Gandro šventė

Lietus, lietus lyja, lyja,
Gandras varles ryja, ryja.
Kur didesnės - į terbikę,
Kur mažesnės - į gerklikę.

Blovieščiai, Gandro šventė
Apytikriai šią dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus. Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai seksis. Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – viskas šiemet eisis iš lėto. Netekėjusios merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės. Tupintis – kad dar tebetupės savo tėvų namuose. Mokiniui skrendantis gandras – kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę. Stovintis – kad pasiliks toje pačioje klasėje antriems metams.
Šia diena prasideda šiltasis metų pusmetis. Senoliai sako, kad šią dieną meškos ritasi iš guolio. Be to, kažkada Gandrinės buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai.
Dar vienas su švente susijęs keistas paprotys – tikėjimas, kad šią dieną gyvatės po žemę savo karalienės karūną ritinėja, taip žadindamos gamtą. O jei šią karūną iš jų pavogsi, viską žinosi, kitų mintis skaitysi, žinosi, kur turtai paslėpti.
Šeimininkės Gandrinių dieną atsikeldavo labai anksti (kad visus metus būtų sveikos ir stiprios) ir ruošdavo ypatingus pavakarius artojams, kepdavo įvairių grūdų bandeles. Bandeles dovanodavo ir kaimynams. Tikėta, kad tuomet javai gerai dygs. Ūkininkai šią dieną apžiūri javų sėklas, pažarsto rankomis, tarsi žadindami apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę.
Šią dieną buvo draudžiama taisyti tvoras, kalti bet kokius kuolus, vežti malkas ar pagalius iš miško (kad kartu neprisivežtų gyvačių). Nepatartina ko nors skolinti, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliaužtų.
Šaltinis

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

}{}{}{}{}{}{}{


- už vienišos mamos rytus, prasidedančius dar saulei netekėjus,
- už nuojautą apie tai, kas yra seserystė,
- už gyvenimą mieste ir galimybę "išeiti" - į muziejų, biblioteką, koncertą,
- už padrąsinimą šeimininkauti ir planuoti - iš čia ir čia,
- už begalines galimybes tobulėti, ir nors ir nedidelį norą tobulėti,
- už knygą Whole Child/Whole Parent

dėkoju šią savaitę...

...

40 paukščių

parskrenda šiandien, ir parneša kiekvienas ant savo sparnelių po saulės spindulėlį...
Laukiau būtent šios dienos, kad aprašyčiau ypatingą įvykį mūsų gyvenime: aną savaitę kartu su Ronja mes padarėm pirmąjį mūsų dailės darbelį... ar kaip ten jie paprastai vadinami?.. Žodžiu, padarėm štai tokį paukštelį

Paslui dar vieną, ir dar...

Idėją radau tarp Austėjos Landsbergienės "Vaikystės sodo" vaikų darbelių.

Ten pateiktas ir aprašymas, kaip paukštelį daryti, o čia - mano interpretacija - variacija :)

Priemonės: spalvotas popierius, baltas popierius, vandeniniai dažai ar guašas, teptukai, žirklės, pieštukas.

I dalis.
Mama iškerpa paukščių "kūnelius".
Galima juos padaryti "raibus" - pasipilti patinkančios spalvos dažų, ir piršteliais padaryti spalvotų "plunksnelių" bent iš vienos paukštuko pusės.
Vaikai čiumpa teptukus, ir patinkančiom spalvom margina savo delniukus. Nudažę pakankamai - ir pakankamai drėgnai, mamos padedami, spaudžia ant popieriaus lapo - gražu ant kokio šviesaus spalvoto, bet galima ir ant balto. Taip kartojam bent keturis kartus - dviejų delniukų reikia sparnams, ir dviejų - uodegėlei.

Pertrauka - pietų miego, pavyzdžiui :) Paukšteliai džiūna.

II dalis

Mama, vaikams nekantraujant, iškerpa delniukų atspaudus.
Vaikai apsiginkluoja klijų lazdelėm, ir patepa pirmiausia uodegėlės vieną pusę, tada kitą, prilipdo uodegėlės plunksmas, tada - sparnelius... Galima nupiešti akytes.

Paukšteliams galutinai išdžiūvus, dėjom į vokus, ir, surašiusios laiškelius, siuntėm mieliem artimiesiem ir draugams. Labai tinkamas kovo mėnesio sveikinimas :)
Su pavasariu!!!

Žemė prigrūsta dangaus

Ir kiekvienas įprastas krūmas liepsnoja Dievu.
Ir tik Regintis nusiauna batus,
Kiti gi sėdi aplink, ir raško mėlynes
/Elizabeth Barrett Browning/

Paveikslėlio šaltinis

Keksai ir spurgos

Rusų užgavėnių proga, o gal atsitiktinai :), šią savaitę sotino mūsų pilvus.
Gaminti vėl įkvėpė Sonatina.
Receptai yra čia:
Bananinis keksas
Varškinės spurgos
O čia- keksiukai :)

Su varnų diena!

Arba kovarnių, jei norite.
Varnos - mūsų visų, miestiečių, artimos kaimynės. Kaimiečių irgi. Artimos, bet dažniausiai nemylimos. Krauna lizdus šventoriuose, kapinėse ir parkuose, karksėdamos būriais suka ratus mums virš galvų, kartkartėm išreikšdamos savo nuomonę apie mūsų kepures ir švarkus, karksi, nutūpusios ant daugiabučių ventiliacijos angų taip, kad girdis pirmuose aukštuose, veržias pirmos prie "kilnesniems" sparnuočiams suruoštų gėrybių lesyklėlėse... Kai pasvarstai, tai panašiai elgias bet kuris žvirblis ar žaliukė. Ir kas supras, kodėl juodąsias dauguma vis gi uja.
Kaimynės jos artimos, bet iš tiesų žinom mes apie jas ne daugiau, nei apie savo daugiabučio kaimynus. Aš pati visai neseniai neskyriau kuosos nuo varnos, ir varnos nuo kovo. O dabar skiriu :) Štai vakar norėjau nufotografuot tikrų tikriausią kovą - gražuolį. Žinia, kol ištrauki ranką iš rankytės ir pirštinės, tada fotoaparatą iš rankinės... nufotografuoji tik kovo kranktelėjimą. Nepavyko. Gal kitą kartą.
Žodžiu, daugumos žmonių išmanymas apie šios padermės paukščius apsiriboja spalva. Juodas paukštis, išeina, varna kažkokia :) Nesidomėjau specialiai, bet turiu tokį įtarimą, kad varnų pavadinimas ir kyla nuo jų spalvos: rusiškai gi juodas - вороной.
Taigi šiandien - visų juodų paukščių, taip pat ir varnėnų, o mūsiškai - špokų, diena. Ta proga - keli krislai liaudiško išmanymo apie šiuos sparnuočius.

Štai taip varnos spėja orus

Kai varnėnai parlekia, didelių šalnų nebebus.
Kai šnekutis atlekia, sniego nebebus.
Jei parlėkė varnėnai, greit atšils.
Varnėnas garsiai švilpauja – giedrą pranašauja.
Varnos ant viršūnių medžių rodo šaltį, o apačioj šilumą.
Jeigu varnos vakare tupia ant medžių aukštai, žinok, kad bus labai šaltas oras.
Jei varnos pagal žemę, daug varnų, šimtai, žinok, ilgos darganos, negražus oras.
Kada varnos kranksi, vasarą bus lietaus, o žiemą – sniego.
varnos medžiuose visada tupi prieš vėją.
varnos pulkuojasi prieš lietų.
Jei varnos skraido ligi vėlyvų sutemų, rytoj reikia laukti audros.

P.S. O Šiauliuos, Vilniaus gatvėj, yra štai toks balkonas :)

Kaži, kiek kartų prireikė pakelt akis, kad susivokčiau, jog šita balkono "sargyba" - ne gyvos varnos?.. :)

Sveikas, koveli

dargeli, kreivavėžėli :) Jau vakar buvai čia, ania?.. :D Žinau, nes šiandien mano vaikas pėdinėja po namus, dainuodama: "mama nemoka vairuoti, mama nemoka mašinytės vairuoti"... :D Mat vakar išsirengėm pasivaikščiot Talšos pakrante Salduvės pusėj, o atėjus laikui keliaut namo, ištikimoji mūsų Žozefina nepajudėjo iš vietos... Ir ne todėl, kad būtų sugedus. Tiesiog niekaip nemokėjau išvairuot į kalniuką iš kreivos patižusio sniego vėžės. Na, bet, Ronjos žodžiais tariant, "buvom užklimpę, bet dėdės padėjo, ir patempė, ir pastūmė, ir padėjo važiuoti" :) Gavau vairavimo pamokėlę, i kitą kartą... žinosiu :)
Taigi, šiandien turim kalendorinio pavasario pradžią - kovo pirmąją!!! Valiooo :) Pagaliau.
Liaudis turi visokių gražių išminčių ir apie kovą - mėnesį, ir apie paukštį - kovą. Pavyzdžiui:
Kas gimęs kovu, tas kovas, kas povu, tas povas.
Kovo mėnesį naktį braška, dieną teška.
Kove vėžė krypst ant sniego.
Kovą viena diena motina, kita - močeka.
O džiugiausia, kad nuo seno žinoma: kokia pirmoji kovo diena, toks ir pavasaris (antroji gi atitinka vasarą, trečioji - rudenį). Regis, jis bus giedras ir šiltas.

Nuotr. autorius Renatas Jakaitis