vakar parėjus namo po vakarinio pasivaikščiojimo šovė į galvą įvesti visagaliame google. :) Sulaukiau malonaus siurprizo. Kadangi televizoriaus neturime, o ir šiaip nelabai domiuosi manęs neliečiančiom naujienom, nežinojau, kad štai jau metai ponia Svetlana Griaznova irgi turi dvynius - sūnelius. Pirma nuoroda būtent ir buvo į straipsnį apie šitą gražią šeimą. Buvo visai įdomu paskaityt apie kitos dvynių mamytės patirtį. Daugeliu dalykų visai kitokią nei mano. Jau pats pirmasis paieškos išmestas sakinys kiek pasako apie tą kitoniškumą: "Pavargusios mamos – juk normalu (juokiasi). Aš labiau stengiuosi mažuosius išmokyti drausmės. Valgyti – griežtai kas tris valandas".
O kodėl būtent "pavargusios mamos"? Tiesiog jos aplink. Linksi vienos kitom vaikų žaidimo aikštelėse, atsiprašydamos už savo vaikų išdaigas, kurių namuose nė npastebėtų; šypsosi savo ir svetimiems vaikams, maloniai sudrausdamos už elgesį, už kurį ne viešoj vietoj gerai pakratytų ar pliaukšteltų; skuba stumdamos vežimėlius prekybos centruose, bandydamos kiek atsipalaiduot ir patirt malonumą iš pirkimo ir pasivaikščiojimo; jų barimas girdisi iš daugiaaukščių namų balkonų; o kartais iš už pusiau pravertų, vasaros kaitros persmelktų blokinių namų langų kartus su įniršusiais žodžiais girdisi smūgiai - kai vaiko niurzgimas virsta vis garsėjančiu riksmu...
Pavargusios mamos.
Vakar, perskaičius straipsnius, toptelėjo supratimas, kodėl pasaulio žmonės tokie skirtingi. Matyt, vis gi teisūs tie vaikų/žmonių išmanytojai, kurie sako, kad labai svarbu jau tai, kaip žmogus praleidžia savo ankstvąjį gyvenimą. O praleidžia jį su savo... pavargusia mama. Bet juk tas nuovargis kiekvinos mamos kitoks, o dar - elgiamės skirtingai. Štai ir augam, kokie augam - visi vis kiek kitokie...
Šiandien mūsų tėtis darbe. Bandysiu būt pati geriausia pavargus mama, kokia tik galiu... Labai pasistengsiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą