Šalin perfekcionizmą!

:)) koks baisus žodis... tas PERFEKCIONIZMAS.
Ir dalykas baisus. Sakyčiau, čia viena sunkiausių mano negalių. Jei kas iš mano mielų skaitytojų žinot ar numanot, labai prašau, pasidalinkit, kaip jis, tas kerėpla, įšliaužia ir mumyse apsigyvena. Prašau, nes mažiausiai norėčiau jo užkratą perduot savo mažosiom ar įskiepyt vyrui, o kol perskitysiu reikalingus psichologų raštus, gali būt ir per vėlu.
Vis gi jaučiu, kad jau darau tą juodą darbą savo begaliniu kritiškumu. Ir nujaučiu, kad perfekcionizmas įskiepijamas aplinkinių burbeklių, tol karksinčių "nu, kas čia dabar", "tau nepavyks", "reikia ne taip", ir panašiai, kol galų gale patiki ta kritika, arba įsivarai sau baimes apskritai veikti, arba susikuri galvoj "tobulą" planą, kaip kažką nuveikti, o, nesusiklostant "tobuloms" aplinkybėms... neveiki visai nieko.
Neaprašinėsiu čia savo gyvenimo situacijų, kur būtent pagal tokią schemą viskas ir vyko. Geriau pasidžiaugsiu, kad, man regis, pamažu gyju iš tos perfekcionizmo negalės. O štai to sveikimo iliustracijos.

Čia, mano bičiulės, yra mūsų šių metų Advento vainikas. Prieš gerą savaitę mintijau sau, kaip gi čia "atkėlė" Kristaus Karaliaus šventę - ji Katalikų Bažnyčioj žymi paskutinį liturginių metų sekmadienį, o sekantis sekmadienis jau būna pirmasis Advento, ir naujų liturginių metų pradžia... Taigi, aš mintijau sau, ir buvau šventai įsitikinus, kad Adventas prasidės tik guodžio ketvirtąją... To mintijimo rezultatas - pirmasis Advento sekmadienis be žalumynų, šakelių, reikalingų spalvų žvakių, ir visos kitos tradicinės atributikos, ir net be mašinos, į kurią susisodinus merginas būtų galima aplėkt visus reikiamus taškus ir viską susirinkt... 

Pirma mintis buvo - nu ir nereikia nieko (patempus lūpą). Bet paskui... kelis kartus įkvėpiau, ir pasakiau sau: gerai, o ką galėtume padaryt? Taigi, kitą dieną nusipirkau keturias paprasčiausias žvakes, virtuvėj susiradau nerėksmingą lėkštę, ant lentynos - auksinį siūliuką, o kieme išėjusios prisirinkom vėtros nulaužytų beržų šakelių. "Varnos lizdas", pasakutų mano tobulybės troškulys. "Mes turim Advento vainką" - pasakė mano geroji pusė :) 

Iš tų pačių beržo šakelių susukau ir vainiką ant durų. Ronja, parėjusi iš darželio, kurį laiką žiūrėjo į šitą dekoraciją, paskui paklausė: "Mama, kas jį apkirpo?" :D Mat iki šiol čia kybojo vainikas iš klevo lapų. "CHA CHA" - pasakė mano perfekcionistinė pusė. "Cha cha cha", labai nuoširdžiai nusijuokė sveikoji. Kai grįš tėtis, nuvažiuosim į mišką ir prisilaušim pušų šakelių, kuriom apkaišysim šitą naują vainiką.

 Šį Advento kalendorių prieš porą metų iš Vokietijos parvežė anyta. "Made in China, sintetinis veltinis su štampuotais paveiksliukais" - šnypštė mano perfekcionizmas. Tikrai labai norėjau pagamint ką nors... savesnio, jaukesnio, bet reikia priimt realybę - niekaip nerandu tam laiko, o didutei jau labai knieti ir saldainiai, ir tas laiko slinkimas, artėjimas prie paslaptingųjų Kalėdų... Tad ačiū, Jekaterina, Jūsų dovana labai prasiruošė ;)

Galų gale, mergaitėms viskas kelia nuostabą ir susižavėjimą, ir apie mane raudonuot verčiančius netobulumus jos nieko nenutuokia. Ir šitie, mano akims, baisūs meduoliai paskutinėj nuotraukoj joms tiesiog... skanūs, ir įdomūs, nes juk su skylutėm... ;)
Va tokia šiemet mūsų Advento pradžia. Šituo rimties ir džiugsmingo laukimo laikotarpiu duodu pažadą būt ramesnė ir mažiau kritiška; nereikalaut iš kitų tobulumo; padaryt darbų, ypač susijusių su neišpildytais pažadais kitiems žmonėms, kuriuos atidėliojau vien todėl, kad laukiau idealių aplinkybių, nuotaikos ir įkvėpimo; ir daug daug dėkot už dalykus, kurie tiesiog yra, kokie yra...