2010-10-31

Kažkodėl

būtent šiandien prisiminiau, kad kažkada puikiai kalbėjau vokiškai... Taip ir vaikščiojau pusdienį išsišiepus, dėkinga už visa, kas gero iš to kalbėjimo išėjo.
O dar - žodis žodin prisiminiau šitą dainą... :)

Irisches Segenslied

Text (nach irischen Vorlagen) und Musik: Markus Pytlik

Möge die Straße uns zusammenführen
und der Wind in deinem Rücken sein.
Sanft falle Regen auf deine Felder
und warm auf dein Gesicht der Sonnenschein.

Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.
Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.

Führe die Straße, die du gehst,
Immer nur zu deinem Ziel bergab.
Hab', wenn es kühl wird, warme Gedanken
und den vollen Mond in dunkler Nacht.

Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.
Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.

Hab' unterm Kopf ein weiches Kissen,
liebe Kleidung und das täglich Brot.
Sei über vierzig Jahre im Himmel,
bevor der Teufel merkt: Du bist schon tot.

Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.
Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.

Bis wir uns 'mal wiedersehen,
hoffe ich, dass Gott dich nicht verlässt.
Er halte dich in seinen Händen,
doch drücke seine Faust dich nie zu fest.

Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.
Und bis wir uns wiedersehen,
halte Gott dich fest in seiner Hand.


2010-10-28

Pusė metų

- neįtikėtina, bet tiesa, jau pusė metų, kaip mudu su Alx esam karalius ir karalienė, savo pily su trim karalaitėm :)
O vakar Asta padovanojo labai gražią pusgimtadienio dovaną, kuria nnoriu ir čia pasidalint - mūsų gražuolių nuotraukom.
Iki šiol labai pagalvodavau, prieš dalindamasi su kuo nors mažųjų nuotraukom, o dabar jaučiu, kad galiu. Kad jos jau nusileido čia, žemėj, jau įsitvirtino tam, dar švelniam, bet tvirtam kiautely...
Taigi...
Didutė

...ir diu din di, kaip seniai, pavasarį, vos sesėms gimus, Ronja jas skaičiuodavo



Ech, mergiotės :) Visos, rodos, tokios panašios, bet tokios skirtingos.
Tiesa, nuotraukos darytos prieš porą mėnesių, kažkurį rugpjūčio antradienį. Na, bet išvaizda nelabai tepasikeitė, - ko nepasakysi apie gebėjimus! Štai Vera šalymais jau nebe guguoja, o gražiai aiškiai skiemenuoja "me me me, ma ma ma" :)
Einu.
Labas rytas.
Vėl nuostabi nauja diena :)

2010-10-25

Mūsų Šiauliai

- taip jau senokai ruošiuos pavadint naują žymą, ir užfiksuot, kur mes esam. Juk, galų gale ir po galais - mes ESAME ČIA, jau treti metai. Kad ir koks nemielas man mano gimtasis (o taip) miestas, vis gi yra dalykų, kurie jau tapo savi, yra tokių, kurie kutena atmintį ir kviečia grįžti mano pačios vaikystės prisiminimus... Štai nuo vieno iš jų ir noriu pradėt pasakot/rodyt MŪSŲ Šiaulius.

Deivė Temidė virš įėjimo į teismo rūmus buvo pirmoji skulptūra, sukėlusi mano susižavėjimą. Lyg pro miglą pamenu save, einančią už rankos su močiute ir užvertusią galvą bežiūrinčią į šitą "mergaitę" užrištom akim, ir, dar keisčiau, laikančią kardą... Ir besigręžiojančią atgal, kad dar geriau įsižiūrėčiau, nes, aišku, kas gi ras laiko trimetės (manau, tokio tada buvau amžiaus) estetinio alkio tenkinimui spoksojimo būdu :))
Visažinis google padėjo rasti autorių - tai Henrikas Orakauskas, taip pat sukūręs ir keletą kitų skulptūrų Šiauliams - „Skaitantis žmogus“ prie Šiaulių dramos teatro, „Kregždės“, „Vėžys“, „Retro moteris“ (čia kuri?..). Ačiū jam, tikrai. Gražu...

O dar pagalvojau, kad, jei dukrelės užvers "kodėl", susijusiais su šita "mergaite", nelabai žinosiu, ką papasakoti... Taigi, pagooglinau dar.
Mari Poisson rašo:
"Tada Dzeusas veda antrą kartą – šįkart titanidę Temidę
Temidės visažinystė yra kitokia. Ji susijusi su tvarka, kuri suvokiama kaip kažkas jau nustatyta, galutinai patvirtinta ir įdiegta. Jos kalbėjimas yra kategoriškas. Ji byloja apie ateitį taip, lyg ši jau būtų dabar. Kalbėdama apie tai, kas bus, tarytum apie tai, kas jau yra, ji nepatarinėja, o skelbia nuosprendžius. Ji liepia arba draudžia.
Temidė dieviškajame pasaulyje reiškia stabilumą, tęstinumą bei dėsningumą, nenutrūkstamą tvarką, ciklišką metų kaitą, likimo ištartį. Ji turi nužymėti tai, kas uždrausta, nužymėti ribas, kurių nevalia peržengti, hierarchijas, kurias reikia gerbti, kad kiekvienas visada laikytųsi jam priderančio rango ir savo valdų.
Ji pagimdys puikius vaikus: Metų laikus bei Lemtis.
Susidėdamas su Temide, Dzeusas įteisina savo ką tik paskelbtas taisykles, savo valią išaukštinti bei privilegijuoti. Dviguba santuoka vainikuoja buvusio monarcho žlugimą ir naujojo valdovo atėjimą. Nuo šiol niekas jo nepakeis. Neatšaukiamais sprendimais jis nustato būsimų įvykių seką kaip funkcijų, rangų bei pagerbimų hierarchiją. Tiesą sakant, jis sustabdo visus įvykius. Kad ir kas atsitiktų, nuo šiol viskas jau yra visiems laikams numatyta ir patvirtinta Dzeuso galvoje.
Taigi aukščiausioji valdžia nustoja būti nepaliaujamos kovos siekiamybe ir tampa pastovia nuolatine tvarka".
Aha... labai įdomu, bet nelabai aišku keliametei...
- Temidė - Gajos ir Urano duktė, titanidė.
- Dzeusas ir Temidė susilaukė trijų dukrų – Lachesės, Atropos ir Klotonės. Pirmoji audė gyvenimo siūlą, antroji jį verpė, o trečioji nukirpdavo.
- Senovės graikų mitologija Svarstyklių žvaigždyną sieja su teisingumo deivės Dikės svarstyklėmis. Nuo šviesiojo Olimpo viršūnės Dzeusas nustatinėjo tvarką ir taisykles Danguje ir Žemėje. Jis griežtai stebėjo, kad žmonės jas vykdytų. Bet Dzeusas turėjo ir kitų rūpesčių, todėl šalia jo sosto visuomet būdavo pagalbininkai, pavyzdžiui, teisingumo deivė Temidė. Pagal Dzeuso nurodymus ji sukviesdavo dievų pasitarimus, surengdavo liaudies susirinkimus ir stebėjo, kad būtų laikomasi tvarkos ir įstatymų.
Dzeuso ir Temidės dukra – nenuilstanti Dikė – apeidavo Žemę su savo svarstyklėmis. Kad ji būtų bešališka, jos akys užrištos raiščiu. Ji pasakodavo savo tėvui Dzeusui apie neteisingų teisėjų ir žmonių veiklą, o šis juos žiauriai bausdavo už tai, kad jie nesilaiko jo nustatytų įstatymų. Deivė Dikė buvo visokių apgaulių ir melo priešė. Ji gynė tik tiesą ir teisingumą. Savo svarstyklėmis ji tiksliausiu būdu matavo teisingus ir neteisingus žmonių poelgius, kad jie gautų užsitarnautas Dzeuso bausmes, kad visur pasaulyje viešpatautų tik teisingumas. Dzeusas paliko savo dukrai Dikei svarstykles danguje. Taip tarp zodiako žvaigždynų atsirado Svarstyklių žvaigždynas, kad primintų žmonėms apie tai, jog jie turi griežtai laikytis įstatymų ir savo veiksmuose vadovautųsi teisingumu.

2010-10-24

Mano paveldėtas turtas

- taurė mano laimės,
tai, dėl ko, nepajudinus nė blakstienų, gavau dovanai, -
tikėjimo dovana,
mano išvaizda, būdas, galios ir negalios, perimtos iš pro ir pro senelių,
gyvenimo kelias, susikirtęs būtent ten ir tada, ir būtent su šituo vyru,
mano vaikai, kokie jie yra,
pasaulis, koks jis yra.
Už juos visus dėkoju; net ir už tuos momentus, kai apie visą šį paveldėtą turtą nenoriu nė minties krašteliu pagalvot...

Viešpatie, mano paveldėtas turte, taure mano laimės,
tavo rankoje mano likimas.
Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu.

Man džiaugias širdis, krykštauja siela,
ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
tu man, savo draugui, neleisi trūnyti.

Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
tavo dešinėj bus per amžius linksmybės.
Ps 15, 5. 8–11

2010-10-22

Raštuotas megztukas

Vakar vėlai vakare pas mus iškrito pirmasis sniegas - ar begali būt rimtesnių paskatinimų užsiimt žieminiais mezginiais?
O pradėt noriu nuo dovanos - mažiuko megztuko mažiukui leliukui. Megsiu jį tradiciškai - priekyje susagstomą, reglanu, nuo kaklo žemyn, žodžiu, močiutės ištobulintu ir išmokytu būdu.
Ketinu marginti ornamentais, kurių... dar nesugalvojau.
Megsiu iš BBB superwash merino vilnos - baltos ir žalios. Tikiuosi, poros šimtų gramų užteks?.. Turiu po porą abiejų spalvų sruogų.
Ant sujungtų vielute kokio trečio su puse Nr virbalų - tiksliai pasakyt negaliu, nes jie dar dar iš tarybinių laikų, ir mano - vieni mėgstamiausių tokiem megztiniukam megzti, apmetu 86 akis.
Akių apmetimas:

Dvi eilutes mezgu gerom akim.
Trečiosios eilutės gale darau sagos skylutę - 83 ir 84 akis nuleidžiu, išmezgu dar vieną gerą, o paskutinę - išvirkščiąją. Apsukus vieną akį nukeliu, antrą išmezgu gerai, tada uždedu porą akių į nuleistųjų vietą, - gaunu skylutę, ir vėl nuvarau iki galo gerų akių eilutę.

2010-10-21

2010-10-20

Motiejukas

yra ožys - ūkininkas iš neseniai mūsų nusipirktos Richard'o Scarry knygelės



Ir šiuo metu... tai yra pirma pozicija Ronjos knygų dešimtuke :)


O iš daugybės šios knygos herojų, pats mėgstamiausias - "ūnkankas Motiejukas".
"Paskaityk, paskaityk ūnkanką Motiejuką", sekioja didutė su knygele. Ir pirmąją istoriją jau beveik moku atmintinai: "Kiek gi čia darbininkų? Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši. Ką gi jie veikia? Ūkininkas Motiejukas augina įvairias daržoves...."
Labai paranku mokėti mėgstamiausias vaiko knygeles atmintinai - tada gali "skaityti" kartu net kai plauni indus ar keiti sauskelnes mažosioms...
Šitos knygos atėjimas į mūsų namus turi priešistorę, siekiančią dar mano su broliu vaikystę. Mama pirko ją Antanui, bene ėjimo į pirmą klasę proga, ir man ji, nors tada jau daugybę indėniškų romanų sugraužusiai paauglystėn bežengiančiai panelei, atrodė KAŽKAS :) Tiek įvairiausių detalių, smulkmenų, daiktų, įdomybių...
Kai po gerų penkiolikos metų paėmiau į rankas šį, naująjį, leidimą, sugrįžo vaikystės prisiminimai... linksmi, ir nelabai... Ir, tiesą sakant, ėmus skaityti knygą Ronjai, kiek susinervinau - na tokia jau šovinistinė ji man pasirodė... Pasižiaušė visi dygliai, kad ir perskaičius, jog krautuvininkas katinas nupirko mamai naują suknelę, kurią ji užsidirbo gerai tvarkydama namus... Ir šiaip, praktiškai visų profsijų atstovai čia vaizduojami kaip vyrai, išskyrus gal tik medicinos seserį ir stiuardesę. Moteriškės gi yra tiesiog mamos, verdančios valgyti - tad amžinai su prijuostėm, ir dirbančios namuose, chm chm...
Bet pyktis atlėgo perskaičius, kad pirmasis knygos leidimas išėjo Amerikoje, dar 1968 metais, o wikipedijoje radau, kad dar po ketverių metų, 1972, autorius prsikėlė į konservatyviąją Šveicariją (bene bėgdamas nuo seksualinės revoliucijos? :)), kur gyveno ir dirbo iki gyvenimo pabaigos, 1994.
Galų gale kokią reikšmę turi mano feministinė nuomonė apie knygelę, jei mano vaikas, kaip, panašu, ir galybės kitų viso pasaulio vaikų, ją be galo mėgsta... Tiesa, mažas dar jos supratimas apie daugumą Darbėnų (koks žavus vertimas - Busytown angliškai)gyventojų rūpesčių, ir ji labiau domisi, kur koks žvėrelis, o ne ką jis veikia. Kiek paskubėjau. Na, bet jau turbūt nebeslėpsim ateičiai - kaip liktume be "ūnkanko Motiejuko"? :)

2010-10-03

Ufonautai

Dainuoja A. Mamontovas :)

Ačiū už visa, ką galiu - iš neturėjimo ir negalėjimo...

2010-10-02

Angelai sargai...


"Angelai... angelai... suknelės... su suknelėm angelai..."
"Kur, Ronja?"
"Ten, ten - dangus... Angelai... Su suknelėm... debesys..."
(iš pokalbio, einant per miestą, su Ronja ant pečių :))

2010-10-01

Ruduo.

Jau ilgesio gėlė
Auksiniais lapų tonais žydi,
Kaip paskutinis vasaros sudie
Prieš atsisveikinimą didį.

O melsvuma dangaus švelni,
Liūdna kaip Dieviškasis Niekas,
Neradusioj kažko širdy
Kaip atminimas lieka.

Dabar kiekvienas daiktas
Nurodo Begalinį.
Kūrybos metas baigtas.

Lengviau pulsuoja jau visi šaltiniai.
Tik žydi ilgesio gėlė.
Ir vėjas dvelkia kvepiančiu sudie.

[Šarnelė, 1943.X.2]

Vytautas Mačernis
Po ūkanotu nežinios dangum