Vieversys ir rupūžė

Dievas, norėdamas vieversį sukurti, paėmęs molio gabalėlį, ir metęs aukštyn. Molio gabalėlis virtęs vieversiu, nukritęs žemėn ir pradėjęs giedoti. Velnias, tupėdamas už akmenio, visą tą atsitikimą matė, ir panoro padaryti paukštelį. Paėmė dumblo saują ir metė aukštyn. Dumblas nukrito atgal, ir, palindęs po akmeniu, pradėjo kurkti, dėl ko ir pats velnias išsigando. Tai buvo rupūžė.
"Kaip atsirado žemė", sudarytojas N. Vėlius. - V., 1986

Dirvinis vieversys
"Vasario 24-ąją bažnyčia mini švento apaštalo Motiejaus vardadienį. Liaudiškoje tradicijoje tai Vieversio diena, pirmoji pavasario šventė. Sakoma, apie tą laiką iš šiltųjų kraštų sugrįžtant mielą paukštelį – žemės artojų linksmintoją. Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio. Artojas, dienos karščio nuvargintas, sviedė jį į saulę. Ir nenukrito grumstelis žemėn, tapo žmogaus, sunkiu darbu duoną pelnančiu, linksmintoju. Kaip dainos žodžiuose:

Vyturiuks ant oro aukštai lakioja,
Pamatęs artoją, linksmai giedojo…

Ornitologų jis vadinamas dirviniu vieversiu, kaime dar – cyruliu, vyturiu, voversiu. Vieversį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užsiimtų savąją erdvę. Ir kitiems paskelbtų: „Aš čia šeimininkas!”

Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, turės dar „atgulėti“ – pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Galimas dalykas, kad liaudiškų pastebėjimų data nusakyta senuoju kalendoriniu stiliumi ir skiriasi bemaž dviem savaitėmis. Antraip prapultų paukštelis tarp pusnynų. Bet viena tikra: kokia bus vasara, vieversys gerai atspėja. Prieš šlapią vasarą lizdą suka ant kalnelio, prieš karštą – lomelėje. Pagal tai ūkininkai parinkdavo lauką bulvėms sodinti ir neapsirikdavo.

Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas, dažnai dar virš sniego lopais boluojančių dirvonų, sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, tik pasislėpęs akmenų krūsnyse.

Merginos stengdavosi iki šios paukštelių sutikimo dienos užbaigti verpimą. Priežodis sako: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys kuodelį priterš“. Mat dienai pailgėjus, laikas sėsti audimo staklėsna. Vieversio dieną nevalia plaukų šukuoti, antraip vištos vasarą rūtų darželius iškapstysiančios. Šiukštu ir miltus rėčiu sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. O jeigu kuri mergina norėtų veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, turi Vieversio dieną patižusiu sniegu triskart gerai išsiprausti."
Ištrauka iš Libertas Klimka. Lietuvos krikšto diena

Vieversėlių dainelės

Čibur vybur pavasaris,
Išleido tėvelis nelesinęs,
Su dyku gurkliu,
Su pliku pilvu.

Čiru viru, pavasaris,
Palikau vaikelius nelesintus.
Parlėksiu - palesinsiu,
Prakirsiu ledelį - pagirdysiu. (Kalvarija)

Ginučių vaikai grynapilviai, grynapilviai!
Neša laukan duoną, tru-upina, tru-ipina!
- taip raginami vaikai taupyt duoną. Jiems buvo priduriama: "tai nemeskit duonytės, netrupinkit. Matot, ir vieversiukas baras".

O mes, vaikai, žiūrėdami į vieversėlį, giedam giesmę viversėliui:
Vieversėli, mažulėli paukštužėli,
Stulpu žemėn, kuolu žemėn smik!
Vieversėlis mažulėlis kai tik užgirsta, ko vaikučiai prašo, tuom kartu žemyn ir leidžiasi kaip kuolas arba kaip stulpas. O mes vaikučiai žiūrom žemėn, ir nesurandam viversėlio. Vaikai nė nepamatom, kaip vieversėlis pakilęs vėl groja.

"Senovinis kalendorius". Sudarytoja G. V. Germanienė - V. Mintis, 2008