Tradicinis klausimas, kurio susilaukiu, pasakiusi, kad žindau mūsų dvynukes. Jo susilaukiau ir šiandien, kai visi apsilankėm pas gydytoją.
Tiesą sakant, to paties būdavau klausiama ir kai turėjau "tik" vieną Ronją. Nežinau tiksliai, kodėl raguoju pykteldama ir kiek susierzindama... Tiksliau, yra tam bent kelios priežastys.
Pirmoji - tai, kad labai jau dažnai po šiuo klausimu jaučiu abejonę, kad mano vaikai tikrai gyvena sotų gyvenimą, kad aš jais gerai pasirūpinu. Ek, dar neatsikratau jaunos mamytės marazmų... :) Lyg pačioj many glūdėtų abejonė tuo, ką nuolat tyliai ir garsiai "išpažįstu": mamos pienas vaikui geriausia, iki pusės metų kūdikiui visiškai pakanka maitintis tik mamos pienu, kiekvina mama pieno turi tiek, kiek jos vaikui ar vaikams reikia...
Kita - tai, jog šį klausimą dažniausiai seka atsidūsimas tema "ak, kaip pasisekė" ir "aš jau po trijų (kaip taisyklė) mėnesių nieko nebeturėjau"... Blyn (nelietuviškas žodis). Man ne pasisekė! Gal taip ir galėjau sakyt maitindama Ronją, bet dabar... Manau, kad ta "sėkmė" didžiąja dalimi priklauso nuo kieto ir tvirto įsitikinimo, bei nuolatinio "darbo" - maitinti ir maitintis.
Ką gi - labai savalaikiai patarimai: Kaip reaguoti, kai jus kritikuoja dėl žindymo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą