"Mūsų, kaip savo vaikų pirmųjų mokytojų, viena svarbiausių pareigų - suteikti jiems įspūdžių apie pasaulį, kuriuos derėtų kopijuoti. Tai reiškia, saugoti ir apginti vaikus nuo juslinės perkrovos karštligiškame urbanizuotame pasaulyje, ir apsupti patyrimais, kurie švelniai supažindintų su pasauliu, suteikdami galimybę tiesiogiai veikti patiems, o paskui atvaizduoti juos savo žaidimuose.
Taip pat ir mes turime stengtis formuoti tinkamą savo elgesį, kad, būdami su vaikais, valdytume savo emocijas, kad nepliaukšteltume jiems, liepdami "Nemušk!", ir panašiai. Mažiems vaikams, kurie negali susilaikyti nepamėgdžioję, mūsų veiksmai kalba garsiau nei žodžiai. Per mus vaikai sužino, ar jų įgimta meilė ir pasitikėjimas pasauliu buvo pagrįsti."
Iš knygos You Are Your Child's First Teacher: What Parents Can Do With and For Their Chlldren from Birth to Age Six, 19p.
Jau ne kartą buvo atėjusi į galvą mintis, kad neapsimoka auginti tik vieną vaiką. Tiesiog apie tuos mažus žmones reikia tiek daug išmokti ir sužinoti, taip labai vėl priartėti prie savęs - vaiko, ir galų gale taip labai pasikeisti, kad visos tos pastangos tisiog yra vertos paskui būti "investuotos" į daugiau nei vieną atžalą.
Galvoju apie klaidas, kurias jau padariau, augindama Ronją, kurias dar padarysiu... Galvoju, ar pavyks jų jau išvengti su mažosiom?..
Jau visiškai "grįžom" namo nuo jūros. Vėl įsisukam į kasdieną. Tik dar ošia... kažkur širdy.
