2010-08-29

Sekmadienis.

Bažnyčioj vėl nelabai girdėjau pamokslą, o tai, ką girdėjau, skambėjo taip "be ryšio", kad tiesiog leidaus nešama savų minčių...
***
Kodėl vienas tų pačių tėvų vaikas būna "lengvas", kitas - "neįmanomas"? Ar gaunam sunkius vaikus, kad būtų atskleista sunkioji, tamsioji mūsų pačių pusė? Kad ją susitiktume? Kad įveiktume? Kad pasikeistume... arba ne. Leistume tai tamsiajai pusei pasireikšti, išsiskleisti, ir... perduotume jos šešėlius tiems patiems "sunkiesiems" vaikams?..
Ar tas susitikimas šiame gyvenime su savais vaikais - puikiais, baisiais, sunkiais, lengvais, nepakenčiamais, dievinamais - juk jis kažkuo toks pats, kaip i susitikimas su bet kuriais kitais žmonėm. O kartu visai kitoks... Turbūt dėl nieko kito labiau neišgyvenam to jausmo, vadinamo "atsakomybe", kaip dėl savo vaikų.
Ir, bijau, labai persistengiam, mėgindami iš vaikų "padaryti"... kažką. Žmones, pavyzdžiui. Ypač mes, mamos. Ypač - su savo dukromis. Padaryti jas geras. Geresnes nei mes pačios. Pageidautina.
Bt ar tikrai reikia "daryti"?.. Ypač turint prieš akis save kaip matą. Gal... kažkaip įmanoma tiesiog leist joms būt savim... kiek įmanoma. Kiek leidžia ta "atsakomybe" apribotos mūsų galimybės...
***
Šią savaitę visai netikėtai ir labai laiku radau vieną mane labai palietusį (beje, ir su svarstymais apie vaikus susijusį) tekstuką, atspausdintą "Magnificat" maldyne:
Teisdamas kitus, žmogus be reikalo vargsta, dažnai apsirinka ir padaro daug klaidų. Paprastai ms sprendžiame apie dalykus pagal savo širdies palinkimą, nes savimeilė lengvai iškraipo sprendimo teisingumą. Jei mes turėtume prieš akis vien tik Dievą, lengviau pakeltume kiekvieną mums nemalonų pasipriešinimą. Tai, kas mus rikiuoja, dažnai yra šalia mūsų arba pasislėpę mumyse. Daugumas savo darbuose slaptai ieško savęs, net visai to nežinodamas. Kai viskas vyksta pagal jų norus, jie yra ramūs, bet jei tik sutinka pasipriešinimą, tai susijaudina ir nuliūsta.
Jei labiau remiesi savo išmanymu negu pasidavimu, kurio pavyzdį davė pats Jėzus Kristus, tai maža pažangos tedarysi dvasiniame gyvenime, nes Dievas reikalauja tobulo mūsų pasidavimo; Jis taip pat nori, kad mūsų meilė pakiltų aukščiau už mūsų protą.

Meditacija iš knygos Tomas Kempietis, Kristaus sekimas, I, 14. - Ardor, p. 37 - 38.
***
Mano puikioji dukrelė šiandien bažnyčioj siautėjo. Su kita puikia, metais vyresne mergaite, pavadinta puikiu Klaros vardu :) Iškart po Pakylėjimo nebeištvėriau, ir nulėkiau per pusę bažnyčios parsivest ir sutramdyt nenuoramų, kurios jau spėjo apšokuot ratą bažnyčioj, palaipiot pesbiterijos tvorelėm, apžiūrėt žvakelių stovą... ir visa tai nesivaržant kikenant, kvatojant ir kuo garsiausiai trepsint. Rezultatas - mama, išsinešanti besispardančią dukrelę, rėkiančią "pasysiojai...". Šios frazės tęsinys turėjo būti įprastas "...kakudaryti", bet buvo tikrąja to žodžio prasme užčiauptas. Ranka. Despotė mama. Vargšas vaikas. Na, bent jau pati įsivaizduou, kad viskas taip atrodė iš šalies...
Eilinį kartą neatlaikiau vidinio spaudimo "ką žmonės pasakys"... O juk iš esmės jos nieko TOKIO nedarė. Ek.
***
Netoli plento Šiauliai - Palanga bevažiuodami pajūrin matėm keletą vėjo jėgainių. Tada Ronjai jos padarė didžiulį įspūdį - dar ilgokai, jau ir pametus iš akių tuos "vėjo malūnus, kurie gamina elektrą", kaip aš bandžiau išaiškint didutei šių statinių esmę, ji rodė ranka ratus, kartodama "bžium bžium".
Šiandien mūsų vaikui tas įspūdis sugrįžo, ir išsiliejo žodžiais, "zium, zium - akliaklia" :)) Matyt, bandė paaiškinti, kad besisukdami tie vėjo malūnai gamina ELEKTRĄ :)))
***

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą