"Svirpliukai"

- taip vadinas Ronjos darželio grupė, kurios kolektyvo dalim mano didutė taps nuo šio rugsėjo pirmosios dienos... 

Krinta rasom nakties vėsa,

Skęsta sapnuos gamta visa.

Vien tik nenaudėlis svirplys

Svirpia sau užkrosnyje vis.

O-jo-jo-jo-jo, svirpia vis.

Mielas drąsuoli, paklausyk:

Laikas nurimti vieną syk!

Tavo pašonėj, dievaži,

Miega vaikai, vaikai maži.

Laikas nurimti tau, svirply.

Ek. Kad taip numaldytų šita lopšinė bent dalį neramių minčių, svirpiančių mano galvoj, pirmam vaikui štai žengiant pirmus žingsnius į platųjį pasaulį.

Tokia ji man dabar "stovi" mintyse...

Tokia maža net mūsų mažam užgrūstam kieme...

Svirpia visos mintys apie prieštaringumą to, ką noriu duoti savo vaikui, ir ką (te)galiu, svirpia baimės, svirpia... savotiška kaltė, kad nebuvau, nesu tokia mama, kokia norėčiau būti, ir ta neramybė, na, kaip kad būna, prieš peržengiant vieną ar kitą ribą, kai žinai, kad nebebus taip, kaip buvo iki šiol... kai negali nieko pakeist, tik susitaikyt, paleist. Ir dar - turi valdytis, kad to svirpimo neperduotum savo vaikui, kuris, gi, žengia į tą didelį pasaulį su nepaprastu atvirumu, pasitikėjimu, drąsa ir visokeriopai teigiamom nuostatom...

"Mamos į darželį neina. Aš noriu čia būti. Čia gražu. Noriu dar pažaisti, pasilikti, tu eik..." Va taip va man dėstė mano džiaugsmas šiandien po to, kai susipažinom su auklėtoja ("geriausia mūsų darželyje", anot direktorės :), apžiūrėjom grupę ir prausyklą, ir "užsiėmėm" spintelę ir rankšluostinę...

Ir jokių svirplių.

Kuo ilgiau gyvenu su vaikais, tuo geriau suprantu, kodėl matysiu dangaus karalystę kaip savo ausis, jei netapsiu tokia, kaip mano didutė...

...

Einu siūti Ronjai lėlę. Gal gi rankų darbas nuramins.

'Niaukatas"

:D
Pradžiai susipažinkime su pora terminų.
Niaukatas - fotoaparatas. Bet gali būti ir nuotrauka :D
Nogašuoti - fotografuoti.
Ir šitam poste noriu papasakoti tą "atskirą istoriją" apie Ronjos fotoaparatus. Na, bent jau pirmąjį ir antrąjį :D
Priešistorė. Tikrai skersai žiūrėjom į draugus, prieš kelis mėnesius savo sūneliui, Ro draugui, trečiojo gimtadienio proga nupirkusius dovanų fotoaparatą. Aišku, stengėmės būt draugiški, ir į jų kiek sumišusius pasiteisinimus reaguot supratingai (ne, ne, kodėl, visai ne "pižoniška", aišku, vaikui tai smagu, reikia, tikrai, negi duosi gerą tampyt, ar kokį mobiliaką....), bet, nuoširdžiai sakant... galvojom atvirkščiai :D
Nepraėjo nė pusmečio... :) Atėjo didutės gimtadienis, ir iš mūsų tėčio aš išgirdau tekstą, labai jau primenantį anuos draugų žodžius. Tik mano reakcija buvo jau kitokia. Iš tiesų, per visas pavasario - vasaros keliones abu buvom labai jau išvarginti nuolatinės kovos su Ronja dėl fotoaparato, galimybės jį bent pamaigyti, bent pažiūrėti padarytas nuotraukas. Taigi, abu nusprendėm - dovanot trimetei "niaukatą". Tik abu sutarėm, kad nesinervinsim, kad ir kas benutiktų. Kad naudojimąsi išaiškinsim kantriai ir daug kartų, daug kartų kantriai :).
Na, kantriai - tai nereiškia ir nemoralizuojant... (kiek kartų sakėm - NEUŽDENK langelio, NELIESK visai objektyvo, VISAI!! ir nespaudyk, NESPAUDYK, sakiau juk...) To nežadėjom... :)
Žodžiu, vieną gražų vakarą tėtis su didute praleido kartu - be visos kitos smagios veiklos, aplankė ir gerą dėdę, greičiausiai, nusprendusį išvalyt sandėliuką, ir už pusšimtį litų atsisveikint su keletos metų senumo skaitmeniniu Kodak'u. Visai, beje, puikiai veikiančiu. Taip per artimiausias porą dienų gimė šie ir panašūs foto šedevrai:

O kaip aprašyti mažosios fotografės džiaugsmą, pasitenkinimą - savim ir savo "darbais", dėkingumą ir krykštavimą? :) "Aš nogašuoju, NOGAŠUOJU"...

Deja, pirmasis išėjimas fotografuoti pasaulio už namų sienų, buvo lemtingas. Trečią dieną... žodžiu, aš net nežinojau, ko labiau gailėti - "niaukato", kurio objektyvo "straubliukas" buvo sugurintas į asfaltą, ar verkiančio kūdikio, gailinčio ir fotoaparato, ir savęs,  bei raudančio balsu iš skausmo, nusibrozdinus kelius ir vieną alkūnę...
Pakili nuotaika išgaravo. Visi nusikabino nosis (kartu su fotoaparatu).
Su vyru abu padūsavom, kad, deja, matyt, dar per maža, ir gal ir per anksti, ir gal suklydom...
O tada buvo trečiadienis blusų turguje. Ir dabar jau man virptelėjo širdis... Vis gi nepaprasta matyt savo kūdikį laimingą ir įnikusį į kažkokią veiklą, pilną įkvėpimo... Taigi, Ro gavo antrąjį šansą, šįkart - Fuji pavidalo, ir gerokai senenį. Ir už dvigubai mažesnę kainą.
Kai žiūriu  į tokias nuotraukas... Jaučiuos visiškai tikra - buvo verta :)

Ir ak, tas ego... :) Na, pagaliau ir aš turiu, kas mane fotografuotų. Ir dar kaip - džiugiai klykčiodamas "Mama, žiūrėėėk, žiūrėk ČIA, nogašuoju"... :D

Agnytė maža...

Aš: Agnytė maža, todėl ir zirzia, ir ginčijas... Tu nesakyk jai priešais, ir ginčo nebebus. Tu gi didesnė, didutė mūsų...
Ro: Agnytė maža, taip?..
Aš: Taip.
Ro: Agnytė zirzia?
Aš: Taip, truputį zirzia.
Ro: Agnytė - bitė??

:D

(iš pokalbio su Ronja)

Į Viešpaties būstą

džiaugsmingai keliaujam. Tikrai džiaugsmingai. Šiandien Ronja net atsisakė eit su tėčiu į miesto žaidimų aikštelę, nes ėjimas į bažnyčią jai pasirodė labiau viliojantis.
Viešpaties namai, kuriuos čia, Šiauliuose, lankom, ir už kuriuos savesnių neradom, - mūsų parapijinė šv. Jurgio bažnyčia.



Atsimenu ją dar iš savo vaikystės, labiausiai - Kūčių vakarus ir Bernelių Mišias. Pirmiausia, žinoma, įrengtą Betliejaus prakartėlę, su daugybe daugybe molinių figūrėlių, kurias visas ir dabar išdėlioja Kalėdų laiku padžiuginnt vaikus.

Bet dar labai ryškiai atsimenu ėjimą naktį į bažnyčią, įsikabinus seneliui ir babytei į rankas, čiūžinėjant apšalusiu šaligatviu, bandant šokinėti arba vilkti kojas įsikabinus už rankų, pus ausies klausantis nepiktų burbėjimų, kad "negalima, ir negerai, ir batus nuplėši..." :)

Nuolat lankytis būtent Jurgyj pradėjom gimus Julijai ir Verai. Vos kiek sustiprėjus, paprašiau Alx, kad sekmadieniniai pasivaikščiojimai visiems kartu, ir ėjimas į bažnyčią, taptų mums nauju geru įpročiu... ir gavau šitą dovaną. Manau, visi mes šiniuoliai, kaip sako Ro, kad ją sau pasidovanojom.

Kelias į bažnyčią žymi, kaip auga mūsų didutė. Pirmaisiais gegužės sekmadieniais visada imdavom dar ir kuprinę Ronjai nešti - viso kelio pėsčiom ji neįveikdavo, o išbuvus Mišias pėsčiomis dar ir grįžti namo nebuvo jokių šansų... Bet kaskart stebėdavom,kaip ji pati nueidavo vis toliau, aišku, su visokiais gudravimais: žiūrėk, ten koks katinėlis - greit bėgam prie jo; o dabar pereikim gatvę - tepu tepu; o einam apžiūrėt dviračių parduotuvės; ir... žiūrėk, jau beveik matosi botete - taip Ro vadindavo visokių rūšių aukštus statinius, norėdama pasakyt, kad tai - bokštas :)



Na, apie tai, kada, kas ir kaip vyksta Šiaulių Švento Jurgio bažnyčioj ir parapijoj, galima pasiskaityt šitame puslapyje, o aš labai lakoniškai noriu surašyt, kas gi mus traukia grįžt čia, kodėl mums čia geriau nei kurioj kitoj Šiaulių bažnyčioj. Čia yra gyvybės. Jaunimo choro giesmėse, šventoriaus žolytėje, po kurią taip smagu palakstyt, bobulytėse, kurių saujon įbruktus saldainius Ro man neša per Mišias ir prašo išlupti, net per ilguose ir per nuobodžiuose (atsiprašau...) klebono pamoksluose... Ir nors sulaukdamos pastabų ir aštrių žvilgsnių už vis gi per didelį judrumą ir garsumą, mudvi abi jaučiamės truputį savos ir truputį dalis to parapijos kūno...




Ro norisi čia sugrįžti - vėl "daryti amen", giedot aleliuja, susitikti su kitom mergaitėm, uždegti žvakelę, įmesti pinigėlį į kunigo lėkštutę ir į dėžutę - taip labai įdomu, nes reikia įkišt monetą pro siaurą tarpelį, galų gale - būt palaimintai (paskui, prisiminus eit ir laimint visus namiškius, pradedant kate :))), ir, išbėgus iš bažnyčios klausyt varpo dūžių, ir eit suptis ant sūpynių gretimam kieme, - duok Dieve ilgą amžių jas pastačiusiems, o sūpynėm - pergyvent mus ir mūsų vaikus...



Taigi...


Į Viešpaties būstą
džiaugsmingai keliaujam.

Džiaugiuosi išgirdęs, kas man pasakyta:
"Į Viešpaties būstą keliaujam!"
Štai mūsų koja jau stovi
Tavo, Jeruzale, vartuos.

Čionai plaukia žmonės, Viešpaties žmonės...

121(122) Ps

Motiejukas

yra ožys - ūkininkas iš neseniai mūsų nusipirktos Richard'o Scarry knygelės



Ir šiuo metu... tai yra pirma pozicija Ronjos knygų dešimtuke :)


O iš daugybės šios knygos herojų, pats mėgstamiausias - "ūnkankas Motiejukas".
"Paskaityk, paskaityk ūnkanką Motiejuką", sekioja didutė su knygele. Ir pirmąją istoriją jau beveik moku atmintinai: "Kiek gi čia darbininkų? Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši. Ką gi jie veikia? Ūkininkas Motiejukas augina įvairias daržoves...."
Labai paranku mokėti mėgstamiausias vaiko knygeles atmintinai - tada gali "skaityti" kartu net kai plauni indus ar keiti sauskelnes mažosioms...
Šitos knygos atėjimas į mūsų namus turi priešistorę, siekiančią dar mano su broliu vaikystę. Mama pirko ją Antanui, bene ėjimo į pirmą klasę proga, ir man ji, nors tada jau daugybę indėniškų romanų sugraužusiai paauglystėn bežengiančiai panelei, atrodė KAŽKAS :) Tiek įvairiausių detalių, smulkmenų, daiktų, įdomybių...
Kai po gerų penkiolikos metų paėmiau į rankas šį, naująjį, leidimą, sugrįžo vaikystės prisiminimai... linksmi, ir nelabai... Ir, tiesą sakant, ėmus skaityti knygą Ronjai, kiek susinervinau - na tokia jau šovinistinė ji man pasirodė... Pasižiaušė visi dygliai, kad ir perskaičius, jog krautuvininkas katinas nupirko mamai naują suknelę, kurią ji užsidirbo gerai tvarkydama namus... Ir šiaip, praktiškai visų profsijų atstovai čia vaizduojami kaip vyrai, išskyrus gal tik medicinos seserį ir stiuardesę. Moteriškės gi yra tiesiog mamos, verdančios valgyti - tad amžinai su prijuostėm, ir dirbančios namuose, chm chm...
Bet pyktis atlėgo perskaičius, kad pirmasis knygos leidimas išėjo Amerikoje, dar 1968 metais, o wikipedijoje radau, kad dar po ketverių metų, 1972, autorius prsikėlė į konservatyviąją Šveicariją (bene bėgdamas nuo seksualinės revoliucijos? :)), kur gyveno ir dirbo iki gyvenimo pabaigos, 1994.
Galų gale kokią reikšmę turi mano feministinė nuomonė apie knygelę, jei mano vaikas, kaip, panašu, ir galybės kitų viso pasaulio vaikų, ją be galo mėgsta... Tiesa, mažas dar jos supratimas apie daugumą Darbėnų (koks žavus vertimas - Busytown angliškai)gyventojų rūpesčių, ir ji labiau domisi, kur koks žvėrelis, o ne ką jis veikia. Kiek paskubėjau. Na, bet jau turbūt nebeslėpsim ateičiai - kaip liktume be "ūnkanko Motiejuko"? :)

Sekmadienis.

Bažnyčioj vėl nelabai girdėjau pamokslą, o tai, ką girdėjau, skambėjo taip "be ryšio", kad tiesiog leidaus nešama savų minčių...
***
Kodėl vienas tų pačių tėvų vaikas būna "lengvas", kitas - "neįmanomas"? Ar gaunam sunkius vaikus, kad būtų atskleista sunkioji, tamsioji mūsų pačių pusė? Kad ją susitiktume? Kad įveiktume? Kad pasikeistume... arba ne. Leistume tai tamsiajai pusei pasireikšti, išsiskleisti, ir... perduotume jos šešėlius tiems patiems "sunkiesiems" vaikams?..
Ar tas susitikimas šiame gyvenime su savais vaikais - puikiais, baisiais, sunkiais, lengvais, nepakenčiamais, dievinamais - juk jis kažkuo toks pats, kaip i susitikimas su bet kuriais kitais žmonėm. O kartu visai kitoks... Turbūt dėl nieko kito labiau neišgyvenam to jausmo, vadinamo "atsakomybe", kaip dėl savo vaikų.
Ir, bijau, labai persistengiam, mėgindami iš vaikų "padaryti"... kažką. Žmones, pavyzdžiui. Ypač mes, mamos. Ypač - su savo dukromis. Padaryti jas geras. Geresnes nei mes pačios. Pageidautina.
Bt ar tikrai reikia "daryti"?.. Ypač turint prieš akis save kaip matą. Gal... kažkaip įmanoma tiesiog leist joms būt savim... kiek įmanoma. Kiek leidžia ta "atsakomybe" apribotos mūsų galimybės...
***
Šią savaitę visai netikėtai ir labai laiku radau vieną mane labai palietusį (beje, ir su svarstymais apie vaikus susijusį) tekstuką, atspausdintą "Magnificat" maldyne:
Teisdamas kitus, žmogus be reikalo vargsta, dažnai apsirinka ir padaro daug klaidų. Paprastai ms sprendžiame apie dalykus pagal savo širdies palinkimą, nes savimeilė lengvai iškraipo sprendimo teisingumą. Jei mes turėtume prieš akis vien tik Dievą, lengviau pakeltume kiekvieną mums nemalonų pasipriešinimą. Tai, kas mus rikiuoja, dažnai yra šalia mūsų arba pasislėpę mumyse. Daugumas savo darbuose slaptai ieško savęs, net visai to nežinodamas. Kai viskas vyksta pagal jų norus, jie yra ramūs, bet jei tik sutinka pasipriešinimą, tai susijaudina ir nuliūsta.
Jei labiau remiesi savo išmanymu negu pasidavimu, kurio pavyzdį davė pats Jėzus Kristus, tai maža pažangos tedarysi dvasiniame gyvenime, nes Dievas reikalauja tobulo mūsų pasidavimo; Jis taip pat nori, kad mūsų meilė pakiltų aukščiau už mūsų protą.
Meditacija iš knygos Tomas Kempietis, Kristaus sekimas, I, 14. - Ardor, p. 37 - 38.
***
Mano puikioji dukrelė šiandien bažnyčioj siautėjo. Su kita puikia, metais vyresne mergaite, pavadinta puikiu Klaros vardu :) Iškart po Pakylėjimo nebeištvėriau, ir nulėkiau per pusę bažnyčios parsivest ir sutramdyt nenuoramų, kurios jau spėjo apšokuot ratą bažnyčioj, palaipiot pesbiterijos tvorelėm, apžiūrėt žvakelių stovą... ir visa tai nesivaržant kikenant, kvatojant ir kuo garsiausiai trepsint. Rezultatas - mama, išsinešanti besispardančią dukrelę, rėkiančią "pasysiojai...". Šios frazės tęsinys turėjo būti įprastas "...kakudaryti", bet buvo tikrąja to žodžio prasme užčiauptas. Ranka. Despotė mama. Vargšas vaikas. Na, bent jau pati įsivaizduou, kad viskas taip atrodė iš šalies...
Eilinį kartą neatlaikiau vidinio spaudimo "ką žmonės pasakys"... O juk iš esmės jos nieko TOKIO nedarė. Ek.
***
Netoli plento Šiauliai - Palanga bevažiuodami pajūrin matėm keletą vėjo jėgainių. Tada Ronjai jos padarė didžiulį įspūdį - dar ilgokai, jau ir pametus iš akių tuos "vėjo malūnus, kurie gamina elektrą", kaip aš bandžiau išaiškint didutei šių statinių esmę, ji rodė ranka ratus, kartodama "bžium bžium".
Šiandien mūsų vaikui tas įspūdis sugrįžo, ir išsiliejo žodžiais, "zium, zium - akliaklia" :)) Matyt, bandė paaiškinti, kad besisukdami tie vėjo malūnai gamina ELEKTRĄ :)))
***

Dundulis

...darda perkūnijos ratais po dangų šįvakar...
"LIŪTIS, LIŪTIS..." tapendama nuo lango prie lango dūsauja Ronja... :)
Aš sakyčiau, tik lietus :)
O po langais šiąnakt pražydo jau ir mūsų pavėsingo kiemo kaštonai... Gegužė visam gražume.

Mūsų žaidimai

Jau nebespėju "rgistruot" naujų Ronjos žodžių :D Kasdin jų vis daugėja, o bloga žinia yra tai, kad aš pamirštu, kas iš jos žodyno ką atitinka suaugusiųjų lietuvių kalboj... Ir dėl to prasidda pirmieji nesusipratimai ir nesusikalbėjimai... Oi oi.
Taigi, - lialialis - drugelis, šilelė - širdelė, enam - einam, sėsi - sėskis arba pasodink, priklausomai nuo situacijos :)

Taipgi mes žaidžiam dar kelis žaidimėlius.

Gydu gydu katutes (plojam delniukais),
Plast, plast, varnutes (plasnojam abiem rankytėm),
Pupų, žirnių jos priles (piršteliu baksnojam kitos rankytės delniuką),
Eglynėlin plast plast plast (vėl plasnojam abiem rankytėm)...
Ir po visko, aišku, reikia paplot :)

Myluojamės:
Milu milu SPUST,
Prie širdelės GLUST (linguojam į ritmą, o ties spust ir glust stipriai suspaudžiu savo lobį glėby :))

Po ilgo laiko vėl prisiminėm jodinimą su nuvirtimu:
Melagis melavo,
Per tiltą važiavo,
Rateliai užkliuvo,
Melagis išgriuvo
Triokšt, pokšt, keberiokšt!