Laimingų Naujųjų!

Centras

Įsivaizduoju, kad pasitraukiu į dykvietę.
Praleidžiu kiek laiko tyrinėdama apylinkes,
tuomet įsitaisau, kad kontempliuočiau savo gyvenimą.

Matau, kaip dažnai aš skubu už savęs
- pas žmones, darbus, vietas, daiktus -
ieškodama stiprybės, ir ramybės, ir prasmės,
pamiršdama, kad visko šaltinis
yra čia, mano širdyje.
Tai čia aš turiu ieškoti.


Kiekvienas žmogus nešiojasi minčių,
kurios turi galios akimirksniu atnešti ramybę.
Aš ieškau manųjų.

Taip pat ieškau minčių,
kurios padeda man sutikti gyvenimo užduotis
su tvirtybe ir drąsa.

Kokios yra mintys, kurios mane sušildo ir švelnina,
kurios išguja neapykantą ir pyktį iš mano širdies?

Kokios mintys suteikia mano gyvenimui prasmės?
sukelia pasitenkinimą?
teikia man džiaugsmo?
išjudina tarnauti?

Prieš palikdama dykynę
prisimenu, kad manyje egzistuoja ir kitas šaltinis,
kuriam nereikia minčių pagalbos,
kad duotų visa, ko man reikia.

Pabandau netiesiogiai jį pasiekti
įsivaizduodama savo širdyje olą,
užlietą šviesos.
Man įeinant, šviesa užlieja mano kūną.
Galiu jausti, kaip jos spinduliai kuria ir teikia energijos
ir šildo ir gydo.

Tad sėdžiu olos viduje tyliame garbinime
šviesai skverbiantis pro kiekvieną odos porą.

Anthony de Mello, Wellsprings 

Šaltinis

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.


Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Mūsų namuose - statymo iš kaladėlių vajus!! :) Gal kad kompanijoje tai inksmiau, o gal dėl kokių asmeninių J ir V savybių, jos, kitaip nei šiame amžiuje Ronja, įsitraukia į šį žaidimą nuolat ir ilgam, džiaugiasi pastačiusios, krykščia nugriovusios, ir vis pačios save pagiria, kraipydamos galvas :D Tikrai užkrečiama - dažnai prie jų prisijungia ir didutė, ir svečiai, net mes su Alx kartais prisėdam... Nuotraukoje ir yra viena tokių džiugaus kūrybiškumo aimirka.

Pasiūliui

Valio valio! Baigiau "sniego" megztinį ir galiu pasirodyt su juo ir jums ir tarp Yarn Along  mezgėjų :) 

Ronja jau porą dienų juo apsivilkus keliauja į darželį, ir, regis, yra visai patenkinta. 

Šita veltinio širdelė - jos specialus pageidavimas. Dar nespėjau padaryt aplikacijos - arkliuko. Tiesą pasakius, ne nespėjau, o nedrįstu jo piešt. :)) Nesąmonė kažkokia. Turiu tokį kompleksą, nežinia iš kur atsiradusį įsitikinimą, kad jau man tai piešt neišeina. Gal vėl google išgelbės iš situacijos, o gal teks kovot su negale. Žodžiu, arklio kol kas nėr.

Megztuku šiaip ir aš esu visai patenkinta, ypač spalvom ir tuo blizgučiu, kurio gija buvo vienam iš sumegztų siūlų. Siūlai - pusvilnė ir vilna - penkių skirtingų rūšių, seniai voliojęsi iš dėžutės į dėžutę. Visas megztas lygiu raštu, išskyrus kapišoniuką. Šis iš tiesų yra primegzta "prakutusio nykštuko" kepurėlė. Kraštelį primezgiau jau baigus megztuką, tik va, bėda, kad jis riečiasi... Kita klaida - galėjau padaryt daugiau sagų, dabar gi yra tik trys, ir pro per didelius tarpus tarp jų megztukas negražiai skleidžisi. Teks išsiūt papildomas dvi skylutes.
Ginny savo įrašuose dar pasisako, kokias knygas skaitanti. Nelabai turiu kuo pasigirt - eilinį kartą skaitau Tolkieno "Žiedų valdovą" :D  Tai labai ryžkus žiemojimo ženklas... Galėčiau vaaaalandas sėdėt susivyniojus į šiltą apsiaustą, su puodeliu arbatos su pienu, griaužiamu meduoliu ir šita "pasakų" knyga, besislėpdama nuo supančios pilkumos. Pasnigtų, ar ką...

Pasaka apie bitutę

Pokalbis prieš miegą:

R: Susisukau...  

Aš: Susivyniojai į antklodę kaip vikšrelis (ir kam aš tokią nesąmonę pasakiau?...)

R: Vištelis?..

Aš: Vikšrelis, toks kirmėliukas, kuris paskui pavirsta drugeliu.

R: Čia tokia pasaka?..  Apie kirmėliuką, kuris pavirto drugeliu?.. Papasakosi man paskui?..

Prisišnekėjau. 

Vis dažniau pagaunu save, nežinančią atsakymų į Ronjos klausimus, arba neturinčią pakankamai žinių plačiau papasakot apie vieną ar kitą dalyką... 

Na, pavyzdžiui, kad ir tas vikšrelis. Niekaip neprisiminiau tikslios drugio vystymosi sekos. Kiaušinėliai, lerva, vikšras, kokonas... kas, kada? Po galais, mokykloj juk nuolat dalyvaudavau biologijos olimpiadose!! Štai paveikslėlis, užbaigęs mano galvos laužymą.

Toliau - boružė. Raudona, su taškeliais, dažniausiai ne septyntaškė... Ir visi žinom eilėraštukus boružei skraidint, tokius kaip

Mare Mare, lėk, lėk, 

tavo vaikai rėk rėk... 

arba angliškai 

Ladybug! Ladybug! 

Fly away home. 

Your house is on fire. 

And your children all gone...

O iš tikrųjų, kur gyvena boružės? Po žeme, po žieve, ar tiesiog tarp lapų?

O bitės? Ronjai jos dabar ypač įdomios. Bet ką aš apie jas žinau, aš, bitininko proanūkė, anūkė, duktė ir sesuo? Ką jos ten, žieduose, renka? Žiedadulkes ir nektarą? O kaip parneša ir ką iš ko gamina?.. O miega kaip? Ir kada? 

Labai mėgstu medų, bet pagavau save nieko nežinanti apie jo atsiradimą... Ir dar šaipomės iš miesto vaikų, kurie, paklausti, iš kur atsiranda pienas, atsako, kad iš pakelių... 

Iš biologijos pamokų prisimenu visokius gyvūnų skerspjūvius ir pasakojimus apie įdomius ir sudėtingus jų elgesio ypatumus, bet beveik nieko nežinau apie tai, kas savotiškai bendra tarp jų ir mūsų - žmonių. Miegas, darbas, maitinimasis, namai, kasdienybė... 

Mat dabar prieš miegą mano didutė mielai klauso mano sugalvotų pasakų, kue veikėjai - visokie padarėliai, saulė, mėnulis, gėlės, kur bitės miega vaško lovelėse ant mažų pagalvėlių, ir boružytė būtinai turi mamą Boružienę (kažkodėl Ronjai visos mamos yra -ienės, nors mano pavardės galūnė mergautinė:)) ir tėtį Boružių... :) Vis tik tarp visų šitų sužmoginimų kartais prireikia papasakot ir realius dalykus iš gamtos gyvenimo.

Žodžiu, atėjau į Internetą daryt namų darbų. Vėlu jau, ir pasakos nebepaseksiu, tik paliksiu kelias nuorodas, kurios man pagelbėjo sugalvot savo pasakėlių variacijas.

Pasakėlė apie bitę ir saulę ir jomis besirūpinantį mėnulį 

Pasaka apie didelį zuikį ir mažą bitutę

Senosios animacijos filmukas "Grybukas - stogiukas" lietuviškai 

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Pasiūliui

Na, pagaliau vėl turiu kai ką nauja parodyt iš savo mezginių ir prisijungt prie Yarn Along. 

Rudenį praleidau nuolat megzdama ir permegzdama tokio paties fasono kepuraites... Labai pabodo, bet rezultatai džiugina, ir mylimos galvos žiemai daugmaž apšiltintos. Štai pora jų matyti :)

Margoji kepuraitė permegzta iš spalvingo mano studentiškų metų šaliko ir buvo padovanota labai ekologiškai sąmoningos mamytės mergaitei. Beje, kaip į lietuvių kalbą išversti žodį upcycle?..

O čia - "debesuotas" megztukas Ronjai, irgi savotiškas perdirbinys iš seniai besivoliojančių siūlų ir kito nevykusio mezginio. Kažkada... šis megztinis bus baigtas, turės kapišoniuką ir bus aplikuotas arkliukais... Čia pagal užsakovės pageidavimą :)

Na, bėgu dar pusvalanduką pamegsiu. Gražios visoms dienos!

Eko žibintas

Ne, čia nebus paskutinis įrašas šiemet apie žibintus :P Pagavau kablį, taip sakant :D
Mat kitą savaitę Ronjos darželyje numatoma žibintų šventė.
Oi, apie tai kas mūsų darželiuose vadinama "švente", reiktų atskirai pakalbėt...
Žodžiu, labai sureagavau į auklėtojos pasakymą, kad "trimečiui žibinto tai jau tikrai neduosiu neštis". Po galais, tai kam iš viso tada kviest trimečius į tokias "šventes"? Tai kaip per Velykas margučio negaut, ar per Kalėdas - saldainio. Paskui pasvarsčiau, kad tokie žibintai, kokius liepė turėt (chm chm...) - pirktinius (chm chm...)  geležinius su stikliniais langeliais ar padarytus iš stiklainiuko, gal ir tikrai nelabai saugūs nešiotis mažamečių būryje. Ir ne tiek dėl gaisro baimės, kiek dėl pavojaus pargriūt, sudaužyt, susižeist į stiklą...
Vis viena nesąmonė, burbėjau sau, kaip dabar čia - žibintų šventėj nepatabaluot žibinto... Žinia, jei yra klausimas, ateina ir atsakymas. Šįkart labai greitai per šį nuotaikingą puslapį.
Idėja sena... kaip tetrapakas - pasigaminti nedūžtantį, itin nedegų, nieko nekainuojantį žibintą iš tuščio pieno pakelio. Pamenu, kai pirmą kartą ją išgirdau, mokiausi kažkurioj žemesniojoj mokyklos klasėj, mes dar turėjom televizorių, per kurį ir rodė visą gamybos procesą, na, o pieno tetrapakuose mano gimtajam miestely dar nieks nebuvo matęs... Kažkokie neatmenami laikai :))
Procesas - nuotraukose (ačiū Alx), beveik neverta dar kažką ir aiškinti.

Patarčiau dažyti jau išpjausčius langelius, nes guašas ir išdžiūvęs šiek tiek tepa. Dėžutės piešinį gal net geriau uždengtų akriliniai dažai, jei tik tokių turite. Langelius raižiau pakelio viduje laikydama medinę kaladėlę kaip atramą, gal galima ką ir gudriau sugalvoti. Langelius iš vidaus užklijavus margaspalves tampomo popieriaus "užuolaidas", bus labai gražu... "Pagerinti" pakeliai - tokie, su padarytu užsukamu kakliuku. tinka dar labiau - išeina eko namelis, su kaminuku :)

Advento vainikas - kitaip

Keistas tas šių metų mūsų Advento vainikas, sakyk ką nori. Kažkaip savaime tarytum "apauga". Dar prieš savaitę, kad nebūtų toks "plikas", buvo papuoštas  akmenukais, o šiandien, po gaivinančio pasivaikščiojimo miške, jis pasipildė kerpėm, grybu, mėlynių stiebais ir kankorėžiais... 
Gal ir neatsitiktinai, nes prieš kelias dienas, beklaidžiodama po mamų blogus, aptikau man visai patikusį pasakojimą apie Advento vainiko simbolikos valdorfišką variantą.
Valdorfiškoje tradicijoje Advento vainiko žvakės turi kitokią prasmę, nei tradicinių krikščioniškų vainikų. Teigiama, kad ši simbolika - R. Steinerio pasiūlyta, jam priskiriamos ir eilutės, angliškai skambančios šitaip:


The first light of Advent is the light of stone–.

Stones that live in crystals, seashells, and bones.

The second light of Advent is the light of plants–

Plants that reach up to the sun and in the breezes dance.

The third light of Advent is the light of beasts–

All await the birth, from the greatest and in least.

The fourth light of Advent is the light of humankind–

The light of hope that we may learn to love and understand.Lietuviškai šnekant, pirmoji žvakė simbolizuoja Žemės kaulus - mineralus ir akmenis, antroji - augalų karalystę, trečioji - gyvūniją, o ketvirtoji - žmoniją. Vainikas - tarsi simbolis viso kūrinijos laukimo (plg. Rom 8, 19 - 23). 
Taigi, laikas tirpsta kartu su žvakėm. Atodo, lyg ir lėtai, o blykst - ir nebėra trumpos dienos...  Pamažu artėjam prie Kalėdų.

Kaip pasidaryti žibintą

- šitokius žodžius suvedę į google, žmonės pastarosiomis dienomis itin dažnai atsiduria mano bloge, išduoda puslapio statistika :)

Net pačiai pasidarė įdomu, ką gi galima taip "pagooglinus" rasti. Ogi nieko gero, - dangaus žibintai, panašūs klausimai, ir nė vienos apypadorės pamokėlės, kaip pasidaryti bent primityviausią popierinį žemės žibintą.

Na, pamaniau, reikia užpildyti šią spragą.

Paprastesnio ir greitesnio popierinio žibinto sugalvot neįmanoma. O gražus. Patys pažiūrėkit :)

Žibintui pagaminti jums reikės

• storesnio A3 formato popieriaus lapo
• žirklių ir/arba peiliuko popieriui
• lipalo/klijų
• liniuotės
• kaspinėlio ir arbatinės žvakelės

Lapą perlenkti pusiau, paliekant 1-2cm kraštelį vienoje pusėje; čia bus klijavimo "siūlė".

Tada kiekvieną iš susidariusių pusių dar kartą perlenkti į vidų per pusę.

Teisingai sulanksčius, lapas atrodys taip, - turime būsimas keturias žibinto sieneles ir kraštelį suklijavimui.

Iš A3 formato lapo daromo žibinto viena trumpoji kraštinė bus maždaug 10 cm. 

Kad pavyktų padaryti neskylėtą dugną, lapą per lenkimus ketuiose vietose įkirpsim 5-6 cm.

Tda užlankstom popierių šitaip:

Suklijavus užlenkimus, turėsime žibinto dugną:

Dabar jau būtų galima priešingų sienelių viršuje pradurti skylutes ir įverti kaspinėlius, bet, žibinto tvirtumo dėlei, siūlau padaryti mažą gudrybę: iš popieriaus iškirpti porą dailių apskritimų (ar žvaiždučių, ar kokią kitą tvarkingą formą - nes, žibintui šviečiant, sutvirtinimas matysis), ir prilipinti ten, kur esame numatę tvirtinti rankenėles.

Dabar jau galime suklijuoti dugną ir šoninę siūlę.
Žvakelę taip pat reiktų įtvirtinti dugne - jei žibintas bus nešiojamas, žvakelė judės, vaškas ištirpęs išsilaistys, ir žiburėlis užges. Ją galima priklijuoti tuo pačiu lipalu ar dvipusės lipnios juostelės gabaliuku.
Taip atrodo baigto žibinto vidus. Aš skylutes pradūriau ir kaspinėlį įvėriau adata.

Jei darysite žibintą iš paprasto balto popieriaus, jį labai papuoštų ir pagyvintų viduje įklijuoti karpiniail jei iš kartono - iškarpyti langeliai... Na, bet ką aš čia mokau - Jūsų juk tokia fantazija... :)
Maniškis pagamintas iš akvarelinio popieriaus, ant kurio ir buvo lieta akvarelė, o paskui užtepta aliejaus. Tokiu būdu popierius tapo tarytum "stiklinis". Jei rinksitės tokį variantą, tai turėsite ką veikti dar porą Advento vakarų :)
Na, ir galiausiai... Jei Jums pravertė pamokėlė, ypač, jei pasidarėt ir buvot patenkinti savo žibintu, palikt žinutę - labai pradžiuginsit :)

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.


Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Šalnos avelė

Kieme žvarbu ir šalta.

Šalna - sena raganė

Šiąnakt avelę baltą

Po mūsų pievas ganė.

Senos šalnos avelė,

Matyt, keista be galo, -

Kur bėgo, ten pievelė

Kaip staltiesė išbalo.

Šalin perfekcionizmą!

:)) koks baisus žodis... tas PERFEKCIONIZMAS.
Ir dalykas baisus. Sakyčiau, čia viena sunkiausių mano negalių. Jei kas iš mano mielų skaitytojų žinot ar numanot, labai prašau, pasidalinkit, kaip jis, tas kerėpla, įšliaužia ir mumyse apsigyvena. Prašau, nes mažiausiai norėčiau jo užkratą perduot savo mažosiom ar įskiepyt vyrui, o kol perskitysiu reikalingus psichologų raštus, gali būt ir per vėlu.
Vis gi jaučiu, kad jau darau tą juodą darbą savo begaliniu kritiškumu. Ir nujaučiu, kad perfekcionizmas įskiepijamas aplinkinių burbeklių, tol karksinčių "nu, kas čia dabar", "tau nepavyks", "reikia ne taip", ir panašiai, kol galų gale patiki ta kritika, arba įsivarai sau baimes apskritai veikti, arba susikuri galvoj "tobulą" planą, kaip kažką nuveikti, o, nesusiklostant "tobuloms" aplinkybėms... neveiki visai nieko.
Neaprašinėsiu čia savo gyvenimo situacijų, kur būtent pagal tokią schemą viskas ir vyko. Geriau pasidžiaugsiu, kad, man regis, pamažu gyju iš tos perfekcionizmo negalės. O štai to sveikimo iliustracijos.

Čia, mano bičiulės, yra mūsų šių metų Advento vainikas. Prieš gerą savaitę mintijau sau, kaip gi čia "atkėlė" Kristaus Karaliaus šventę - ji Katalikų Bažnyčioj žymi paskutinį liturginių metų sekmadienį, o sekantis sekmadienis jau būna pirmasis Advento, ir naujų liturginių metų pradžia... Taigi, aš mintijau sau, ir buvau šventai įsitikinus, kad Adventas prasidės tik guodžio ketvirtąją... To mintijimo rezultatas - pirmasis Advento sekmadienis be žalumynų, šakelių, reikalingų spalvų žvakių, ir visos kitos tradicinės atributikos, ir net be mašinos, į kurią susisodinus merginas būtų galima aplėkt visus reikiamus taškus ir viską susirinkt... 

Pirma mintis buvo - nu ir nereikia nieko (patempus lūpą). Bet paskui... kelis kartus įkvėpiau, ir pasakiau sau: gerai, o ką galėtume padaryt? Taigi, kitą dieną nusipirkau keturias paprasčiausias žvakes, virtuvėj susiradau nerėksmingą lėkštę, ant lentynos - auksinį siūliuką, o kieme išėjusios prisirinkom vėtros nulaužytų beržų šakelių. "Varnos lizdas", pasakutų mano tobulybės troškulys. "Mes turim Advento vainką" - pasakė mano geroji pusė :) 

Iš tų pačių beržo šakelių susukau ir vainiką ant durų. Ronja, parėjusi iš darželio, kurį laiką žiūrėjo į šitą dekoraciją, paskui paklausė: "Mama, kas jį apkirpo?" :D Mat iki šiol čia kybojo vainikas iš klevo lapų. "CHA CHA" - pasakė mano perfekcionistinė pusė. "Cha cha cha", labai nuoširdžiai nusijuokė sveikoji. Kai grįš tėtis, nuvažiuosim į mišką ir prisilaušim pušų šakelių, kuriom apkaišysim šitą naują vainiką.

 Šį Advento kalendorių prieš porą metų iš Vokietijos parvežė anyta. "Made in China, sintetinis veltinis su štampuotais paveiksliukais" - šnypštė mano perfekcionizmas. Tikrai labai norėjau pagamint ką nors... savesnio, jaukesnio, bet reikia priimt realybę - niekaip nerandu tam laiko, o didutei jau labai knieti ir saldainiai, ir tas laiko slinkimas, artėjimas prie paslaptingųjų Kalėdų... Tad ačiū, Jekaterina, Jūsų dovana labai prasiruošė ;)

Galų gale, mergaitėms viskas kelia nuostabą ir susižavėjimą, ir apie mane raudonuot verčiančius netobulumus jos nieko nenutuokia. Ir šitie, mano akims, baisūs meduoliai paskutinėj nuotraukoj joms tiesiog... skanūs, ir įdomūs, nes juk su skylutėm... ;)
Va tokia šiemet mūsų Advento pradžia. Šituo rimties ir džiugsmingo laukimo laikotarpiu duodu pažadą būt ramesnė ir mažiau kritiška; nereikalaut iš kitų tobulumo; padaryt darbų, ypač susijusių su neišpildytais pažadais kitiems žmonėms, kuriuos atidėliojau vien todėl, kad laukiau idealių aplinkybių, nuotaikos ir įkvėpimo; ir daug daug dėkot už dalykus, kurie tiesiog yra, kokie yra...

Tuntas popierinių angeliukų

(Kad nenusišnekėčiau, pasitikrinau žodyne, kas tas tuntas :) 

Taigi, 

tuntas 

1. didelis būrys, minia, pulkas. 2. skautų organizacijos grupė, susidedanti iš kelių draugovių.

Tinka :) mat angelų man reiks bent 28...

Idėja yra tokia: laukiant Kalėdų, kiekvieną Advento dieną kambaryje, virš lango ir vietos, kur paskui bus Betliejaus prakartėlė, kabint po vieną angeliuką. Tokiu būdu angeliukai bus mums ir savotiškas "kalendorius" - kuo jų daugiau, tuo arčiau Kalėdos. Šiemet juos nusprendžiau daryt iš "tampomo" popieriaus - paprastas, pigus, greitas variantas, darbelis, kuris, manau, jau ir vyresniam darželinukui būtų įveikiamas. Be to, panašu, kad ir prakartėlė šiemet pas mus bus popierinė - paprastas popieriaus vitražas lange, tai viskas labai derės. Sumanymą radau knygoje All Year Round, kuri yra man įkvėpimo šaltnis ir pati savaime nusipelno atskiro įrašo.

Darom kartu? :)

Mums reikės tampomo popieriaus rulonėlio, žirklių ir peiliuko popieriui, auksinio siūlo (taip šventiškiau(?), liniuotės, lipalo, vatos arba vilnos, galbūt lipnios juostos angelams prikabint, o tas fakso popieriaus ritinukas tai šiaip, kad fonas būtų šviesesnis :) 

Pirmiausia išsikerpam 18x12 cm matmenų stačiakampį, jo kraštus apkerpam apvaliai - čia gi Valdorfinis angeliukas, o ne koks kampuotas avangardistas :D Tada Atsiplešiam Nediduką vatos gumulėlį, jį pavoliojam tarp delnų. 

Atsikerpam siūlo galiuką, ir vatos gumulėlį įrišam popieriaus gabalėlio centre, kaip pavaizduota:

Turim angeliuko galvytę. Ten, kur bus mūsų angeliuko nugara, sumetam dvi klostes - taip bus patogiau priklijuoti sparnus. 
Sparnus darom iš kito popieriaus gabaliuko, kurio matmenys 9x12. Jį sulenkę perpus per vertikaliąją ašį, iškerpam kažką panašaus:

Pirštų galiukais pasukam angeliuko "suknelės" popierių ir suformuojam  rankytes. 

Sparnus per vidurį perrišam siūlu - ant jo angeliukas taip pat bus ir prikabintas, tad atsikerpam ilgesnį.

Sparnų viduryje užtepam lašelį lipalo ir priklijuojam prie kūnelio:

Padailinam suknelės fasoną, pakedenam sparnelius, ir angelas baigtas:

Buvo įdomu žaist su tampomu popierium - šiems angeliukams jis idealus, pasirodo, net pastatyt juos, tokius, galima.

Ronja šitoj vietoj paklausė, ar angelai moka vaikščiot :) Mes pasvarstėm, ir nutarėm, kad iš prigimties angelai - dangiškos būtybės, su sparnais, kaip paukščiai, ir, nors vaikščiot, greičiausiai, irgi gali, bet mieliau skraido... :)

P.S. Knygos autorės siūlo paauksuoti angelo rūbo kraštelius, ant galvytės užrišti aukso siūliuką, ir kaktoje priklijuoti mažą žvaigždutę, bet mes tokių grožių tuokart neturėjom... Tiesa, nelabai sėkmingai bandžiau "pablizgint" sparnelius mėgstamiausiu Ronjos nagų laku... :D 
P.P.S. Nesijungsiu į chorą blogerių, besiskundžiančių neįmanomom sąlygom fotografuoti... Kas teisybė, tai ne melas, bet ką jau čia padarysi. Stengiaus padaryt kiek įmanoma aiškesnes nuotraukas... 

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Visi šventi

- taip, - ir niekaip kitaip mūsų namuose buvo vadinama lapkričio 1-oji. Pamenu, paauglystėj nežinojau šito pavadinimo prasmės, laikiau tai seniena, būdinga močiutės žodynui. Kita vertus, ir man pačiai jis buvo įaugęs, dėl to kompleksuodavau, ir pokalbiuose su bendraamžiais, kad nepraslįstų ta "atgyvena", sarkastiškai sakydavau "numirėlių šventės"...

Tik vėliau išsiaiškinau, kad, lapkričio pirmąją švenčiami Visi Šventieji - viena didžiausių Katalikų bažnyčios švenčių, o mirusiųjų pagerbimui skirtos Vėlinės - antroji lapkričio diena. Na, o kadangi bažnyčioje šventė - dieną, o vakare jau minimi mirusieji, o, tradiciškai, prieš tai lankomi jų kapai, tai dvi skirtingos dienos suplakamos į viena. 

Simboliškai taip, sakyčiau, suplakamos. Jei galvosim, kokia daugybė Amžinybėn iškeliaujančių žmonių šventų poelgių, ar net visi gyvenimai lieka nežinomi, tai gal nieko neteisingo nėra minėt visus mirusius Visų Šventųjų dieną... O jei dar prisimint, kad ir mes patys esam kviečiami būt tobuli ir šventi (plg Mt 5, 48), prisimint, kad ir Šv. Pauliaus laiškų kreipinius "visiems šventiesiems", išeitų, kad tai šventė, kurioj susitinka visi - gyvi ir mirusieji, labiau ir mažiau šenti. Labai patinka man tokios dienos bažnyčioj, kai visiems yra vietos :)

Helouvynui čia vietos nėra ir nebus. Nebus moliūgų grimasų (na, gal šitie ir bus, nes labai jie man mieli, kaip ir viskas, į ko visų galima įstatyt žvakę :D), skeletų, smailų raganų kepurių ir pasirinkimo tarp pokšto ir saldainio. Ir ne todėl, kad tai svetima - nelietuviška, amerikoniška. Vietos nėra tiesiogine šių žodžių prasme. Nes šios dienos ir šiaip kupinos - kelionių, susitikimų, veiklos, įspūdžių ir apmąstymų. Nes jos yra skirtos

tvarkyti namus ir kepti pyragus, nes galbūt užsuks giminių,

lankyti ir tvarkyti kapus,

prisiminti ir įsiminti, kas kur palaidotas,

degti žvakes ant mirusių artimųjų kapų, o taip pat ant kapų "tolimųjų" ir visai nepažįstamųjų, ant neprižiūrimų kapų, ant tokių, kur likęs tik kauburėlis, ant broliškų kapų - kalinių, tremtinių, sukilėlių, partizanų, kareivių, - savų ir "svetimų", kalbėtis apie juos,

melstis už juos,

skaityti vardus ant antkapių,

prisiminti vardus senelių ir prosenelių, kitų mirusių giminaičių,

pasakoti istorijas, 

klausyti istorijų apie artimuosius mirusiuosius, geriausia - iš lūpų pagyvenusių giminaičių, kuriuos susitinki lankydamas kapines,

lankyti sutiktus gimines, jei tik sulauki malonaus kvietimo :),

braižyti genealoginius medžius, 

jei dar lieka laisvo laiko ir yra nuotaikos - lieti, lipdyti, kitaip gaminti ar puošti žvakes... 

Ne, vaikštinėti, prašinėjant saldainių, mums tikrai nėra kada. 

Mano močiutės Genovaitės tėviškės kapinėse. 

Gasčiūnų bažnytėlė rudeninių ąžuolų šviesoj...

Mokykla be kompiuterio

- įmanoma? :) Ne, ne Lietuvoj, už Atlanto, pačiam moderniųjų technologijų pramonės epicentre.

Įmanoma, pasirodo, dar ir kaip. Šiandien smagiai nuteikė straipsnis iš The New York Times apie vieną iš 160 Valdoro mokyklų JAV, kuriose, pasirodo, vis intensyvėja diskusijos apie kompiuterių nuopelnus vaikų lavinimęsi. 

Smagus rašinėlis, įdomu paskaityti ir komentarus, o jei skaityti trukdo kalbos barjeras, labai rekomenduočiau peržvelgti nuotraukas. Taip viskas pažįstama, tiesa? :) (Čia jį, pasirodo, jau galima paskaityti ir lietuviškai :))

Kompiuteriai... Pamenu, besimokant mokykloje, kartą net vyko rašinėlio konkursas, tema, ar gali kompiuteris būti draugas. Jau tada, prieš penkiolika metų, atsirado šviesaus proto žmogus, kurio atsakymą pamenu ir šiandien: kompiuteris - tai įrankis, kaip, pavyzdžiui, replės; ar gali replės būti jūsų draugas?.. Dabar gyvenam laikais, kai užduodami klausimai, ar begalime mes apskritai be replių gyventi?  Na, gerai, be replių kaip be replių, o be virbalų ar žirklių? :D 

Kaip visad paprasčiausia būtų duoti vienprasmišką tiesmuką atsakymą, bet straipsnis ne apie tai. Man jis  labiausiai patiko bene tuo, kad kelia klausimą apie tai, kas gi yra esminiai dalykai mokykloje, ir ar nesam susipainioję tarp tikslų ir priemonių. Faktas, kurio nepaneigsi yra tas, kad įgyti įgudžių, kaip elgtis su moderniausiais elektronikos prietaisais, yra labai lengva - trimečiai moka  naudotis mobiliuoju telefonu, o penkiamečiai įsijungti filmuką kompiuteryje, pirmokai - naršyti google, ir t.t., tad kur skubėt, ir kam to reikia mokyti mokykloje, lyg nebūtų galima laiko leisti prasmingiau?

P.S. Genialiausias - dešimtmečio Fino pasisakymas straipsnio pabaigoje: galiu matyti, kokia šleiva buvo  mano rašysena pirmoje klasėje, ir kaip ji dabar pasiketė, o kompiuteryje visos raidės visada vienodos; be to, jei moki rašyti ant popieriaus, gali tai daryti net jei kompą apipylei ar dingo elektra :))

Dvylikasienis žibintas

pagaliau papuošė ir mano namus. 

Esu didelė natūralaus apšvietimo, natūralios prieblandos (ir natūralios tamsos bei šešėlių :)) mėgėja... Ir dabar, rudenėjant, beveik nebūna vakaro, kad vienam ar kitam kampe, atokesniam nuo smalsių rankelių, neužsižiebčiau kokios žvakės, žibintėlio ar aliejinės lempelės. 

Dodekaedras (o koks žodis :)) įsitaisė koridoriuj ant batų spintelės...

Man jis dar mielas ir tuo, kad primena mokyklą, kurioj dirbau, ir apskritai - visa, kas valdorfiška :), taip pat ir artėjantį šv. Martyną, Valdorfo mokyklose ir darželiuose tradiciškai švenčiamą Žibintų vakaru.
Patingėjau fotografuot, ir savo pamokėlės, kaip tokį gražuolį pasidaryt, nesukūriau. O pati mokiausi iš šios mamytės blogo.
Darbelis nelengvas, ir negreitas, ypač - jei viską nuspręsit daryt "teisingai": lieti akvarelę, paskui tą lapą aliejuoti, ir t.t. Bet rezultatas, mano nuomone, vertas įdėto darbo.
Man sunkiausia buvo nusibraižyti taisyklingą penkiakampį, mat atsispausdinto iš interneto dydis netiko... Išbandžiau net kelis būdus, kaip tai padaryti. Uff, beveik pasidaviau, bet galų gale pavyko. Štai ir prireikė gyvenime geometrijos, bene pirmą kartą tokios GRYNOS geometrijos įgudžių :). Žodžiu, labai valdorfiškas darbelis išėjo, kai reikėjo sujungt ir protą, ir rankų darbą, ir apsišarvuot valia ir kantrybe, ir leist pasireikšt fantazijai... :) Iki šv. Martyno, lapkričio 11, tikiuosi spėt padaryt dar bent porą, kad vakare galėtume išeit pasivaikščiot su mergaitėm,  ir pasidžiaugt jaukiu žiburėlių žybsėjimu...

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Svajonės išpildymas

Porą dienų keliavom - derindami Alx darbą su mūsų poilsiu, buvom visa šeima pajūry.

Jau labai seniai norėjau pasivaikščiot Palagos tiltu. Paskutinį kartą buvau ant jo dar vaikas, beatostogaudama kartu su mama ir broliu, žmonių minioje... žodžiu, kaip ir nebuvau buvus. 

Kitais kartais vis kažkas nutikdavo - tai jis būdavo nuneštas uragano, tai remontuojamas, tai tiesiog iki jo nenueidavau. Na, ir štai, pagaliau... :) Kaip dažnai man būna, tas taip ilgai lauktas saldainis pasirodo ne toks jau ir skanus :))

Bet JŪRA, JŪRA... Ji negali būt nenuostabi. Net dabar, žiūrint į šitas nenuostabias nuotraukas ji man pasakiška, ir truputį vaidenas, kad jaučiu jos kvėpavimą...

Ta meilė Baltijai nepaaiškinama, kaip ir bet kuri kita meilė, ko gero :)) Nepriklausomai nuo oro, metų laiko, vėjo stiprumo, jaučiuosi prie jūros kaip ant sparnų. Vėjas... turbūt mamai reikia dėkot už tą sveikinimą, kurį tarytum išgirstu, vos pamačius iki horizonto nusitęsusią stichiją: Baltijos aš vėjas, jūroj gyvenu, aš tavęs ilgėjaus daug dienų, naktų...
Įdomiausia šio mūsų susitikimo su jūra metu man buvo stebėt savo mergaites. Tam vėjo ūžime, bangų dužime, tokiam mažam nuotyky, jos visos buvo pačios savim. Ronja, - nenustygstanti vietoj, pirmoji nubėgusi pasveikint jūros, smėlio pilnom blakstienom, džiaugsmingai ir kiek su jauduliu laukianti, ar neatsiskirs tiltas, ir ar visos nenuplauksim į jūrą, nesustodama klausinėjanti (o kas bus, jei nukrisi žemyn??) apžiūrinėjanti bangas iš kairės, iš dešinės, iš viršaus - kniūpsčia parpuolus, pro tilto lentų tarpus. Julija, trumpai apžvelgusi horizontą, o paskui ramiaim saugiai ir jaukiai įsitaisiusi vežimėlyje taip, kad mažiausiai užpūstų vėjas. Vera - veidą atsukus štormui ir kartais bandanti jį peršaukt :)) tvirtai įsikibus vežimėlio, visą laiką jame stovinti ir besidairanti aplink... Tokios panašios, ir tokios skirtingos.