Visi šventi

- taip, - ir niekaip kitaip mūsų namuose buvo vadinama lapkričio 1-oji. Pamenu, paauglystėj nežinojau šito pavadinimo prasmės, laikiau tai seniena, būdinga močiutės žodynui. Kita vertus, ir man pačiai jis buvo įaugęs, dėl to kompleksuodavau, ir pokalbiuose su bendraamžiais, kad nepraslįstų ta "atgyvena", sarkastiškai sakydavau "numirėlių šventės"...

Tik vėliau išsiaiškinau, kad, lapkričio pirmąją švenčiami Visi Šventieji - viena didžiausių Katalikų bažnyčios švenčių, o mirusiųjų pagerbimui skirtos Vėlinės - antroji lapkričio diena. Na, o kadangi bažnyčioje šventė - dieną, o vakare jau minimi mirusieji, o, tradiciškai, prieš tai lankomi jų kapai, tai dvi skirtingos dienos suplakamos į viena. 

Simboliškai taip, sakyčiau, suplakamos. Jei galvosim, kokia daugybė Amžinybėn iškeliaujančių žmonių šventų poelgių, ar net visi gyvenimai lieka nežinomi, tai gal nieko neteisingo nėra minėt visus mirusius Visų Šventųjų dieną... O jei dar prisimint, kad ir mes patys esam kviečiami būt tobuli ir šventi (plg Mt 5, 48), prisimint, kad ir Šv. Pauliaus laiškų kreipinius "visiems šventiesiems", išeitų, kad tai šventė, kurioj susitinka visi - gyvi ir mirusieji, labiau ir mažiau šenti. Labai patinka man tokios dienos bažnyčioj, kai visiems yra vietos :)

Helouvynui čia vietos nėra ir nebus. Nebus moliūgų grimasų (na, gal šitie ir bus, nes labai jie man mieli, kaip ir viskas, į ko visų galima įstatyt žvakę :D), skeletų, smailų raganų kepurių ir pasirinkimo tarp pokšto ir saldainio. Ir ne todėl, kad tai svetima - nelietuviška, amerikoniška. Vietos nėra tiesiogine šių žodžių prasme. Nes šios dienos ir šiaip kupinos - kelionių, susitikimų, veiklos, įspūdžių ir apmąstymų. Nes jos yra skirtos

tvarkyti namus ir kepti pyragus, nes galbūt užsuks giminių,

lankyti ir tvarkyti kapus,

prisiminti ir įsiminti, kas kur palaidotas,

degti žvakes ant mirusių artimųjų kapų, o taip pat ant kapų "tolimųjų" ir visai nepažįstamųjų, ant neprižiūrimų kapų, ant tokių, kur likęs tik kauburėlis, ant broliškų kapų - kalinių, tremtinių, sukilėlių, partizanų, kareivių, - savų ir "svetimų", kalbėtis apie juos,

melstis už juos,

skaityti vardus ant antkapių,

prisiminti vardus senelių ir prosenelių, kitų mirusių giminaičių,

pasakoti istorijas, 

klausyti istorijų apie artimuosius mirusiuosius, geriausia - iš lūpų pagyvenusių giminaičių, kuriuos susitinki lankydamas kapines,

lankyti sutiktus gimines, jei tik sulauki malonaus kvietimo :),

braižyti genealoginius medžius, 

jei dar lieka laisvo laiko ir yra nuotaikos - lieti, lipdyti, kitaip gaminti ar puošti žvakes... 

Ne, vaikštinėti, prašinėjant saldainių, mums tikrai nėra kada. 

Mano močiutės Genovaitės tėviškės kapinėse. 

Gasčiūnų bažnytėlė rudeninių ąžuolų šviesoj...

Mokykla be kompiuterio

- įmanoma? :) Ne, ne Lietuvoj, už Atlanto, pačiam moderniųjų technologijų pramonės epicentre.

Įmanoma, pasirodo, dar ir kaip. Šiandien smagiai nuteikė straipsnis iš The New York Times apie vieną iš 160 Valdoro mokyklų JAV, kuriose, pasirodo, vis intensyvėja diskusijos apie kompiuterių nuopelnus vaikų lavinimęsi. 

Smagus rašinėlis, įdomu paskaityti ir komentarus, o jei skaityti trukdo kalbos barjeras, labai rekomenduočiau peržvelgti nuotraukas. Taip viskas pažįstama, tiesa? :) (Čia jį, pasirodo, jau galima paskaityti ir lietuviškai :))

Kompiuteriai... Pamenu, besimokant mokykloje, kartą net vyko rašinėlio konkursas, tema, ar gali kompiuteris būti draugas. Jau tada, prieš penkiolika metų, atsirado šviesaus proto žmogus, kurio atsakymą pamenu ir šiandien: kompiuteris - tai įrankis, kaip, pavyzdžiui, replės; ar gali replės būti jūsų draugas?.. Dabar gyvenam laikais, kai užduodami klausimai, ar begalime mes apskritai be replių gyventi?  Na, gerai, be replių kaip be replių, o be virbalų ar žirklių? :D 

Kaip visad paprasčiausia būtų duoti vienprasmišką tiesmuką atsakymą, bet straipsnis ne apie tai. Man jis  labiausiai patiko bene tuo, kad kelia klausimą apie tai, kas gi yra esminiai dalykai mokykloje, ir ar nesam susipainioję tarp tikslų ir priemonių. Faktas, kurio nepaneigsi yra tas, kad įgyti įgudžių, kaip elgtis su moderniausiais elektronikos prietaisais, yra labai lengva - trimečiai moka  naudotis mobiliuoju telefonu, o penkiamečiai įsijungti filmuką kompiuteryje, pirmokai - naršyti google, ir t.t., tad kur skubėt, ir kam to reikia mokyti mokykloje, lyg nebūtų galima laiko leisti prasmingiau?

P.S. Genialiausias - dešimtmečio Fino pasisakymas straipsnio pabaigoje: galiu matyti, kokia šleiva buvo  mano rašysena pirmoje klasėje, ir kaip ji dabar pasiketė, o kompiuteryje visos raidės visada vienodos; be to, jei moki rašyti ant popieriaus, gali tai daryti net jei kompą apipylei ar dingo elektra :))

Dvylikasienis žibintas

pagaliau papuošė ir mano namus. 

Esu didelė natūralaus apšvietimo, natūralios prieblandos (ir natūralios tamsos bei šešėlių :)) mėgėja... Ir dabar, rudenėjant, beveik nebūna vakaro, kad vienam ar kitam kampe, atokesniam nuo smalsių rankelių, neužsižiebčiau kokios žvakės, žibintėlio ar aliejinės lempelės. 

Dodekaedras (o koks žodis :)) įsitaisė koridoriuj ant batų spintelės...

Man jis dar mielas ir tuo, kad primena mokyklą, kurioj dirbau, ir apskritai - visa, kas valdorfiška :), taip pat ir artėjantį šv. Martyną, Valdorfo mokyklose ir darželiuose tradiciškai švenčiamą Žibintų vakaru.
Patingėjau fotografuot, ir savo pamokėlės, kaip tokį gražuolį pasidaryt, nesukūriau. O pati mokiausi iš šios mamytės blogo.
Darbelis nelengvas, ir negreitas, ypač - jei viską nuspręsit daryt "teisingai": lieti akvarelę, paskui tą lapą aliejuoti, ir t.t. Bet rezultatas, mano nuomone, vertas įdėto darbo.
Man sunkiausia buvo nusibraižyti taisyklingą penkiakampį, mat atsispausdinto iš interneto dydis netiko... Išbandžiau net kelis būdus, kaip tai padaryti. Uff, beveik pasidaviau, bet galų gale pavyko. Štai ir prireikė gyvenime geometrijos, bene pirmą kartą tokios GRYNOS geometrijos įgudžių :). Žodžiu, labai valdorfiškas darbelis išėjo, kai reikėjo sujungt ir protą, ir rankų darbą, ir apsišarvuot valia ir kantrybe, ir leist pasireikšt fantazijai... :) Iki šv. Martyno, lapkričio 11, tikiuosi spėt padaryt dar bent porą, kad vakare galėtume išeit pasivaikščiot su mergaitėm,  ir pasidžiaugt jaukiu žiburėlių žybsėjimu...

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Svajonės išpildymas

Porą dienų keliavom - derindami Alx darbą su mūsų poilsiu, buvom visa šeima pajūry.

Jau labai seniai norėjau pasivaikščiot Palagos tiltu. Paskutinį kartą buvau ant jo dar vaikas, beatostogaudama kartu su mama ir broliu, žmonių minioje... žodžiu, kaip ir nebuvau buvus. 

Kitais kartais vis kažkas nutikdavo - tai jis būdavo nuneštas uragano, tai remontuojamas, tai tiesiog iki jo nenueidavau. Na, ir štai, pagaliau... :) Kaip dažnai man būna, tas taip ilgai lauktas saldainis pasirodo ne toks jau ir skanus :))

Bet JŪRA, JŪRA... Ji negali būt nenuostabi. Net dabar, žiūrint į šitas nenuostabias nuotraukas ji man pasakiška, ir truputį vaidenas, kad jaučiu jos kvėpavimą...

Ta meilė Baltijai nepaaiškinama, kaip ir bet kuri kita meilė, ko gero :)) Nepriklausomai nuo oro, metų laiko, vėjo stiprumo, jaučiuosi prie jūros kaip ant sparnų. Vėjas... turbūt mamai reikia dėkot už tą sveikinimą, kurį tarytum išgirstu, vos pamačius iki horizonto nusitęsusią stichiją: Baltijos aš vėjas, jūroj gyvenu, aš tavęs ilgėjaus daug dienų, naktų...
Įdomiausia šio mūsų susitikimo su jūra metu man buvo stebėt savo mergaites. Tam vėjo ūžime, bangų dužime, tokiam mažam nuotyky, jos visos buvo pačios savim. Ronja, - nenustygstanti vietoj, pirmoji nubėgusi pasveikint jūros, smėlio pilnom blakstienom, džiaugsmingai ir kiek su jauduliu laukianti, ar neatsiskirs tiltas, ir ar visos nenuplauksim į jūrą, nesustodama klausinėjanti (o kas bus, jei nukrisi žemyn??) apžiūrinėjanti bangas iš kairės, iš dešinės, iš viršaus - kniūpsčia parpuolus, pro tilto lentų tarpus. Julija, trumpai apžvelgusi horizontą, o paskui ramiaim saugiai ir jaukiai įsitaisiusi vežimėlyje taip, kad mažiausiai užpūstų vėjas. Vera - veidą atsukus štormui ir kartais bandanti jį peršaukt :)) tvirtai įsikibus vežimėlio, visą laiką jame stovinti ir besidairanti aplink... Tokios panašios, ir tokios skirtingos.

Neskatykite šio įrašo.

Rimtai. Neskaitykit. Va, pažiūrėkit į gražią nuotrauką... ir toliau neskaitykit, jei bent retarčiais taip, kaip ir aš susimąstot, ar labiau mylit, ar neapkenčiat interneto... :) Arba, jei mintyse kirba, kad per tą laiką, kurį praleidžiat žiūrinėdamos gražiausias rankdarbių idėjas ir bendraminčių kūrybą, pati puikiai sukurtumėt kažką TOKIO... Arba jei klajonės virtualiose platybėse vis vilioja nuo mažiau malonių užsiėmimų.
Nes noriu parašyt apie dar vieną, mano neseniai atrastą, internetinį laiko ėdiką. Taigi.

Pinterest, vadinasi jis. Kai bandau trumpai - drūtai paaiškinti, kas tai per daiktas, apibūdinu jį kaip "šaldytuvą internete" :D Ne, tai ne internetinė maisto prekių parduotuvė, o tokia kaip ir virtuali "siena", prie kurios galima "prilipdyti" visokiausias geras idėjas, randamas Internete. Mūsų namuose tokią funkciją atlieka šaldytuvas, ant kurio magnetukais pritvirtinu visokiausias visokybes... va taip :)

Na, virtualiam pasauly viskas yra tobuliau, nei realiam. Taip ir čia: savo "interesus", atvaizduotus paveikslėliais su nuorodomis, vedančiomis į puslapius, kuriuose jie buvo originaliai publikuoti, galima rūšiuoti, dėlioti skirtingose lentose; plotai - begaliniai :) , o svarbiausia - galite matyti, kas yra ant kitų žmonių "šaldytuvų", naršyti pagal raktažodžius, tempti idėjas nuo kitų pas save, spausti "patinka", jei kažkuo susižavite, sekti bendraminčius ar atskiras, jus dominančias jų "lentas"... Žodžiu, nueikit, ir pačios pažiūrėkit - užsiregistruoti paprasta, ir nieko nekainuoja.
Man jis patinka dar ir dėl to, kad visa tai vyksta ne mano kompiuterio, jau ir taip viskuo užgrūsto ir baisiai neorganizuoto, "smegenyse", ir kad dabar (GAL BŪT) taip lengvai nebepamesiu TOS nuorodos į veltinio pamokėlę, arba ANOS gražios suknelės iškarpų, ir nereiks galvot, KOOKIAM ten bloge ta moteriškė pasakojo švento Martyno legendą. Beje, dešinėj pusėj matot Pinterest'o ženkliuką.
Belieka pakviest - follow me on Pinterest :) Būtų labai įdomu apžiūrėt ir jūsų "šaldytuvus" ;)

52 pašto savaitės

Šiandien, prie rytinės arbatos puodelio beklajodama blogosferoje, aptikau žavią akciją - 52 Weeks of Mail - 52 pašto savaitės. Ją organizuoja Etsy Sveikinimų komanda. Akcijos- atrakcijos esmė - metus, pradedant nuo spalio 9d., kas savaitę parašyti po laiškelį ar atviruką, pageidautina - perduodant tam žmogui žinią apie akciją, ir voką su pašto ženklu, kurį šis galėtų dar kažkam nusiųsti. Tokiu būdu prisidėtume prie nykstančios korespondencijos rūšies palaikymo.
Jau parašiau sąvąjį šios savaitės laiškelį. Spėjau, fiu...  :)
Junkitės! Juk taip smagu pašto dėželėn sulaukti ne vien partinjų pagirų laikraštėlių, atsibusti ir pradėti kurti karalystę žemėje raginančių bukletėlių, dirbk - pirk - mirk reklamų, ir laiškų, primenančių apie nesumokėtas sąskaitas...

Mmm, tobulos sąlygos laiškeliui brūkštelt: vaikai miega (3 iš 3!!), popiečio arbata su pienu, karštas Cvetajevos pyragas... Ir visai nesvarbu, kad tai trunka tik kokias penkiolika minučių :D

P.S. Negaliu nepasidalinti: filmukas "Pašto žuvelė" (rusų kalba) :)

Vilnos fėja

Taigi, ką veikiu su ta vilnos kupeta ant savo stalo? 

Veliu, žinoma :) ir rišu štai tokias fėjukes... Pirmoji - rudens fėja, su obuoliuku rankose, įsitaisė Ronjos darželyje ant klevo lapų vainiko...

Kita raudonplaukė iškeliavo į namus pas tokią pat raudonplaukę mergaitę.

O šiandien, besekdama pasakas, per porą valandų (tarp vaikų valgydinimo, girdymo, žindymo, migdymo, sauskelnių keitimo, nosių šluostymo, užpakalių šluostymo, ir t.t.) surišau dar ir šią Miško fėjukę. Normalūs žmonės normaliom sąlygom tikriausiai neužtruktų nė pusvalandžio - tikrai labai lengvas vilniukas, ir labai grakštus... 

Kaip daryti šitokias fėjas, išmokau šiame interneto puslapyje, bet nusprendžiau procesą atvaizduot ir lietuviškai - o gal kažkam pravers? Kam nors tai gali būti mielas pirmas vilnos darbelis... Kai google pagalba bandžiau rasti panašią lietuvišką pamokėlę, nuolat nukeliaudavau tik į visokių vilnos stebukladarių ir burtininkių puslapius :)

Taigi. Vilnos fėja.

Jums reikės
baltos ir spalvotos vilnos - sluoksnos (parduodama tokiomis lyg ilgomis kasomis),
plono siūlo, mažo rutuliuko šviesaus karšinio (gali būti ir vilnonių siūlų atliekos, ar panašiai),
pypkės valiklio - tokios gauruotos lazdelės, jų galima nusipirkt tabako krautuvėlėse,
vėlimo adatos.
Atsiplešiam poros pirštų pločio, apie 40 cm ilgio baltos sluoksnos kaselę, per vidurį ją tvitai perrišam plonu siūliuku. Iš karšinio gabaliuko ar vilnonių siūlų likučių suvyniojam nedidelį kamuoliuką - čia bus fėjos galvytė.

Tą kamuoliuką dedam ant surišto mazgelio, gražiai, lygiai apgaubiam sluoksna. Gauto bumbuliuko apačioj vėl perrišam siūliuku. Gaunam fėjos galvytę.

Pypkės valiklį perlenkiam per pusę, užlenkiam galiukus. Tai bus rankytės. Jas gražiai ir lygiai apvyniojam plonom vilnos sruogelėm, galima tom, kurios išsipeša, adata pašukavus didžiosios sruogos apačią. Sutvirtinimui pabaksnojam  - paveliam rankytes adata.

Rankytes dedam po galvyte, tarp dviejų vienodų vilnos sluoksnų, ir po jomis vėl darom surišimą. Turim štai tokią dvaselę: :)

Pats laikas ją "aprengti". Atsimatuojam spalvotos sluoksnos sruogą, taip pat maždaug poros pirštų storio, ir kad perlenkus būtų maždaug to paties ilgio su baltąja sruoga. Atidalinam mažas sruogeles šonuose - "rankovėms". Jas apvyniojam apie rankytes.

Nugaroje aš dar padarau štai tokį "sijonuką" - per visurį perrišu siūlu (mazgeliu) kelias vilnos sruogeles, tada tuo pačiu siūliuku darau dar vieną užrišimą per "juosmenį". Taip pririšu ir tą sruogą, kuri eina aplink kaklą.

Štai turim baigtą fėjos suknelę :). 

Dabar imamės šukuosenos. Atsimatuojam norimo ilgio vilnos sruogą, ir vėlimo adata pribaksnojam ją prie galvytės. Ronjos užsakymu padariau dar ir kasą - vainiką. Na, čia jau skonio ir fantazijos reikalas, kokia šukuosena papuošit savo fėjukę :)

Vilnos sruogų galiukus papašom - pašukuojam adata, nematomu siūliuku/valu perrišam kakliuką ar juosmenį, ir prikabinam savo kūrinį matomoje vietoje :) 

Štai.

Kitą kartą parodysiu, kaip pasidaryt ne tokį efemerišką vilnos nykštukėlį :) Va tokį: 

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

[Sesės hamake. Ir linksma, ir graudu, kai viena per kitą jame ridinėjas, bet išlipti jokiu būdu nenori - geras koordinacijos ir lygsvaros pratimas :). Julija dangstosi hamako kraštu, ir vis kartoja "tu - tu" - suprask, - kuku :D ]

Rudeninis klevo lapų vainikas

Ėch, kaip seniai neberašiau! 

Dėl rudens, ar dėl pilnaties, ar dar dėl kokių mėnulio cklų :D net buvo užplūdusios egzistencinės mintys šio blogo tema - kam ta rašliava, asmeninio gyvenimo praskleidimas, nuolatinis fiksavimas pro fotoaparatą... 

Bet tyla ne dėl egzistencinių apmąstymų, o greičiau dėl to, kad dienos tiesiog lekia, užpildytos mokslų ir veiksmo. Rudeniškų darbų, krapštinėjimųsi, veikinėjimų... kurių vieną noriu parodyt ir čia.

Per pastarąsias tris savaites nupyniau keturis rudens vainikus! Pora iškeliavo į Ronjos darželį, kiti liko namie.

Rinkti lapus, išdykauti, džiaugtis spalvom... kvėpuoti rudeniu... tiesiog gera.

Ir visos užsiėmę :)

Specialaus lanko vainikui nepirkau. Namie susiradau kietokos vielos, padariau iš jos žiedą ir apvyniojau reklaminiais laikraščiais, kurių nuolat prigrūda pilną pašto dėžutę. Vielos galima ir nedėt - privyniokit daugiau laikraščių, o jei nekabinsit ant durų, tai ypatingo tvirtumo ir nereikia.

Kad neslydinėtų ir gerai laikytųsi, kol pinsiu, dar apvynojau plonu juodu siūlu. Juo pripyniau ir lapus. Kadangi man patinka kuplūs vainikai, lapus rišau ne plokščius, o vis perlenkdama išilgai pusiau.

Man regis, šis variantas - daug pigesnis, praktiškesnis, ekologiškesnis (ir visoks kitoks -esnis), nei tas, su polipropileniniu žiedu: nieko nekainuoja, galima kasidaryt kokio nori dydžio, galų gale atitarnavusio nereikia niekur laikyt "iki kito karto", galima siųst tiesiai į pečių ar sąvartyną...

O čia - pirmas jau baigtas vainikas.

Čia buvo užsukus miško fėja... :)

Ką veikiu su vilna, parodysiu kitą kartą. (ne, neužsidegs :D)

O čia - į ką pavirto ta krūva lapų, kuri matyt ant stalo. 

Papuošėm laukujes duris, ir savotiškai pagerbėm jų saugotoją Angelą... :)
Jau vien dėl to nukritusių lapų aromato.... galėčiau pinti ir pinti šitokius vainikus. Gal kam reikia? :)
P.S. Štai dar viena idėja, kaip NEpirkti vainiko lanko - galima jį lengvai pasidaryti iš vandens vamzdžio gabalo. :) Bet čia Amerikoj. Kaži, pas mus irgi tokių yra?  O čia moteriškė irgi apsilankė santechnikos skyriuje, kad pasidarytų rėmą kvadratiniam Kalėdų "vainikui". Ir dar vienam... :) Malonu, kad ne aš viena negaliu sustot, nupynus vos vieną :D