Porą dienų keliavom - derindami Alx darbą su mūsų poilsiu, buvom visa šeima pajūry.
Jau labai seniai norėjau pasivaikščiot Palagos tiltu. Paskutinį kartą buvau ant jo dar vaikas, beatostogaudama kartu su mama ir broliu, žmonių minioje... žodžiu, kaip ir nebuvau buvus.
Kitais kartais vis kažkas nutikdavo - tai jis būdavo nuneštas uragano, tai remontuojamas, tai tiesiog iki jo nenueidavau. Na, ir štai, pagaliau... :) Kaip dažnai man būna, tas taip ilgai lauktas saldainis pasirodo ne toks jau ir skanus :))
Bet JŪRA, JŪRA... Ji negali būt nenuostabi. Net dabar, žiūrint į šitas nenuostabias nuotraukas ji man pasakiška, ir truputį vaidenas, kad jaučiu jos kvėpavimą...
Ta meilė Baltijai nepaaiškinama, kaip ir bet kuri kita meilė, ko gero :)) Nepriklausomai nuo oro, metų laiko, vėjo stiprumo, jaučiuosi prie jūros kaip ant sparnų. Vėjas... turbūt mamai reikia dėkot už tą sveikinimą, kurį tarytum išgirstu, vos pamačius iki horizonto nusitęsusią stichiją: Baltijos aš vėjas, jūroj gyvenu, aš tavęs ilgėjaus daug dienų, naktų...
Įdomiausia šio mūsų susitikimo su jūra metu man buvo stebėt savo mergaites. Tam vėjo ūžime, bangų dužime, tokiam mažam nuotyky, jos visos buvo pačios savim. Ronja, - nenustygstanti vietoj, pirmoji nubėgusi pasveikint jūros, smėlio pilnom blakstienom, džiaugsmingai ir kiek su jauduliu laukianti, ar neatsiskirs tiltas, ir ar visos nenuplauksim į jūrą, nesustodama klausinėjanti (o kas bus, jei nukrisi žemyn??) apžiūrinėjanti bangas iš kairės, iš dešinės, iš viršaus - kniūpsčia parpuolus, pro tilto lentų tarpus. Julija, trumpai apžvelgusi horizontą, o paskui ramiaim saugiai ir jaukiai įsitaisiusi vežimėlyje taip, kad mažiausiai užpūstų vėjas. Vera - veidą atsukus štormui ir kartais bandanti jį peršaukt :)) tvirtai įsikibus vežimėlio, visą laiką jame stovinti ir besidairanti aplink... Tokios panašios, ir tokios skirtingos.
