, veržias pirmos prie "kilnesniems" sparnuočiams suruoštų gėrybių lesyklėlėse... Kai pasvarstai, tai panašiai elgias bet kuris žvirblis ar žaliukė. Ir kas supras, kodėl juodąsias dauguma vis gi uja.
Kaimynės jos artimos, bet iš tiesų žinom mes apie jas ne daugiau, nei apie savo daugiabučio kaimynus. Aš pati visai neseniai neskyriau kuosos nuo varnos, ir varnos nuo kovo. O dabar skiriu :) Štai vakar norėjau nufotografuot tikrų tikriausią kovą - gražuolį. Žinia, kol ištrauki ranką iš rankytės ir pirštinės, tada fotoaparatą iš rankinės... nufotografuoji tik kovo kranktelėjimą. Nepavyko. Gal kitą kartą.
Žodžiu, daugumos žmonių išmanymas apie šios padermės paukščius apsiriboja spalva. Juodas paukštis, išeina, varna kažkokia :) Nesidomėjau specialiai, bet turiu tokį įtarimą, kad varnų pavadinimas ir kyla nuo jų spalvos: rusiškai gi juodas - вороной.
Taigi šiandien - visų juodų paukščių, taip pat ir varnėnų, o mūsiškai - špokų, diena. Ta proga - keli krislai liaudiško išmanymo apie šiuos sparnuočius.

Štai taip varnos spėja orus

Kai varnėnai parlekia, didelių šalnų nebebus.
Kai šnekutis atlekia, sniego nebebus.
Jei parlėkė varnėnai, greit atšils.
Varnėnas garsiai švilpauja – giedrą pranašauja.
Varnos ant viršūnių medžių rodo šaltį, o apačioj šilumą.
Jeigu varnos vakare tupia ant medžių aukštai, žinok, kad bus labai šaltas oras.
Jei varnos pagal žemę, daug varnų, šimtai, žinok, ilgos darganos, negražus oras.
Kada varnos kranksi, vasarą bus lietaus, o žiemą – sniego.
varnos medžiuose visada tupi prieš vėją.
varnos pulkuojasi prieš lietų.
Jei varnos skraido ligi vėlyvų sutemų, rytoj reikia laukti audros.

P.S. O Šiauliuos, Vilniaus gatvėj, yra štai toks balkonas :)

Kaži, kiek kartų prireikė pakelt akis, kad susivokčiau, jog šita balkono "sargyba" - ne gyvos varnos?.. :)

Ieškojom pavasario ženklų

namie
po poros naktų laukimo, sudygo mūsų pomidorai, tie "mažyčiai daigeliai, kaip ūkininko Motiejuko" :)),

virtuvėj šviečia ir kvepia dar vienas hiacintas,

o saulėj bąla sruoga iš mano vilnų kalno... mmm... irgi nuostabiai kvepia :)

...ir lauke







O kad skruostus ir pirštus labiau gnaibė pavasario vėjūkštis, nei šildė saulytė, tai visai mielai juos atšildėm kavakukio bandelėm ir kava.
Ačiū mielosiom kantriosiom padavėjom, išvaliusiom eilinę balą, atsiradusią Ronjai išvertus puodelį vandens...
O čia - irgi nuostabus "eilinis" vaizdelis: sesė "skaito" sesei :)

Pavasarėja, jau. :)

Į Viešpaties būstą

džiaugsmingai keliaujam. Tikrai džiaugsmingai. Šiandien Ronja net atsisakė eit su tėčiu į miesto žaidimų aikštelę, nes ėjimas į bažnyčią jai pasirodė labiau viliojantis.
Viešpaties namai, kuriuos čia, Šiauliuose, lankom, ir už kuriuos savesnių neradom, - mūsų parapijinė šv. Jurgio bažnyčia.



Atsimenu ją dar iš savo vaikystės, labiausiai - Kūčių vakarus ir Bernelių Mišias. Pirmiausia, žinoma, įrengtą Betliejaus prakartėlę, su daugybe daugybe molinių figūrėlių, kurias visas ir dabar išdėlioja Kalėdų laiku padžiuginnt vaikus.

Bet dar labai ryškiai atsimenu ėjimą naktį į bažnyčią, įsikabinus seneliui ir babytei į rankas, čiūžinėjant apšalusiu šaligatviu, bandant šokinėti arba vilkti kojas įsikabinus už rankų, pus ausies klausantis nepiktų burbėjimų, kad "negalima, ir negerai, ir batus nuplėši..." :)

Nuolat lankytis būtent Jurgyj pradėjom gimus Julijai ir Verai. Vos kiek sustiprėjus, paprašiau Alx, kad sekmadieniniai pasivaikščiojimai visiems kartu, ir ėjimas į bažnyčią, taptų mums nauju geru įpročiu... ir gavau šitą dovaną. Manau, visi mes šiniuoliai, kaip sako Ro, kad ją sau pasidovanojom.

Kelias į bažnyčią žymi, kaip auga mūsų didutė. Pirmaisiais gegužės sekmadieniais visada imdavom dar ir kuprinę Ronjai nešti - viso kelio pėsčiom ji neįveikdavo, o išbuvus Mišias pėsčiomis dar ir grįžti namo nebuvo jokių šansų... Bet kaskart stebėdavom,kaip ji pati nueidavo vis toliau, aišku, su visokiais gudravimais: žiūrėk, ten koks katinėlis - greit bėgam prie jo; o dabar pereikim gatvę - tepu tepu; o einam apžiūrėt dviračių parduotuvės; ir... žiūrėk, jau beveik matosi botete - taip Ro vadindavo visokių rūšių aukštus statinius, norėdama pasakyt, kad tai - bokštas :)



Na, apie tai, kada, kas ir kaip vyksta Šiaulių Švento Jurgio bažnyčioj ir parapijoj, galima pasiskaityt šitame puslapyje, o aš labai lakoniškai noriu surašyt, kas gi mus traukia grįžt čia, kodėl mums čia geriau nei kurioj kitoj Šiaulių bažnyčioj. Čia yra gyvybės. Jaunimo choro giesmėse, šventoriaus žolytėje, po kurią taip smagu palakstyt, bobulytėse, kurių saujon įbruktus saldainius Ro man neša per Mišias ir prašo išlupti, net per ilguose ir per nuobodžiuose (atsiprašau...) klebono pamoksluose... Ir nors sulaukdamos pastabų ir aštrių žvilgsnių už vis gi per didelį judrumą ir garsumą, mudvi abi jaučiamės truputį savos ir truputį dalis to parapijos kūno...




Ro norisi čia sugrįžti - vėl "daryti amen", giedot aleliuja, susitikti su kitom mergaitėm, uždegti žvakelę, įmesti pinigėlį į kunigo lėkštutę ir į dėžutę - taip labai įdomu, nes reikia įkišt monetą pro siaurą tarpelį, galų gale - būt palaimintai (paskui, prisiminus eit ir laimint visus namiškius, pradedant kate :))), ir, išbėgus iš bažnyčios klausyt varpo dūžių, ir eit suptis ant sūpynių gretimam kieme, - duok Dieve ilgą amžių jas pastačiusiems, o sūpynėm - pergyvent mus ir mūsų vaikus...



Taigi...


Į Viešpaties būstą
džiaugsmingai keliaujam.

Džiaugiuosi išgirdęs, kas man pasakyta:
"Į Viešpaties būstą keliaujam!"
Štai mūsų koja jau stovi
Tavo, Jeruzale, vartuos.

Čionai plaukia žmonės, Viešpaties žmonės...

121(122) Ps

Mūsų Šiauliai

- taip jau senokai ruošiuos pavadint naują žymą, ir užfiksuot, kur mes esam. Juk, galų gale ir po galais - mes ESAME ČIA, jau treti metai. Kad ir koks nemielas man mano gimtasis (o taip) miestas, vis gi yra dalykų, kurie jau tapo savi, yra tokių, kurie kutena atmintį ir kviečia grįžti mano pačios vaikystės prisiminimus... Štai nuo vieno iš jų ir noriu pradėt pasakot/rodyt MŪSŲ Šiaulius.

Deivė Temidė virš įėjimo į teismo rūmus buvo pirmoji skulptūra, sukėlusi mano susižavėjimą. Lyg pro miglą pamenu save, einančią už rankos su močiute ir užvertusią galvą bežiūrinčią į šitą "mergaitę" užrištom akim, ir, dar keisčiau, laikančią kardą... Ir besigręžiojančią atgal, kad dar geriau įsižiūrėčiau, nes, aišku, kas gi ras laiko trimetės (manau, tokio tada buvau amžiaus) estetinio alkio tenkinimui spoksojimo būdu :))
Visažinis google padėjo rasti autorių - tai Henrikas Orakauskas, taip pat sukūręs ir keletą kitų skulptūrų Šiauliams - „Skaitantis žmogus“ prie Šiaulių dramos teatro, „Kregždės“, „Vėžys“, „Retro moteris“ (čia kuri?..). Ačiū jam, tikrai. Gražu...

O dar pagalvojau, kad, jei dukrelės užvers "kodėl", susijusiais su šita "mergaite", nelabai žinosiu, ką papasakoti... Taigi, pagooglinau dar.
Mari Poisson rašo:
"Tada Dzeusas veda antrą kartą – šįkart titanidę Temidę
Temidės visažinystė yra kitokia. Ji susijusi su tvarka, kuri suvokiama kaip kažkas jau nustatyta, galutinai patvirtinta ir įdiegta. Jos kalbėjimas yra kategoriškas. Ji byloja apie ateitį taip, lyg ši jau būtų dabar. Kalbėdama apie tai, kas bus, tarytum apie tai, kas jau yra, ji nepatarinėja, o skelbia nuosprendžius. Ji liepia arba draudžia.
Temidė dieviškajame pasaulyje reiškia stabilumą, tęstinumą bei dėsningumą, nenutrūkstamą tvarką, ciklišką metų kaitą, likimo ištartį. Ji turi nužymėti tai, kas uždrausta, nužymėti ribas, kurių nevalia peržengti, hierarchijas, kurias reikia gerbti, kad kiekvienas visada laikytųsi jam priderančio rango ir savo valdų.
Ji pagimdys puikius vaikus: Metų laikus bei Lemtis.
Susidėdamas su Temide, Dzeusas įteisina savo ką tik paskelbtas taisykles, savo valią išaukštinti bei privilegijuoti. Dviguba santuoka vainikuoja buvusio monarcho žlugimą ir naujojo valdovo atėjimą. Nuo šiol niekas jo nepakeis. Neatšaukiamais sprendimais jis nustato būsimų įvykių seką kaip funkcijų, rangų bei pagerbimų hierarchiją. Tiesą sakant, jis sustabdo visus įvykius. Kad ir kas atsitiktų, nuo šiol viskas jau yra visiems laikams numatyta ir patvirtinta Dzeuso galvoje.
Taigi aukščiausioji valdžia nustoja būti nepaliaujamos kovos siekiamybe ir tampa pastovia nuolatine tvarka".
Aha... labai įdomu, bet nelabai aišku keliametei...
- Temidė - Gajos ir Urano duktė, titanidė.
- Dzeusas ir Temidė susilaukė trijų dukrų – Lachesės, Atropos ir Klotonės. Pirmoji audė gyvenimo siūlą, antroji jį verpė, o trečioji nukirpdavo.
- Senovės graikų mitologija Svarstyklių žvaigždyną sieja su teisingumo deivės Dikės svarstyklėmis. Nuo šviesiojo Olimpo viršūnės Dzeusas nustatinėjo tvarką ir taisykles Danguje ir Žemėje. Jis griežtai stebėjo, kad žmonės jas vykdytų. Bet Dzeusas turėjo ir kitų rūpesčių, todėl šalia jo sosto visuomet būdavo pagalbininkai, pavyzdžiui, teisingumo deivė Temidė. Pagal Dzeuso nurodymus ji sukviesdavo dievų pasitarimus, surengdavo liaudies susirinkimus ir stebėjo, kad būtų laikomasi tvarkos ir įstatymų.
Dzeuso ir Temidės dukra – nenuilstanti Dikė – apeidavo Žemę su savo svarstyklėmis. Kad ji būtų bešališka, jos akys užrištos raiščiu. Ji pasakodavo savo tėvui Dzeusui apie neteisingų teisėjų ir žmonių veiklą, o šis juos žiauriai bausdavo už tai, kad jie nesilaiko jo nustatytų įstatymų. Deivė Dikė buvo visokių apgaulių ir melo priešė. Ji gynė tik tiesą ir teisingumą. Savo svarstyklėmis ji tiksliausiu būdu matavo teisingus ir neteisingus žmonių poelgius, kad jie gautų užsitarnautas Dzeuso bausmes, kad visur pasaulyje viešpatautų tik teisingumas. Dzeusas paliko savo dukrai Dikei svarstykles danguje. Taip tarp zodiako žvaigždynų atsirado Svarstyklių žvaigždynas, kad primintų žmonėms apie tai, jog jie turi griežtai laikytis įstatymų ir savo veiksmuose vadovautųsi teisingumu.