(pagal brolius Grimus)
Buvo kartą neturtinga, bet gera mergaitė; ji gyveno su savo motina, ir sykį jos pristigo maisto.Tada mergaitė išėjo į mišką ir ten sutiko seną moteriškę. Ta moteriškė jau žinojo visą jų vargą ir padovanojo jai puodelį, kuriam reikėjo tik pasakyti: „Puodeli, virk!" — ir puodelis tuoj skanią ir saldžią košę virė; o pasakius: „Puodeli, stok!" — jis tuojau liovėsi virti.Mergaitė parnešė puodelį namo motinai, ir nuo to laiko jos nematė nei vargo, nei bado — valgėkošę, kada tik norėjo.Kartą mergaitė buvo išėjusi, o motina išalko ir tarė: „Puodeli, virk!" — ir jis tuojau ėmė virti. Jiprivalgę košės, kiek lindo, norėjo puodeliui liepti, kad nustotų virti, bet pamiršo, kokį reikėjo žodįsakyti. Puodelis vis virė, košė ėmė bėgti per kraštus, pribėgo pilna virtuvė ir pilni namai, paskuiir kiti namai, toliau visa gatvė, lyg būtų norėjus papenėti visą pasaulį; visi išsigando, ir niekasnežinojo, kaip sulaikyti košę.Pagaliau, kai vieni namai bebuvo likę neaptvinę, sugrįžo mergaitė ir tarė: „Puodeli, stok!" — ir jisnustojo virti. Košės buvo visur tiek daug, jog tas, kas norėjo eiti į miestą, pirma turėjo kelią nusivalgyti.
Apie mergą ir stebuklingą puodelį
(pagal brolius lietuvius :)
Kitąsyk buvo tokia žmona su dukteria. Jodvi teip nusigyveno, kad neturėjo nė ką pavalgyt. Sykį nuvėjo toj duktė in girią, patiko ji tokią senukę. Toj senukė sako:
– Žinau, ko ieškai, pažįstu aš tavo vargą. Te tau šitą puoduką. Jį tik pastatyk ir pasakyk: „Puodeli, virk!“ – tai privirs pilnas puodelis saldžios košės – turėsit kuom maitytis.
Padėkavojo mergina tai bobai už jos dovaną, parsinešė ji tą puodelį namo. Tik pasakė:
– Puodeli, virk! – tuo tas puodelis jau verda. Kaip jau privirė pilnas, sako toj mergina:
– Gana virus! – tuo nustojo. Pavalgė jodvi gardžios košelės.
Teip jos prabuvo vieną, kitą dieną. Ale sykį toj mergina išė kur tai, o motina pasakė:
– Puodeli, virk!
Tas tuo puodelis pradėjo virt, košė – kilt, bėgt, o toj boba nežino, ką reik sakyt, kad nustotų. Tos košės pribėgo pilna viena stuba, kita, an kiemo, ir tuo tiek pribėgo, kad užsėmė visą sodžių. Kažin kaip būt buvę, kad toj mergina būtų neparėjus. Toj mergina kaip parėjus pasakė:
– Puodeli, gana virt! – tuo nustojo košė bėgus iš puodo.
Tiem žmonėm to sodžiaus buvo didelė bėda: jei kas norėjo išeit ar išvažuot, tai turėjo pirma no kelio košę nuėst, o kitaip išeit negalėjo.
Iliustracijų autorius - Vladimir Konashevich.
