2011-10-31

Visi šventi

- taip, - ir niekaip kitaip mūsų namuose buvo vadinama lapkričio 1-oji. Pamenu, paauglystėj nežinojau šito pavadinimo prasmės, laikiau tai seniena, būdinga močiutės žodynui. Kita vertus, ir man pačiai jis buvo įaugęs, dėl to kompleksuodavau, ir pokalbiuose su bendraamžiais, kad nepraslįstų ta "atgyvena", sarkastiškai sakydavau "numirėlių šventės"...
Tik vėliau išsiaiškinau, kad, lapkričio pirmąją švenčiami Visi Šventieji - viena didžiausių Katalikų bažnyčios švenčių, o mirusiųjų pagerbimui skirtos Vėlinės - antroji lapkričio diena. Na, o kadangi bažnyčioje šventė - dieną, o vakare jau minimi mirusieji, o, tradiciškai, prieš tai lankomi jų kapai, tai dvi skirtingos dienos suplakamos į viena. 
Simboliškai taip, sakyčiau, suplakamos. Jei galvosim, kokia daugybė Amžinybėn iškeliaujančių žmonių šventų poelgių, ar net visi gyvenimai lieka nežinomi, tai gal nieko neteisingo nėra minėt visus mirusius Visų Šventųjų dieną... O jei dar prisimint, kad ir mes patys esam kviečiami būt tobuli ir šventi (plg Mt 5, 48), prisimint, kad ir Šv. Pauliaus laiškų kreipinius "visiems šventiesiems", išeitų, kad tai šventė, kurioj susitinka visi - gyvi ir mirusieji, labiau ir mažiau šenti. Labai patinka man tokios dienos bažnyčioj, kai visiems yra vietos :)
Helouvynui čia vietos nėra ir nebus. Nebus moliūgų grimasų (na, gal šitie ir bus, nes labai jie man mieli, kaip ir viskas, į ko visų galima įstatyt žvakę :D), skeletų, smailų raganų kepurių ir pasirinkimo tarp pokšto ir saldainio. Ir ne todėl, kad tai svetima - nelietuviška, amerikoniška. Vietos nėra tiesiogine šių žodžių prasme. Nes šios dienos ir šiaip kupinos - kelionių, susitikimų, veiklos, įspūdžių ir apmąstymų. Nes jos yra skirtos
tvarkyti namus ir kepti pyragus, nes galbūt užsuks giminių,
lankyti ir tvarkyti kapus,
prisiminti ir įsiminti, kas kur palaidotas,
degti žvakes ant mirusių artimųjų kapų, o taip pat ant kapų "tolimųjų" ir visai nepažįstamųjų, ant neprižiūrimų kapų, ant tokių, kur likęs tik kauburėlis, ant broliškų kapų - kalinių, tremtinių, sukilėlių, partizanų, kareivių, - savų ir "svetimų", kalbėtis apie juos,
melstis už juos,
skaityti vardus ant antkapių,
prisiminti vardus senelių ir prosenelių, kitų mirusių giminaičių,
pasakoti istorijas, 
klausyti istorijų apie artimuosius mirusiuosius, geriausia - iš lūpų pagyvenusių giminaičių, kuriuos susitinki lankydamas kapines,
lankyti sutiktus gimines, jei tik sulauki malonaus kvietimo :),
braižyti genealoginius medžius, 
jei dar lieka laisvo laiko ir yra nuotaikos - lieti, lipdyti, kitaip gaminti ar puošti žvakes... 
Ne, vaikštinėti, prašinėjant saldainių, mums tikrai nėra kada. 


Mano močiutės Genovaitės tėviškės kapinėse. 
Gasčiūnų bažnytėlė rudeninių ąžuolų šviesoj...

2 komentarai:

  1. Pas mus nėra vietos Helouvynui ir tiesiogine ir perkeltine prasme(nebent išpjaustinėtiems moliūgams:). Gal paaugę vaikai patys šią šventę parsineš į namus. KOl kas jos neprisijaukinau, nors ir nebandžiau.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Sveika, ieskojau kur tau parasyt. atsiusk man email'a i viktorija.poviliene@gmail.com

    man labai artimas tavo blog'as ir visos tavo mintys :)

    AtsakytiPanaikinti