Šalnos avelė

Kieme žvarbu ir šalta.

Šalna - sena raganė

Šiąnakt avelę baltą

Po mūsų pievas ganė.

Senos šalnos avelė,

Matyt, keista be galo, -

Kur bėgo, ten pievelė

Kaip staltiesė išbalo.

Šalin perfekcionizmą!

:)) koks baisus žodis... tas PERFEKCIONIZMAS.
Ir dalykas baisus. Sakyčiau, čia viena sunkiausių mano negalių. Jei kas iš mano mielų skaitytojų žinot ar numanot, labai prašau, pasidalinkit, kaip jis, tas kerėpla, įšliaužia ir mumyse apsigyvena. Prašau, nes mažiausiai norėčiau jo užkratą perduot savo mažosiom ar įskiepyt vyrui, o kol perskitysiu reikalingus psichologų raštus, gali būt ir per vėlu.
Vis gi jaučiu, kad jau darau tą juodą darbą savo begaliniu kritiškumu. Ir nujaučiu, kad perfekcionizmas įskiepijamas aplinkinių burbeklių, tol karksinčių "nu, kas čia dabar", "tau nepavyks", "reikia ne taip", ir panašiai, kol galų gale patiki ta kritika, arba įsivarai sau baimes apskritai veikti, arba susikuri galvoj "tobulą" planą, kaip kažką nuveikti, o, nesusiklostant "tobuloms" aplinkybėms... neveiki visai nieko.
Neaprašinėsiu čia savo gyvenimo situacijų, kur būtent pagal tokią schemą viskas ir vyko. Geriau pasidžiaugsiu, kad, man regis, pamažu gyju iš tos perfekcionizmo negalės. O štai to sveikimo iliustracijos.

Čia, mano bičiulės, yra mūsų šių metų Advento vainikas. Prieš gerą savaitę mintijau sau, kaip gi čia "atkėlė" Kristaus Karaliaus šventę - ji Katalikų Bažnyčioj žymi paskutinį liturginių metų sekmadienį, o sekantis sekmadienis jau būna pirmasis Advento, ir naujų liturginių metų pradžia... Taigi, aš mintijau sau, ir buvau šventai įsitikinus, kad Adventas prasidės tik guodžio ketvirtąją... To mintijimo rezultatas - pirmasis Advento sekmadienis be žalumynų, šakelių, reikalingų spalvų žvakių, ir visos kitos tradicinės atributikos, ir net be mašinos, į kurią susisodinus merginas būtų galima aplėkt visus reikiamus taškus ir viską susirinkt... 

Pirma mintis buvo - nu ir nereikia nieko (patempus lūpą). Bet paskui... kelis kartus įkvėpiau, ir pasakiau sau: gerai, o ką galėtume padaryt? Taigi, kitą dieną nusipirkau keturias paprasčiausias žvakes, virtuvėj susiradau nerėksmingą lėkštę, ant lentynos - auksinį siūliuką, o kieme išėjusios prisirinkom vėtros nulaužytų beržų šakelių. "Varnos lizdas", pasakutų mano tobulybės troškulys. "Mes turim Advento vainką" - pasakė mano geroji pusė :) 

Iš tų pačių beržo šakelių susukau ir vainiką ant durų. Ronja, parėjusi iš darželio, kurį laiką žiūrėjo į šitą dekoraciją, paskui paklausė: "Mama, kas jį apkirpo?" :D Mat iki šiol čia kybojo vainikas iš klevo lapų. "CHA CHA" - pasakė mano perfekcionistinė pusė. "Cha cha cha", labai nuoširdžiai nusijuokė sveikoji. Kai grįš tėtis, nuvažiuosim į mišką ir prisilaušim pušų šakelių, kuriom apkaišysim šitą naują vainiką.

 Šį Advento kalendorių prieš porą metų iš Vokietijos parvežė anyta. "Made in China, sintetinis veltinis su štampuotais paveiksliukais" - šnypštė mano perfekcionizmas. Tikrai labai norėjau pagamint ką nors... savesnio, jaukesnio, bet reikia priimt realybę - niekaip nerandu tam laiko, o didutei jau labai knieti ir saldainiai, ir tas laiko slinkimas, artėjimas prie paslaptingųjų Kalėdų... Tad ačiū, Jekaterina, Jūsų dovana labai prasiruošė ;)

Galų gale, mergaitėms viskas kelia nuostabą ir susižavėjimą, ir apie mane raudonuot verčiančius netobulumus jos nieko nenutuokia. Ir šitie, mano akims, baisūs meduoliai paskutinėj nuotraukoj joms tiesiog... skanūs, ir įdomūs, nes juk su skylutėm... ;)
Va tokia šiemet mūsų Advento pradžia. Šituo rimties ir džiugsmingo laukimo laikotarpiu duodu pažadą būt ramesnė ir mažiau kritiška; nereikalaut iš kitų tobulumo; padaryt darbų, ypač susijusių su neišpildytais pažadais kitiems žmonėms, kuriuos atidėliojau vien todėl, kad laukiau idealių aplinkybių, nuotaikos ir įkvėpimo; ir daug daug dėkot už dalykus, kurie tiesiog yra, kokie yra...

Tuntas popierinių angeliukų

(Kad nenusišnekėčiau, pasitikrinau žodyne, kas tas tuntas :) 

Taigi, 

tuntas 

1. didelis būrys, minia, pulkas. 2. skautų organizacijos grupė, susidedanti iš kelių draugovių.

Tinka :) mat angelų man reiks bent 28...

Idėja yra tokia: laukiant Kalėdų, kiekvieną Advento dieną kambaryje, virš lango ir vietos, kur paskui bus Betliejaus prakartėlė, kabint po vieną angeliuką. Tokiu būdu angeliukai bus mums ir savotiškas "kalendorius" - kuo jų daugiau, tuo arčiau Kalėdos. Šiemet juos nusprendžiau daryt iš "tampomo" popieriaus - paprastas, pigus, greitas variantas, darbelis, kuris, manau, jau ir vyresniam darželinukui būtų įveikiamas. Be to, panašu, kad ir prakartėlė šiemet pas mus bus popierinė - paprastas popieriaus vitražas lange, tai viskas labai derės. Sumanymą radau knygoje All Year Round, kuri yra man įkvėpimo šaltnis ir pati savaime nusipelno atskiro įrašo.

Darom kartu? :)

Mums reikės tampomo popieriaus rulonėlio, žirklių ir peiliuko popieriui, auksinio siūlo (taip šventiškiau(?), liniuotės, lipalo, vatos arba vilnos, galbūt lipnios juostos angelams prikabint, o tas fakso popieriaus ritinukas tai šiaip, kad fonas būtų šviesesnis :) 

Pirmiausia išsikerpam 18x12 cm matmenų stačiakampį, jo kraštus apkerpam apvaliai - čia gi Valdorfinis angeliukas, o ne koks kampuotas avangardistas :D Tada Atsiplešiam Nediduką vatos gumulėlį, jį pavoliojam tarp delnų. 

Atsikerpam siūlo galiuką, ir vatos gumulėlį įrišam popieriaus gabalėlio centre, kaip pavaizduota:

Turim angeliuko galvytę. Ten, kur bus mūsų angeliuko nugara, sumetam dvi klostes - taip bus patogiau priklijuoti sparnus. 
Sparnus darom iš kito popieriaus gabaliuko, kurio matmenys 9x12. Jį sulenkę perpus per vertikaliąją ašį, iškerpam kažką panašaus:

Pirštų galiukais pasukam angeliuko "suknelės" popierių ir suformuojam  rankytes. 

Sparnus per vidurį perrišam siūlu - ant jo angeliukas taip pat bus ir prikabintas, tad atsikerpam ilgesnį.

Sparnų viduryje užtepam lašelį lipalo ir priklijuojam prie kūnelio:

Padailinam suknelės fasoną, pakedenam sparnelius, ir angelas baigtas:

Buvo įdomu žaist su tampomu popierium - šiems angeliukams jis idealus, pasirodo, net pastatyt juos, tokius, galima.

Ronja šitoj vietoj paklausė, ar angelai moka vaikščiot :) Mes pasvarstėm, ir nutarėm, kad iš prigimties angelai - dangiškos būtybės, su sparnais, kaip paukščiai, ir, nors vaikščiot, greičiausiai, irgi gali, bet mieliau skraido... :)

P.S. Knygos autorės siūlo paauksuoti angelo rūbo kraštelius, ant galvytės užrišti aukso siūliuką, ir kaktoje priklijuoti mažą žvaigždutę, bet mes tokių grožių tuokart neturėjom... Tiesa, nelabai sėkmingai bandžiau "pablizgint" sparnelius mėgstamiausiu Ronjos nagų laku... :D 
P.P.S. Nesijungsiu į chorą blogerių, besiskundžiančių neįmanomom sąlygom fotografuoti... Kas teisybė, tai ne melas, bet ką jau čia padarysi. Stengiaus padaryt kiek įmanoma aiškesnes nuotraukas... 

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.