“Poterių upės dialogas” R. Mikutavičiaus atminimui

1935m. vasario 26d. Kaune gimė Ričardas Mikutavičius, kunigas, teologijos mokslų daktaras, poetas, kolekcionierius, 1970-1983 metais klebonavęs ir Tytuvėnuose. Šį sekmadienį žmonės rinkosi į klebono R. Žaromskio aukojamas Šv. Mišias paminėti 77-ųjų R. Mikutavičiaus gimimo metinių. Čia, Tytuvėnų bažnyčioje, skliautai mena jo energingų skubrių žingsnių aidą, o grindinio akmenys – rankų prisilietimą.

Nuostabiausia vis dėlto, kaip buvo paliestos žmonių širdys ir gyvenimai. Net praėjus trisdešimčiai metų nuo kunigo išvykimo iš Tytuvėnų, ir beveik keturiolikai nuo tragiškos mirties, daugeliui vyresniosios kartos tytuvėniškių, R. Mikutavičiaus asmuo yra kunigo idealo įsikūnijimas ir tauraus žmogaus pavyzdys.

Tytuvėnai – ypatinga vieta, turinti galios, kuriai, matyt, neatsispyrė ir R. Mikutavičius. Juk būtent čia jis ėmė domėtis meno vertybių kolekcionavimu, čia dienos šviesą išvydo pirmieji eilėraščiai, kuriuos kunigas skelbdavo savo įkurtame literatūriniame stende.

Tytuvėnų vienuolyno refektorinėje salėje surengtoje nuotraukų parodoje – tik keletas mirksnių iš trylikos Tytuvėnuose praleistų nenuilstamo darbo metų: Eucharistijos šventimas, susikaupimo maldoje akimirka, nuotrauka atminčiai su Pirmąją Komuniją priėmusiais, kunigas ant kelių... palaikiais drabužiais, apsimovęs darbines pirštines, su mentele rankoje, klojantis grindų plyteles arkadinėje galerijoje.

Salėje susirinko ir žmonės, prisiminę R. Mikutavičių šv. Mišiose ir uždegę žvakeles prie jį pagerbti skirto stogastulpio (autorius R. Puškorius) miestelio skvere. Į jaukų renginį, pavadintą „Poterių upės dialogas“, pakvietė režisierė Andrėja Gričiutė ir dvi jos studentės, Šiaulių universiteto Menų fakulteto antrakursės, Monika Geštautaitė ir Gintarė Daniusevičiūtė. Skaidrūs muzikos garsai, dainuojami ir skaitomi poezijos žodžiai, krito tiesiai į širdį, liesdami jautriausias klausytojų sielos stygas, ne vieną sujaudindami iki ašarų. 

Labai simboliška, kad renginys vyko praėjus lygiai mėnesiui nuo visus sukrėtusio gaisro. Lyg paties Tytuvėnų ansamblio atodūsis skamba R. Mikutavičiaus eilėraščio žodžiai:

pavargau...
ir nežinau,
kada ir kam save
rodysiu ir išsakysiu...

raudojimo vietą, karščiuojančius sparnus,
nesugulančius ramybei, valandą, kada būtis apmiršta,

balsą, kurio klausausi vienas, tylos dosnų plazdenimą, indą su gyvybe, kuriame ji alsuoja ir atsikvepia.

nežinau, kada ir kam -
gal pati būtis be manęs išsakys?

Ir, regis, kaip tik mums, su sunkiai sąmonę apleidžiančiu kraupaus gaisro prisiminimu, susirinkusiems po drėgme išmargintais vienuolyno skliautais, skirtos V. Kernagio eilutės:

Po nakties diena,
Po lietaus miškai kvepia,
Po mirties šviesa
Amžina...