Pedagoginis praktikumas :))

><>

Šiandien ryte, dar lovoj besivoliodamos, išgirdom skambutį... ne, ne į duris, bet vis gi - ir už durų po penkių minučių pasirodė bičiulis su dviem vaikeliais, kurių, pasirodo, auklytei susirgus, neturėjo kur palikt, tai patraukė pas mus. Išbuvo pusdieniuką. Bernukui beveik ketveri, o mergytė porą mėnesių vyresnė už Ronją. Tiek prisižaidė jie kartu, pridūko, ir taip gražiai, linksmai, neišeidami "iš krantų"... neatsidžiaugiu. Mano vaikas iki šiol visa šviečia ir krykštauja - ir pietų miego tiek ilgai išmiegojo, atsikėlė visa atsigavus...
Tai atlikau keletą "laboratorinių" stebėjimų žaislų srity, pasidalinsiu pora pasvarstymų.

1. Visi naujieji žaislai yra padaryti, kad patiktų, kad patrauktų, kad su jais žaistų. Šiandien mūsų svečiai, kurie pas mus pirmą kart įkėlė koją, kaip manote, kokius žaislus pirmiausia pasirinko? Manot, medines kaladėles, mano siūtą Elzytę, gal užsikorė ant arkliuko ar ėmė surinkinėt spalvotąjį, naująjį medinį traukinuką? O NE. Berniukas pasičiupo žaislinį "laptopą", o mergytė - suveriamą elektroninį babokiuką - piramidę, kur, viską teisingai sudėjus, ima skambėt muzikytė ir mirgėt švieselės Tai praktiškai vieninteliai du tokio pobūdžio žaislai mūsų namuose, ir aš nuo pat jų gavimo kasausi į juo žiūrėdama iš noro utilizuot, pradangint, perdovanot ar panašiai pasielgt... Kita vertus, kaip mėgstu sakyti, to neleidžia padaryt mano sąžinės rudimentai - tikrai jie ir Ronjai patinka, ir pažaidžia ji su jais dažnokai... Ir aš nenoriu pasirodyt/būt diktatore mama, kuri visai jokių alternatyvų savo vaikui nepalieka (ar kokie ten populiarūs "bla bla" tokiais avejais išsakomi?..)

2. Mes esam žmonės ir linkę rinktis lengvesnį kelią. Ir tai nesvetima taip pat ir vaikams - "jie gi ne durneliai", kaip mėgsta mano brolis sakyt Aišku, kad didesnį malonumą patirsi, suverdamas mirkčiojančią plastmasinę piramidę, nei tokią pat medinę. Aišku, kad žiūrėdamas filmukus, kaip čia pasakius, "apsipatenkinsi" labiau ir paprasčiau, nei piešdamas ir vartydamas knygutes ar klausydamas pasakos. O kas vyksta statant iš tų pačių čia jau minėtų kaladėlių?.. Kad pastatytum iš medinių kaladėlių garažą mašinėlei, oho, kiek reikia mąstymo, kantrybės - ypač jei aplink laksto dar dvi mergiotės, kurios į tą garažą nori įvaryt tai katinuką, tai kupranugarį Su lego juk daug paprasčiau - galiausiai galima užsilipt ant stalo, nusinešus visą jau sulipdytą konstrukciją, galima ją net paprašyt išsaugot ją iki kito antradienio Ne taip, kaip su medinėm.

Iš čia kyla trečias punktas:

3. Ar yra taip, kad, naudodami vienas priemones/žaislus vaikai ne tik patiria malonumą, bet ir lavėja; atitinkamai - labiau lavėja, naudodami vienas, o mažiau - kitas priemones/daiktus? Man akivaizdu, kad kaip tik taip yra. Tikrai labiau lavėja vaiko, piešiančio pieštukais ar natūraliom kreidelėm, akvarele, tiek rankelė, tiek spalvų pajutimas, nei paišant flomasteriais. Kai dainuoju Ronjai ar su Ronja, paskui išgirstu ją tą melodiją "atniūniuojant" - tikiu, kad tai daug geriau jai, nei būtų klausyti įrašo iš magnetofono, jau vien todėl, kad ji įpranta dainuoti pati, o ne vien nuspausti mygtuką, susikurti foną, o paskui visai jį pamiršti. Kai vaikas stato iš medinių kaladėlių - keik visko vyksta, ohoho. Ugdosi mąstymas, ir fantazija, o kur dar kantrybė, valia, perspektyvoje - erdvinis suvokimas... Ir galiausiai

4. Paprasti/klasikiniai žaidimai imituoja realų gyvenimą, realias situacijas, tuo tarpu naujoviški paprastai yra specifiški - jiems tinkančios taisyklės kitur pritaikomos labai ribotai, arba nepritaikomos visai. Kad ir lego. Jei užkelsit kėdę ant kėdės, ji neprilips. Nei lėkštė prie stalo, nė kamuolys. O žaidžiant paprastom klasikinėm medinukėm visi šie dėsniai, jei norit - "tiesos" apie gyvenimą, akivaizdžiai matomos...
Tai bet čia tik mano patirtis - kokie treji metai darbo aukle, treji mokykloj, na ir metukai su savo mažiuke Patirtis, įtakojama labai konkrečios pedagoginės mokyklos, labai konkrečių pažiūrų, labai konkretaus mano pačios auklėjimo...
Nėštumas man į naudą, tikrai taip :)) Bet jis PRAEINA Labai greitai. Ir tada paskutinį mėnesį virstu drambliu, kuriam reikia krano - pilvui, kojom, mintims... O tada gimsta vaikelis... ir viskas savotiškai prasideda iš naujo. Ar ne?..
Kaip rusai sako, "вот и сказке конец, а кто слушал молодец"