Viešpaties namai, kuriuos čia, Šiauliuose, lankom, ir už kuriuos savesnių neradom, - mūsų parapijinė šv. Jurgio bažnyčia.
Atsimenu ją dar iš savo vaikystės, labiausiai - Kūčių vakarus ir Bernelių Mišias. Pirmiausia, žinoma, įrengtą Betliejaus prakartėlę, su daugybe daugybe molinių figūrėlių, kurias visas ir dabar išdėlioja Kalėdų laiku padžiuginnt vaikus.
Bet dar labai ryškiai atsimenu ėjimą naktį į bažnyčią, įsikabinus seneliui ir babytei į rankas, čiūžinėjant apšalusiu šaligatviu, bandant šokinėti arba vilkti kojas įsikabinus už rankų, pus ausies klausantis nepiktų burbėjimų, kad "negalima, ir negerai, ir batus nuplėši..." :)
Nuolat lankytis būtent Jurgyj pradėjom gimus Julijai ir Verai. Vos kiek sustiprėjus, paprašiau Alx, kad sekmadieniniai pasivaikščiojimai visiems kartu, ir ėjimas į bažnyčią, taptų mums nauju geru įpročiu... ir gavau šitą dovaną. Manau, visi mes šiniuoliai, kaip sako Ro, kad ją sau pasidovanojom.
Kelias į bažnyčią žymi, kaip auga mūsų didutė. Pirmaisiais gegužės sekmadieniais visada imdavom dar ir kuprinę Ronjai nešti - viso kelio pėsčiom ji neįveikdavo, o išbuvus Mišias pėsčiomis dar ir grįžti namo nebuvo jokių šansų... Bet kaskart stebėdavom,kaip ji pati nueidavo vis toliau, aišku, su visokiais gudravimais: žiūrėk, ten koks katinėlis - greit bėgam prie jo; o dabar pereikim gatvę - tepu tepu; o einam apžiūrėt dviračių parduotuvės; ir... žiūrėk, jau beveik matosi botete - taip Ro vadindavo visokių rūšių aukštus statinius, norėdama pasakyt, kad tai - bokštas :)
Na, apie tai, kada, kas ir kaip vyksta Šiaulių Švento Jurgio bažnyčioj ir parapijoj, galima pasiskaityt šitame puslapyje, o aš labai lakoniškai noriu surašyt, kas gi mus traukia grįžt čia, kodėl mums čia geriau nei kurioj kitoj Šiaulių bažnyčioj. Čia yra gyvybės. Jaunimo choro giesmėse, šventoriaus žolytėje, po kurią taip smagu palakstyt, bobulytėse, kurių saujon įbruktus saldainius Ro man neša per Mišias ir prašo išlupti, net per ilguose ir per nuobodžiuose (atsiprašau...) klebono pamoksluose... Ir nors sulaukdamos pastabų ir aštrių žvilgsnių už vis gi per didelį judrumą ir garsumą, mudvi abi jaučiamės truputį savos ir truputį dalis to parapijos kūno...
Ro norisi čia sugrįžti - vėl "daryti amen", giedot aleliuja, susitikti su kitom mergaitėm, uždegti žvakelę, įmesti pinigėlį į kunigo lėkštutę ir į dėžutę - taip labai įdomu, nes reikia įkišt monetą pro siaurą tarpelį, galų gale - būt palaimintai (paskui, prisiminus eit ir laimint visus namiškius, pradedant kate :))), ir, išbėgus iš bažnyčios klausyt varpo dūžių, ir eit suptis ant sūpynių gretimam kieme, - duok Dieve ilgą amžių jas pastačiusiems, o sūpynėm - pergyvent mus ir mūsų vaikus...
Taigi...
Į Viešpaties būstą
džiaugsmingai keliaujam.
Džiaugiuosi išgirdęs, kas man pasakyta:
"Į Viešpaties būstą keliaujam!"
Štai mūsų koja jau stovi
Tavo, Jeruzale, vartuos.
Čionai plaukia žmonės, Viešpaties žmonės...
121(122) Ps
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą