Alsinanti kaitra miesto blokuose varo iš proto. Net užlyjantis lietus kažkoks lipnus... Ir mintys klampios.
Jurgio sienos peršilusios, neteikia jokios fizinės atgaivos, greičiau atvirkščiai - vaikai ožiuoti, paauglės alpėja, vyrų marškiniai žliaugia, vakar "darę gramą" šiandien Mišiose sėdi raudoni kaip burokai, bobulės čiulpia "validolį"...
O dvasia... Kunigėlis buvo nepersiskaięs ne savo rašyto pamokslo, tai jokios minties nepagavau, išskyrus pabaigoj jau savo žodžiais ir susižavėjusiu tonu atpasakotą Bažnyčios legendą apie Marijos dangun ėmimą ir jos kape mirusio kūno vietoj rastus kvapius žolynus... Pirma mintis - dar kartą kylantis klausimas, nejaugi mūsų tikėjimas naivus?.. O antra - kažkada t. Saulaičio išsakyta, kalbant apie Marijos dangun paėmimą - kad gi nėra Dievui negalimų dalykų... Kaip naivu bebūtų tuo tikėti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą