Angele...

Angele sarge,
Man paskirtasis,
Būki prie manęs,
Mano gerasis.
Vakarą, naktį,
Rytą ir dieną
Saugoki mano
Žingsnį kiekvieną -

kalbam dabar vakarais su mano didute. Kartą, antrą, trečią ar net penktą ir daugiau. Mano didutė pajuto rimuotos kalbos grožį. Dabar girdžiu kartais ir dieną, bevapaliojančią pačią sau po nosim ne bet kaip, o ritmiškai. O prieš miegą, matyt, ši maldelė - eilėraštukas labai ramina... Tad jis dabar pakeitė iki šiol dainuotas lopšines.
Pačią maldelę kažkada radau vienoj katekizmo knygelėj, o paskui - tėvo A. Saulaičio knygoj, kur jis pasakoja, kad jos išmokė jo mamytė.
Va taip va vakarais kalbinam angelus - savo, ir kitus, - mažylių, kuriuos kalbint jos pačios dar negali, ir tėčio, kurio kalbėtis su angelais tikriausiai niekas niekad nemokė...
Angele sarge...