Pasiūliui

Beveik tie patys mezginiai, kaip ir praėjusią savaitę - pasistūmėjau per vieną kojinę...
Užtat skaitiniai nauji, ir labai džiuginantys. Jau buvau net pamiršus, kad šiemet užsiprenumeravau žurnalą "Kelionė" su Bernardinai.lt. Ir kaip tik šiandien pašto dėžutėje radau pirmojo ketvirčio numerį. VALIO! Štai, tikroji žurnalistika, tikroji publicistika, ir tikroji krikščioniška dvasia. Dar pašto dėžutėj gulėjo pranešimas iš pašto apie gautą siuntinuką. Nors ryt kalendorius jau rodys pavasarį, mergaitės labai džiaugsmingai klausosi apie "Mamulės Mū ir Varnos Kalėdas". Knygelę įsigijau sena.lt pagalba.
Kaip ir kiekvieną trečiadienį, žvilgtelkit į Ginny Sheller Yarn Along puslapį. O čia - dailus pavasarinis Ginny megztas šalikas, labai gražus...

“Poterių upės dialogas” R. Mikutavičiaus atminimui

1935m. vasario 26d. Kaune gimė Ričardas Mikutavičius, kunigas, teologijos mokslų daktaras, poetas, kolekcionierius, 1970-1983 metais klebonavęs ir Tytuvėnuose. Šį sekmadienį žmonės rinkosi į klebono R. Žaromskio aukojamas Šv. Mišias paminėti 77-ųjų R. Mikutavičiaus gimimo metinių. Čia, Tytuvėnų bažnyčioje, skliautai mena jo energingų skubrių žingsnių aidą, o grindinio akmenys – rankų prisilietimą.

Nuostabiausia vis dėlto, kaip buvo paliestos žmonių širdys ir gyvenimai. Net praėjus trisdešimčiai metų nuo kunigo išvykimo iš Tytuvėnų, ir beveik keturiolikai nuo tragiškos mirties, daugeliui vyresniosios kartos tytuvėniškių, R. Mikutavičiaus asmuo yra kunigo idealo įsikūnijimas ir tauraus žmogaus pavyzdys.

Tytuvėnai – ypatinga vieta, turinti galios, kuriai, matyt, neatsispyrė ir R. Mikutavičius. Juk būtent čia jis ėmė domėtis meno vertybių kolekcionavimu, čia dienos šviesą išvydo pirmieji eilėraščiai, kuriuos kunigas skelbdavo savo įkurtame literatūriniame stende.

Tytuvėnų vienuolyno refektorinėje salėje surengtoje nuotraukų parodoje – tik keletas mirksnių iš trylikos Tytuvėnuose praleistų nenuilstamo darbo metų: Eucharistijos šventimas, susikaupimo maldoje akimirka, nuotrauka atminčiai su Pirmąją Komuniją priėmusiais, kunigas ant kelių... palaikiais drabužiais, apsimovęs darbines pirštines, su mentele rankoje, klojantis grindų plyteles arkadinėje galerijoje.

Salėje susirinko ir žmonės, prisiminę R. Mikutavičių šv. Mišiose ir uždegę žvakeles prie jį pagerbti skirto stogastulpio (autorius R. Puškorius) miestelio skvere. Į jaukų renginį, pavadintą „Poterių upės dialogas“, pakvietė režisierė Andrėja Gričiutė ir dvi jos studentės, Šiaulių universiteto Menų fakulteto antrakursės, Monika Geštautaitė ir Gintarė Daniusevičiūtė. Skaidrūs muzikos garsai, dainuojami ir skaitomi poezijos žodžiai, krito tiesiai į širdį, liesdami jautriausias klausytojų sielos stygas, ne vieną sujaudindami iki ašarų. 

Labai simboliška, kad renginys vyko praėjus lygiai mėnesiui nuo visus sukrėtusio gaisro. Lyg paties Tytuvėnų ansamblio atodūsis skamba R. Mikutavičiaus eilėraščio žodžiai:

pavargau...
ir nežinau,
kada ir kam save
rodysiu ir išsakysiu...

raudojimo vietą, karščiuojančius sparnus,
nesugulančius ramybei, valandą, kada būtis apmiršta,

balsą, kurio klausausi vienas, tylos dosnų plazdenimą, indą su gyvybe, kuriame ji alsuoja ir atsikvepia.

nežinau, kada ir kam -
gal pati būtis be manęs išsakys?

Ir, regis, kaip tik mums, su sunkiai sąmonę apleidžiančiu kraupaus gaisro prisiminimu, susirinkusiems po drėgme išmargintais vienuolyno skliautais, skirtos V. Kernagio eilutės:

Po nakties diena,
Po lietaus miškai kvepia,
Po mirties šviesa
Amžina...

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.


Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Pasiūliui

Stengiuosi neatsilikti nuo sau nustatyto "plano", ir, kol žiema dar kieme, gaminu kojines ir pirštines mažiausiom mūsų namų kojom ir rankom.
Tokiu būdu labai palengva mažinu sukauptas vilnos atsargas, ir stengiuosi laikytis "siūlų dietos". Nors pažįstamų "žiurkėnių" atsargų man niekad nesukaupt, bet mezgimui skirti krepšiai pavojingai pilni... Už siūlus geriau tik nauji siūlai, kaip kažkas pasakė "Mezgimo zonoje", bet tvardausi, nes truputį gėda prieš vyrą, kuris jau ir taip suteikė man papildomo ploto, susitvarkydamas ir atlaisvindamas kelias lentynas. Be to, taupau. (Taupau? Taupau!!) Tad mažiau lankausi visokiuose mezgimo ligonių puslapiuose ir saugojuosi bet kokio įkvėpimo :)
Jei jums ne siūlų pasnikas, užsukit pas Ginny Sheller pasižvalgyt kassavaitiniame Yarn Along.

O skaitau apie Valdorfo pedagogiką. Nieko naujo... :) Bet kaip įdomu.

Ne P.S. Šiandien - Pelenų diena. Simonai Kiela, esi man atradimas :)

Mes žydukai Lietuvos

Norim blynų ir kavos,

jeigu blynai nemaišyti,

Prašom pinigus krapštyti!

Kas nežino šitos, populiariausios ant Lietuvos, su polit-korektiškumu nieko bendro neturinčios skanduotės :) 

Bene pirmą kartą mano namuose blynai tvarkingai užmaišyti ir jau kepa čirvinių blynų keptuvėj, kurią mums, mergaitėms, Valentino dieną dovanojo mūsų pragmatiškasis tėtis, labai ačiū jam. 

Pastarąją savaitę išbandžiau net tris receptus, rastus vienam mano mėgstamiausių maisto blogų Tarp vėjo gūsių. Sunku pasakyti, kurie skanesni: vafliai su varške (juos ir dabar kramsnojam), ar jogurtiniai čirviniai, skanūs ir kakaviniai... Iš tiesų, ten tikras vaflių ir blynų rojus, manau, užsukę tikrai kuriuo nors receptu susigundysit. 

Tik vieno dalyko apie blynų kepimą negaliu suprast - kaip, na kaip įmanoma prikept jų KALNĄ ir padaryt įspūdingą nuotrauką?.. Maniškiai dingsta, vos atsidūrę ant lėkštės... 

Pinigėlių irgi jau atsidėjom - išdalinsim didutės taupyklės smulkmę, kad nereiktų rūstint pardavėjų pinigų maišeliu. Tik va, kaži ar pasibels koks būrelis šiemet? Didmiesčiuose ėjimas per žmones toks komplikuotas - visur kodai, spynos, rakinamos laiptinės...

Užgavėnes mėgstu, smagi tai šventė, bet visiškai nevaikiška, ir jų šventimas su mažais vaikais man atrodo, švelniai tariant, pritemptas. Trimečiai, keturmečiai, penkiamečiai... Ką jie išmano apie gamtos ir žmogaus prigimties gaivalus, apie jų priešybes ir kovas, jų siautėjimą, su kuriuo susijusi visa Užgavėnių prasmė ir simbolika?.. Ankstyvoji vaikystė - tai toks švelnus, svajingas, idealistiškas gyvenimo tarpsnis, kai vaikams natūraliai norisi grožio, aiškumo ir nuoširdumo.

Mažyliams, kuriems dar nesuprantamas sarkazmas, neprieinamos juokų juokelių vingrybės, sunku suprast šią šėliojimų šventę, ką jau kalbėt apie baisuokliškas kaukes ir ištepliotus veidus. Jei Kalėdų eglutėje net keli vaikai klykė, pamatę Kalėdų senelį, kokia reakcija turėtų būti į gumbuotas ir išsišiepusias velnių ir raganų fizionomijas?.. Geriausiu atveju mano didutė sutiko būt čigonėle, bet, kai sužinojo, kad neturim čigonėlei aprengt gražios suknelės, visiškai atsisakė persirengt. Priimtinas variantas jai dar pasirodė arklys, bet nesugalvojau jokio greito perrengimo.
Laužas, žinoma, smagu, bet, kai vakar parodžiau vazdo įrašą, kuriame deginama Morė, jai pasidarė baisu... Šį rytą nugirdau gretimos grupės auklėtojos džiūgavimą, kokias moralizavimo galimybes atveria Užgavėnių laužas, girdi, vaikams sakiusi lauže sudeginti savo ydas - ožius, tinginį... Chm, chm...
Mano R. vakar pasakojo su savo auklėtoja nusprendusi deginti sniegą. Na, tebūnie, nors dar turim nenuveiktų "darbų": nepavažinėjom arklio traukiamom rogėm, nepavaikščiojom ant užšalusių ežerų... :) Jei klaustumėt manęs, tai dar negalėčiau nuoširdžiai prisidėt prie choro, šaukiančio žiemai bėgt iš kiemo...

P.S. Straipsnis, apie Užgavėnes, atliepiantis mano mintis :)

Šalčio monai

Lyg nebūtų apie ką daugiau kalbėt... :) Noriu parašyt apie orus, beveik visą šią savaitę pralaikiusius mus namie. Sinoptikų puslapyje - štai tokia apžvalga: 

Prasidėjo trečiasis žiemos mėnuo – vasaris. Šiemet vasarį pasitikome ramiais ir labai šaltais orais. Speigas spigins ir pirmąjį mėnesio savaitgalį.
Sibiro anticiklonas šią savaitę Lietuvai gabeno seniai regėtą speigą. Oro temperatūra ketvirtadienio naktį Varėnoje ir Ukmergėje jau krito iki 30 laipsnių šalčio, speigas išsilaikys dar keletą parų. Kaip šalta bus, priklausys nuo debesuotumo, pragiedėjus oras greitai šals iki 30 ar daugiau laipsnių šalčio, o jei dangų dengs debesys, vyraus 20-25 laipsnių šaltis.
[...]
Sekmadienio naktį vėl vietomis suboluos rūkas, medžius papuoš šerkšnas. Dieną negausaus sniego gali sulaukti rytiniai šalies rajonai. Naktį spigins 23-28 laipsnių šaltis, vietomis galimas net 33 laipsnių speigas. [...]

\Lengva spiegt iš džiaugsmo dėl spiginančio spengiančio speigo, kai namuose šilta ir į lauką kišt nosį tereikia nebent norint užšaldyt dar vieną "meno" kūrinį. Jų jau prikaupėm pusę balkono: 

Iš tiesų nuostabu, kokių formų galima išgaut šalčio pagalba. "Kiaušiniai" padaryti balioną pripylus vandens. Per naktį peršąla kiaurai, o pašaldžius pusdienį gauname "lukštą", kurio visas grožis atsiskleidžia, viduje užžiebus žvakutę. Daugiau kantrybės prireiks visokiems cilindriniams ledo žibintams. 

O mergaitėms vis gi labiausiai patiko "ledo paveikslai", kai į plastmasės indelį gali prikrauti visokiausių daiktų, po to užpilti juos vandeniu, ir, užšaldžius, džiaugtis "poledyniniais" vaizdais saulės šviesoje... :)

Dar kelios idėjos :) Pasidžiaukim, tikro šalčio, kaip ir tikros šilumos, Lietuvoj nebūna per daug.

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Naujas žvakių gyvenimas

Kokios daugiaprasmės tos Grabnyčios - diena, kai susitinka sena ir nauja... Kristaus paaukojimas. Pašauktojo gyvenimo diena. Linkiu šviesos visoms pašauktosioms savo draugėms :)
Prieš porą metų tinklarašty palikau šitas nuotraukas, kuriose - žvakės, padarytos ant ledo gabaliukų užliejant ištirpdytą seną "vašką". Labai simboliška tokią dieną perliet žvakių likučius, kad jie taptų naujais žiburėliais. Šiemet mūsų žvakelės tokios.

Kai po viso nemažai kantrybės pareikalavusio darbo paplukdėm šitas žvakeles, mergaitės kažkaip savaime ėmė bėgiot ir šūkaut: "Šventė, šventė!" :) Tikrai.