Laimingų Naujųjų!

Centras

Įsivaizduoju, kad pasitraukiu į dykvietę.
Praleidžiu kiek laiko tyrinėdama apylinkes,
tuomet įsitaisau, kad kontempliuočiau savo gyvenimą.

Matau, kaip dažnai aš skubu už savęs
- pas žmones, darbus, vietas, daiktus -
ieškodama stiprybės, ir ramybės, ir prasmės,
pamiršdama, kad visko šaltinis
yra čia, mano širdyje.
Tai čia aš turiu ieškoti.


Kiekvienas žmogus nešiojasi minčių,
kurios turi galios akimirksniu atnešti ramybę.
Aš ieškau manųjų.

Taip pat ieškau minčių,
kurios padeda man sutikti gyvenimo užduotis
su tvirtybe ir drąsa.

Kokios yra mintys, kurios mane sušildo ir švelnina,
kurios išguja neapykantą ir pyktį iš mano širdies?

Kokios mintys suteikia mano gyvenimui prasmės?
sukelia pasitenkinimą?
teikia man džiaugsmo?
išjudina tarnauti?

Prieš palikdama dykynę
prisimenu, kad manyje egzistuoja ir kitas šaltinis,
kuriam nereikia minčių pagalbos,
kad duotų visa, ko man reikia.

Pabandau netiesiogiai jį pasiekti
įsivaizduodama savo širdyje olą,
užlietą šviesos.
Man įeinant, šviesa užlieja mano kūną.
Galiu jausti, kaip jos spinduliai kuria ir teikia energijos
ir šildo ir gydo.

Tad sėdžiu olos viduje tyliame garbinime
šviesai skverbiantis pro kiekvieną odos porą.

Anthony de Mello, Wellsprings 

Šaltinis

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.


Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Mūsų namuose - statymo iš kaladėlių vajus!! :) Gal kad kompanijoje tai inksmiau, o gal dėl kokių asmeninių J ir V savybių, jos, kitaip nei šiame amžiuje Ronja, įsitraukia į šį žaidimą nuolat ir ilgam, džiaugiasi pastačiusios, krykščia nugriovusios, ir vis pačios save pagiria, kraipydamos galvas :D Tikrai užkrečiama - dažnai prie jų prisijungia ir didutė, ir svečiai, net mes su Alx kartais prisėdam... Nuotraukoje ir yra viena tokių džiugaus kūrybiškumo aimirka.

Pasiūliui

Valio valio! Baigiau "sniego" megztinį ir galiu pasirodyt su juo ir jums ir tarp Yarn Along  mezgėjų :) 

Ronja jau porą dienų juo apsivilkus keliauja į darželį, ir, regis, yra visai patenkinta. 

Šita veltinio širdelė - jos specialus pageidavimas. Dar nespėjau padaryt aplikacijos - arkliuko. Tiesą pasakius, ne nespėjau, o nedrįstu jo piešt. :)) Nesąmonė kažkokia. Turiu tokį kompleksą, nežinia iš kur atsiradusį įsitikinimą, kad jau man tai piešt neišeina. Gal vėl google išgelbės iš situacijos, o gal teks kovot su negale. Žodžiu, arklio kol kas nėr.

Megztuku šiaip ir aš esu visai patenkinta, ypač spalvom ir tuo blizgučiu, kurio gija buvo vienam iš sumegztų siūlų. Siūlai - pusvilnė ir vilna - penkių skirtingų rūšių, seniai voliojęsi iš dėžutės į dėžutę. Visas megztas lygiu raštu, išskyrus kapišoniuką. Šis iš tiesų yra primegzta "prakutusio nykštuko" kepurėlė. Kraštelį primezgiau jau baigus megztuką, tik va, bėda, kad jis riečiasi... Kita klaida - galėjau padaryt daugiau sagų, dabar gi yra tik trys, ir pro per didelius tarpus tarp jų megztukas negražiai skleidžisi. Teks išsiūt papildomas dvi skylutes.
Ginny savo įrašuose dar pasisako, kokias knygas skaitanti. Nelabai turiu kuo pasigirt - eilinį kartą skaitau Tolkieno "Žiedų valdovą" :D  Tai labai ryžkus žiemojimo ženklas... Galėčiau vaaaalandas sėdėt susivyniojus į šiltą apsiaustą, su puodeliu arbatos su pienu, griaužiamu meduoliu ir šita "pasakų" knyga, besislėpdama nuo supančios pilkumos. Pasnigtų, ar ką...

Pasaka apie bitutę

Pokalbis prieš miegą:

R: Susisukau...  

Aš: Susivyniojai į antklodę kaip vikšrelis (ir kam aš tokią nesąmonę pasakiau?...)

R: Vištelis?..

Aš: Vikšrelis, toks kirmėliukas, kuris paskui pavirsta drugeliu.

R: Čia tokia pasaka?..  Apie kirmėliuką, kuris pavirto drugeliu?.. Papasakosi man paskui?..

Prisišnekėjau. 

Vis dažniau pagaunu save, nežinančią atsakymų į Ronjos klausimus, arba neturinčią pakankamai žinių plačiau papasakot apie vieną ar kitą dalyką... 

Na, pavyzdžiui, kad ir tas vikšrelis. Niekaip neprisiminiau tikslios drugio vystymosi sekos. Kiaušinėliai, lerva, vikšras, kokonas... kas, kada? Po galais, mokykloj juk nuolat dalyvaudavau biologijos olimpiadose!! Štai paveikslėlis, užbaigęs mano galvos laužymą.

Toliau - boružė. Raudona, su taškeliais, dažniausiai ne septyntaškė... Ir visi žinom eilėraštukus boružei skraidint, tokius kaip

Mare Mare, lėk, lėk, 

tavo vaikai rėk rėk... 

arba angliškai 

Ladybug! Ladybug! 

Fly away home. 

Your house is on fire. 

And your children all gone...

O iš tikrųjų, kur gyvena boružės? Po žeme, po žieve, ar tiesiog tarp lapų?

O bitės? Ronjai jos dabar ypač įdomios. Bet ką aš apie jas žinau, aš, bitininko proanūkė, anūkė, duktė ir sesuo? Ką jos ten, žieduose, renka? Žiedadulkes ir nektarą? O kaip parneša ir ką iš ko gamina?.. O miega kaip? Ir kada? 

Labai mėgstu medų, bet pagavau save nieko nežinanti apie jo atsiradimą... Ir dar šaipomės iš miesto vaikų, kurie, paklausti, iš kur atsiranda pienas, atsako, kad iš pakelių... 

Iš biologijos pamokų prisimenu visokius gyvūnų skerspjūvius ir pasakojimus apie įdomius ir sudėtingus jų elgesio ypatumus, bet beveik nieko nežinau apie tai, kas savotiškai bendra tarp jų ir mūsų - žmonių. Miegas, darbas, maitinimasis, namai, kasdienybė... 

Mat dabar prieš miegą mano didutė mielai klauso mano sugalvotų pasakų, kue veikėjai - visokie padarėliai, saulė, mėnulis, gėlės, kur bitės miega vaško lovelėse ant mažų pagalvėlių, ir boružytė būtinai turi mamą Boružienę (kažkodėl Ronjai visos mamos yra -ienės, nors mano pavardės galūnė mergautinė:)) ir tėtį Boružių... :) Vis tik tarp visų šitų sužmoginimų kartais prireikia papasakot ir realius dalykus iš gamtos gyvenimo.

Žodžiu, atėjau į Internetą daryt namų darbų. Vėlu jau, ir pasakos nebepaseksiu, tik paliksiu kelias nuorodas, kurios man pagelbėjo sugalvot savo pasakėlių variacijas.

Pasakėlė apie bitę ir saulę ir jomis besirūpinantį mėnulį 

Pasaka apie didelį zuikį ir mažą bitutę

Senosios animacijos filmukas "Grybukas - stogiukas" lietuviškai 

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Pasiūliui

Na, pagaliau vėl turiu kai ką nauja parodyt iš savo mezginių ir prisijungt prie Yarn Along. 

Rudenį praleidau nuolat megzdama ir permegzdama tokio paties fasono kepuraites... Labai pabodo, bet rezultatai džiugina, ir mylimos galvos žiemai daugmaž apšiltintos. Štai pora jų matyti :)

Margoji kepuraitė permegzta iš spalvingo mano studentiškų metų šaliko ir buvo padovanota labai ekologiškai sąmoningos mamytės mergaitei. Beje, kaip į lietuvių kalbą išversti žodį upcycle?..

O čia - "debesuotas" megztukas Ronjai, irgi savotiškas perdirbinys iš seniai besivoliojančių siūlų ir kito nevykusio mezginio. Kažkada... šis megztinis bus baigtas, turės kapišoniuką ir bus aplikuotas arkliukais... Čia pagal užsakovės pageidavimą :)

Na, bėgu dar pusvalanduką pamegsiu. Gražios visoms dienos!

Eko žibintas

Ne, čia nebus paskutinis įrašas šiemet apie žibintus :P Pagavau kablį, taip sakant :D
Mat kitą savaitę Ronjos darželyje numatoma žibintų šventė.
Oi, apie tai kas mūsų darželiuose vadinama "švente", reiktų atskirai pakalbėt...
Žodžiu, labai sureagavau į auklėtojos pasakymą, kad "trimečiui žibinto tai jau tikrai neduosiu neštis". Po galais, tai kam iš viso tada kviest trimečius į tokias "šventes"? Tai kaip per Velykas margučio negaut, ar per Kalėdas - saldainio. Paskui pasvarsčiau, kad tokie žibintai, kokius liepė turėt (chm chm...) - pirktinius (chm chm...)  geležinius su stikliniais langeliais ar padarytus iš stiklainiuko, gal ir tikrai nelabai saugūs nešiotis mažamečių būryje. Ir ne tiek dėl gaisro baimės, kiek dėl pavojaus pargriūt, sudaužyt, susižeist į stiklą...
Vis viena nesąmonė, burbėjau sau, kaip dabar čia - žibintų šventėj nepatabaluot žibinto... Žinia, jei yra klausimas, ateina ir atsakymas. Šįkart labai greitai per šį nuotaikingą puslapį.
Idėja sena... kaip tetrapakas - pasigaminti nedūžtantį, itin nedegų, nieko nekainuojantį žibintą iš tuščio pieno pakelio. Pamenu, kai pirmą kartą ją išgirdau, mokiausi kažkurioj žemesniojoj mokyklos klasėj, mes dar turėjom televizorių, per kurį ir rodė visą gamybos procesą, na, o pieno tetrapakuose mano gimtajam miestely dar nieks nebuvo matęs... Kažkokie neatmenami laikai :))
Procesas - nuotraukose (ačiū Alx), beveik neverta dar kažką ir aiškinti.

Patarčiau dažyti jau išpjausčius langelius, nes guašas ir išdžiūvęs šiek tiek tepa. Dėžutės piešinį gal net geriau uždengtų akriliniai dažai, jei tik tokių turite. Langelius raižiau pakelio viduje laikydama medinę kaladėlę kaip atramą, gal galima ką ir gudriau sugalvoti. Langelius iš vidaus užklijavus margaspalves tampomo popieriaus "užuolaidas", bus labai gražu... "Pagerinti" pakeliai - tokie, su padarytu užsukamu kakliuku. tinka dar labiau - išeina eko namelis, su kaminuku :)

Advento vainikas - kitaip

Keistas tas šių metų mūsų Advento vainikas, sakyk ką nori. Kažkaip savaime tarytum "apauga". Dar prieš savaitę, kad nebūtų toks "plikas", buvo papuoštas  akmenukais, o šiandien, po gaivinančio pasivaikščiojimo miške, jis pasipildė kerpėm, grybu, mėlynių stiebais ir kankorėžiais... 
Gal ir neatsitiktinai, nes prieš kelias dienas, beklaidžiodama po mamų blogus, aptikau man visai patikusį pasakojimą apie Advento vainiko simbolikos valdorfišką variantą.
Valdorfiškoje tradicijoje Advento vainiko žvakės turi kitokią prasmę, nei tradicinių krikščioniškų vainikų. Teigiama, kad ši simbolika - R. Steinerio pasiūlyta, jam priskiriamos ir eilutės, angliškai skambančios šitaip:


The first light of Advent is the light of stone–.

Stones that live in crystals, seashells, and bones.

The second light of Advent is the light of plants–

Plants that reach up to the sun and in the breezes dance.

The third light of Advent is the light of beasts–

All await the birth, from the greatest and in least.

The fourth light of Advent is the light of humankind–

The light of hope that we may learn to love and understand.Lietuviškai šnekant, pirmoji žvakė simbolizuoja Žemės kaulus - mineralus ir akmenis, antroji - augalų karalystę, trečioji - gyvūniją, o ketvirtoji - žmoniją. Vainikas - tarsi simbolis viso kūrinijos laukimo (plg. Rom 8, 19 - 23). 
Taigi, laikas tirpsta kartu su žvakėm. Atodo, lyg ir lėtai, o blykst - ir nebėra trumpos dienos...  Pamažu artėjam prie Kalėdų.

Kaip pasidaryti žibintą

- šitokius žodžius suvedę į google, žmonės pastarosiomis dienomis itin dažnai atsiduria mano bloge, išduoda puslapio statistika :)

Net pačiai pasidarė įdomu, ką gi galima taip "pagooglinus" rasti. Ogi nieko gero, - dangaus žibintai, panašūs klausimai, ir nė vienos apypadorės pamokėlės, kaip pasidaryti bent primityviausią popierinį žemės žibintą.

Na, pamaniau, reikia užpildyti šią spragą.

Paprastesnio ir greitesnio popierinio žibinto sugalvot neįmanoma. O gražus. Patys pažiūrėkit :)

Žibintui pagaminti jums reikės

• storesnio A3 formato popieriaus lapo
• žirklių ir/arba peiliuko popieriui
• lipalo/klijų
• liniuotės
• kaspinėlio ir arbatinės žvakelės

Lapą perlenkti pusiau, paliekant 1-2cm kraštelį vienoje pusėje; čia bus klijavimo "siūlė".

Tada kiekvieną iš susidariusių pusių dar kartą perlenkti į vidų per pusę.

Teisingai sulanksčius, lapas atrodys taip, - turime būsimas keturias žibinto sieneles ir kraštelį suklijavimui.

Iš A3 formato lapo daromo žibinto viena trumpoji kraštinė bus maždaug 10 cm. 

Kad pavyktų padaryti neskylėtą dugną, lapą per lenkimus ketuiose vietose įkirpsim 5-6 cm.

Tda užlankstom popierių šitaip:

Suklijavus užlenkimus, turėsime žibinto dugną:

Dabar jau būtų galima priešingų sienelių viršuje pradurti skylutes ir įverti kaspinėlius, bet, žibinto tvirtumo dėlei, siūlau padaryti mažą gudrybę: iš popieriaus iškirpti porą dailių apskritimų (ar žvaiždučių, ar kokią kitą tvarkingą formą - nes, žibintui šviečiant, sutvirtinimas matysis), ir prilipinti ten, kur esame numatę tvirtinti rankenėles.

Dabar jau galime suklijuoti dugną ir šoninę siūlę.
Žvakelę taip pat reiktų įtvirtinti dugne - jei žibintas bus nešiojamas, žvakelė judės, vaškas ištirpęs išsilaistys, ir žiburėlis užges. Ją galima priklijuoti tuo pačiu lipalu ar dvipusės lipnios juostelės gabaliuku.
Taip atrodo baigto žibinto vidus. Aš skylutes pradūriau ir kaspinėlį įvėriau adata.

Jei darysite žibintą iš paprasto balto popieriaus, jį labai papuoštų ir pagyvintų viduje įklijuoti karpiniail jei iš kartono - iškarpyti langeliai... Na, bet ką aš čia mokau - Jūsų juk tokia fantazija... :)
Maniškis pagamintas iš akvarelinio popieriaus, ant kurio ir buvo lieta akvarelė, o paskui užtepta aliejaus. Tokiu būdu popierius tapo tarytum "stiklinis". Jei rinksitės tokį variantą, tai turėsite ką veikti dar porą Advento vakarų :)
Na, ir galiausiai... Jei Jums pravertė pamokėlė, ypač, jei pasidarėt ir buvot patenkinti savo žibintu, palikt žinutę - labai pradžiuginsit :)

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.


Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.