2013-01-12

...su pasaka. Julia Donaldson. Grufas

Prmą kartą šią pasaką angliškai išgirdau 2007-ųjų vasarą Valdorfo pedagogikos anglų kalbos seminare, o po to išsiaiškinau, kad,  PASIRODO, lietuviškai ji buvo Violetos Palčinskaitės išversta  ir išleista "Alma Littera" leidyklos dar 2004-aisiais! Nudūmiau knigynan ir radau ją pirkt... už penkis (5 -PENKIS) Lt! Matyt, lietuvių ji "neužkabino", o aš turiu pasakyt, kad tai, ko gero, - puikiausia knyga, kurią teko nusipirkt už tokią sumą. Sunku būtų parašyti apie šią eiliuotą pasaką tiksliau ir išsamiau, nei tai savo straipsnyje jau padarė Eglė Kačkutė, tad tiesiog



GRUFAS

Peliukas išmindžiojo seno miško takus.
Sutiko lapę. Lapei peliukas pasirodė gardus.
- Kur tu keliauji, rudas peliuk, kur eini?
Gal papietautume mano oloj vieni?
- Dėkoju tau, laputaite, išties apmaudu.
Šiandieną pes grufą žadėjau užsukti pietų.
- Pas Grufą? O kas gi tas grufas? Kalbi keistai.
- Grufas - tai grufas. Nejaugi nesupratai?

Jo iltys baisios, baisūs nagai.
Nasrai ir dantys - menki juokai.
- Kur jis gyvena?
- Už kalno kasdieną 
Grufas maumoja keptą lapieną.
- Jis valgo keptą lapieną? Klaiku!
Ir lapė nudūmė miško taku.
Kvaila laputaitė. Trumpas jos protas - 
Nežino, kad grufas yra sugalvotas.


Peliukas išmindžiojo seno miško takus.
Sutiko pelėdą. Pelėdai peliukas pasirodė gardus.
- Kur tu keliauji, rudas peliuk, kur eini?
Arbatėlės išgertume mano lizde vieni.
- Iš tiesų tu, pelėda, be galo vaišinga. Tačiau
Aš arbatos išgersiu pas grufą. Tad eisiu verčiau.
Pas grufą? O kas tasai grufas? Kalbi keistai.
- Grufas - tai grufas. Nejaugi nesupratai?

Jo keliai gumbuoti. Išnarstyti pirštai.
Nuodinga karpa ant nosies kyšo.
- Kur jis gyvena?
- Čia, prie upelio,
Laižo ledus iš pelėdos plunksnelių.
- Sakai iš plunksnelių? Iš pelėdos pūkų?
Ū ū, viso labo, peliuk, aš lekiu.
- Kvaila pelėda. Trumpas jos protas.
Nežino, kad grufas yra sugalvotas.


Peliukas išmindžiojo seno miško takus.
Sutiko gyvatę. Gyvatei peliukas pasirodė gardus.
- Kur tu keliauji, rudas peliuk, kur eini?
Pasmaguriautume mano lurve vieni...
- Mielai papuotaučiau, svetinga gyvate, bet ne - 
Grufas dar vakar kvietė į puotą mane.
- Grufas? O kas gi tas grufas? Kalbi keistai.
- Grufas - tai grufas. Nejaugi nesupratai!

Jo akys geltonos, liežuvis juodas,
Jis visas dygliuotas, visas spuoguotas.
- Kur jis gyvena? 
- Ant ežero kranto.
Plaktą gyvatę kas vakarą kramto.
- Plaktą gyvatę? Baisiau jau nebūna!
Sudie, aš dingstu. Reikia gelbėti kūną.
Ilga ta gyvatė, o trumpas protas.
Nežino, kad grufas yra sugalvotas...

Bet kas tas baisūnas - jo aštrūs nagai.
Jo dantys, jo iltys - menki juokai...
Gumbuotos jo letenos, perkreipti pirštai,
Nuodinga karpa ant nosies kyšo.
Jo akys geltonos, liežuvis juodas,
Jis visas dygliuotas, visas spuoguotas...
Padėkite! Gelbėkit! Oi, iš tiesų
Tai grufas! Tai grufas! Tai jis! Man baisu!

O grufas paskė peliukui: - Tai tu!
Peliukas su duona - be galo gardu!
- Negąsdink, atšovė peliukas. - Puiku.
Eime pasivaikščioti miško taku. 
Baisiausias ne tu šioje girioj esi.
Pamatę mane išsilaksto visi!
- Gerai, - tarė grufas, kvatodamas baisiai. -
Eik pirmas, o aš iš paskos tau eisiu.

Ilgai jiedu kėblino, kol po medžiu
Grufas pasakė: - Kažką tyliai šlamant girdžiu.
- Tai gyvatė, tarė peliukas. - Gyvate, sveika!
Gyvatė, pamačiusi grufą, sustingo staiga.
Paskui, susisukus į kamuolį tarė: - Vaje!
Ir greitai išnyko už kelmo aukštoj žolėje.
- Matai? - Tarė rudas peliukas. - Dabar tu tiki?
- Matau, - tarė grufas. - Ir netikiu savo akim.

Toliau jiedu ėjo į priekį taku tuo pačiu,
Kol grufas pasakė: - Aš ūbaujant paukštį girdžiu.
- Tai ūkia pelėda, - atsakė peliukas. - Pelėda, sveika!
Tačiau sugirgždėjo palinkusi medžio šaka.
Pamačiusi grufą, pelėda pamojo sparnu
Ir medžio viršūnėje dingo prie savo namų.
- Matai? - tarė rudas peliukas. - Ir ką tu manai?
- Visi tavęs bijo, - atsakė jam grufas liūdnai.

Jie ėjo nuvargę toliau seno miško taku,
Kol grufas išgirdo žingsnius tarp eglyno šakų.
- Tai lapė, - sušuko peliukas. - Sveika, laputaite!
Pamačiusi grufą, laputė tik šmaukšt uodegaite.
Suriko: - Pagalbos! Pagalbos! Pabaisa puola!
Ir kiek įkabindama nėrė laputė į olą.
- Matai? - tarė grufui peliukas. - Ar aš nesakiau?
Visi manęs bijo. Todėl nebandykim daugiau.

Keliaujant peliukas išalko. Jam gurgė pilvelis.
- Tu, grufai, - pasakė peliukas, - neblogas kąsnelis.
- Aš? - subaubė grufas. - Neblogas kąsnelis?! Šiurpi pabaiga.
Papustė baisuoklis padus ir išnyko staiga.
Tyla užliūliavo sutemusio miško takus.
Peliukas riešutą rado. Riešutas buvo gardus.


3 komentarai:

  1. Graži knygelė, reikės pasidairyti ir man :) Ačiū!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šūstra pasaka. Dėkui! Eisiu ir aš paieškot pas mus į knygyną ;)

    AtsakytiPanaikinti