Yra

žodžių, kurie, nors pasakyti labai paprastai, elementarioj internetinio forumo erdvėj, smigte įsminga į pačią širdį, sujudina, sukelia prisiminimus ir patirtį, ramiai nugulusius, ar mano pačios tvarkingai supakuotus ir nuošaliau stumteltus...
Šiandien taip ir atsitiko, ir norėčiau juos išsisaugoti - kaip kitom lūpom išsakytą mano pačios išgyvenimą:

"Gimdymas yra man susijęs su mirtim ir prisikėlimu, kai, atrodo, miršti, po to prisikeli džiaugsmui - panašiai į krikštą, panašiai į tikrąją mirtį - taip, kaip ją aprašė J. Bunyanas savo "Piligrimo kelionėje". Kai pereini per upę - yra skausmo, baimės, abėjonių, ir atrodo nera pabaigos.... bet turi laikytis ir tikėti, ir staiga pajunti dugną po kojom... Nežinau, sukelia man ta istorija, kaip ir tas pat gimdymas, labai stiprius jausmus, negaliu čia perduoti, bet labai laukiu...

Kitas dalykas, manau, kad gimdymas yra ypatingas laikas, kai Dievas aplanko visas, nes gimsta žmogus į pasaulį. Kitos moterys, kurios įsitraukia į įvairias meditacijas, tai pajaučia ir vadina kažkokia kosmine jėga, kuri vienu metu perima "veiksmą"... bet iš tikųjų, naujos gyvybės atėjimas negali būti nesusijęs su Dievo malone, suteikta šiai moteriai ir jos kūdikiui, net jeigu ji yra labai toli nuo JO.

Panašiai ir mirštant turbūt, vienu metu, jau žvelgiant jai į akis, gali paskęsti abėjonėse, bet turi laikytis pažado ir pereiti per UPĘ."
Natalija, dabar laukiasi penkto vaikelio



Dar prisiminiau, kad paauglystėj apie upės perplaukimą man kalbėjo Foje su savo daina Kai perplauksi upę...
O čia - kas tas Bunyanas,ir jo raštai angliškai.