'Niaukatas"

:D
Pradžiai susipažinkime su pora terminų.
Niaukatas - fotoaparatas. Bet gali būti ir nuotrauka :D
Nogašuoti - fotografuoti.
Ir šitam poste noriu papasakoti tą "atskirą istoriją" apie Ronjos fotoaparatus. Na, bent jau pirmąjį ir antrąjį :D
Priešistorė. Tikrai skersai žiūrėjom į draugus, prieš kelis mėnesius savo sūneliui, Ro draugui, trečiojo gimtadienio proga nupirkusius dovanų fotoaparatą. Aišku, stengėmės būt draugiški, ir į jų kiek sumišusius pasiteisinimus reaguot supratingai (ne, ne, kodėl, visai ne "pižoniška", aišku, vaikui tai smagu, reikia, tikrai, negi duosi gerą tampyt, ar kokį mobiliaką....), bet, nuoširdžiai sakant... galvojom atvirkščiai :D
Nepraėjo nė pusmečio... :) Atėjo didutės gimtadienis, ir iš mūsų tėčio aš išgirdau tekstą, labai jau primenantį anuos draugų žodžius. Tik mano reakcija buvo jau kitokia. Iš tiesų, per visas pavasario - vasaros keliones abu buvom labai jau išvarginti nuolatinės kovos su Ronja dėl fotoaparato, galimybės jį bent pamaigyti, bent pažiūrėti padarytas nuotraukas. Taigi, abu nusprendėm - dovanot trimetei "niaukatą". Tik abu sutarėm, kad nesinervinsim, kad ir kas benutiktų. Kad naudojimąsi išaiškinsim kantriai ir daug kartų, daug kartų kantriai :).
Na, kantriai - tai nereiškia ir nemoralizuojant... (kiek kartų sakėm - NEUŽDENK langelio, NELIESK visai objektyvo, VISAI!! ir nespaudyk, NESPAUDYK, sakiau juk...) To nežadėjom... :)
Žodžiu, vieną gražų vakarą tėtis su didute praleido kartu - be visos kitos smagios veiklos, aplankė ir gerą dėdę, greičiausiai, nusprendusį išvalyt sandėliuką, ir už pusšimtį litų atsisveikint su keletos metų senumo skaitmeniniu Kodak'u. Visai, beje, puikiai veikiančiu. Taip per artimiausias porą dienų gimė šie ir panašūs foto šedevrai:

O kaip aprašyti mažosios fotografės džiaugsmą, pasitenkinimą - savim ir savo "darbais", dėkingumą ir krykštavimą? :) "Aš nogašuoju, NOGAŠUOJU"...

Deja, pirmasis išėjimas fotografuoti pasaulio už namų sienų, buvo lemtingas. Trečią dieną... žodžiu, aš net nežinojau, ko labiau gailėti - "niaukato", kurio objektyvo "straubliukas" buvo sugurintas į asfaltą, ar verkiančio kūdikio, gailinčio ir fotoaparato, ir savęs,  bei raudančio balsu iš skausmo, nusibrozdinus kelius ir vieną alkūnę...
Pakili nuotaika išgaravo. Visi nusikabino nosis (kartu su fotoaparatu).
Su vyru abu padūsavom, kad, deja, matyt, dar per maža, ir gal ir per anksti, ir gal suklydom...
O tada buvo trečiadienis blusų turguje. Ir dabar jau man virptelėjo širdis... Vis gi nepaprasta matyt savo kūdikį laimingą ir įnikusį į kažkokią veiklą, pilną įkvėpimo... Taigi, Ro gavo antrąjį šansą, šįkart - Fuji pavidalo, ir gerokai senenį. Ir už dvigubai mažesnę kainą.
Kai žiūriu  į tokias nuotraukas... Jaučiuos visiškai tikra - buvo verta :)

Ir ak, tas ego... :) Na, pagaliau ir aš turiu, kas mane fotografuotų. Ir dar kaip - džiugiai klykčiodamas "Mama, žiūrėėėk, žiūrėk ČIA, nogašuoju"... :D

Mes namie!

Juokis, širdie! :D
Regis, taip vaikystėj dainuojant girdėjau vieną tuometinės estrados daininką?
Na, pagaliau tai tiesa - po kelionės į Rusiją ir atgal, krikštynų, savaitės stovykloj, mes pagaliau namie.
Sergam. Visos. Smarkiai. Pūtuojam visos, kostim, šnypščiam ir ašarojam... Esam vienos - tėtis savaitę darbuos (gal ir į gera tai), mūsų nuostabioji auklė slaugo savo mamytę... Bet namuose ir sienos padeda, tad, tikiuos, greit atsigausim.
Vakariniams pasivaikščiojimams ir smėlio dėžei jėgų dar nepakanka, bet rytais būtinai paliekam irštvą ir išeinam į Šiaulius.
(Regis, mane ištiko lengvas grafomanijos priepuolis, o gal tai jau keturias dienas trunkančios vienatvės (be Alx) rezultatas, nes esu kupina noro rašyti rašyti rašyti :D )
Užvakar, pavyzdžiui, buvom turguj. Sveikas, rudenėli. Pirmieji astrai žydi. O rytai jau su tokiu... pirmų krintančių lapų ir tirštos miglos kvapu. Kiti ženklai - grybai grybukai grybaičiai... :) Jų ir prisipirkom. Pirmiausia voveraičių, jau ankstesniais metais išbandytai dieviškai voveraičių sriubai virti. Mmm... Tada cukinijų, petražolių, krapų, svogūnų laiškų, rūgštynių, morkų, agurkų, pomidorų, ridikėlių, medaus... Visą maišą vietinių laukų ir sodų gėrybių! Ne veltui mano vilniečiai uošviai, važiuodami pro Šiaulius, kartais net pirmiau nei į mūsų namus, suka  į čionykštį turgų. Šiaulių turgus - daiktas geras. :)
Perkam, perkam perkam. Nes šaldytuvas po visų klajonių tuštutėlis. O gal ir tam, kad savotiškai "įsižemintume"? Vakar užsukom į kastrečiadieninį kaštonų alėjos blusų turgelį, ir štai paskutinė mūsų balasto dozė:

Fotoaparatas. Ronjai. Atskira istorija.
Mašinytė - trapas. Ronjai į kolekciją. Iš tiesų ieškojau mašinos - tralo (lyg ir taip vadinas tas vilkikas, kur ant "lentynėlių" perveža daug lengvųjų automobilių?), nes kelionėse matėm jų daugybę, ir kaskart Ronja būdavo pasiryžus nusitraukt saugos diržus, kad tik galėtų kuo ilgiau pažiūrėt į tą technikos stebuklą. Bet trapas irgi tiko. Jį "pažįstam" dar iš Darbėnų knygelės. Dabar galim apžiūrėt "realiai".
"Rankdarbiai", "Valgiai" ir "Kosmosas" - viskas MANO :D Tinklui nerti (o ir į kolekciją - sena knyga, metais vyrenė už mano mamą), obuolių sūriui virti, ir... dvi tokios, po litą, kur vis nusiperku, pagalvodama apie mokytojavimą, ir "gal kada pravers" :)
Beje, radau ir birželio mėnesio "turtus" iš ten pat :) :

Visada blusturgy dairaus savo vaikytės vaikiškų knygelių su meniškom iliustracijom. Kartais parsinešu kokį laimikį... "Linksmi rūpestėliai", V., 1973 - eilės - jaukios ir paprastos - Viliaus Laužiko

Malūnėlis

Pasistatėm malūnėlį
Prie upelio vingurėlio.
Vežkite grūdelių
Iš plačių laukelių!

Suvažiavo daug kaimynų
Ir malūną išmėgino.
Išmėginę gyrė,
 Kad mes dabštūs vyrai.

Zūru, zūru, malūnėlis,
Kvepia, kvepia pyragėlis.
Auksinių kvietelių -
Kolūkio Tėviškės laukelių.

Iliustracijos - šiltos ir mielos, - Eglės Kučaitės.

Devintinių procesijoje Šiauliuose

...ėjom kartu. 

Sekėm paskui Viešpatį Švenčiausiajame. 

Bandžiau įžvelgti ar prisiminti šios eisenos prasmę, galų gale labai pagelbėjo perskaityti Juliaus Sasnausko straipsnį. 

Žvalgiausi ir ieškojau Dievą šlovinančio džiugesio ir grožio...

Galų gale kartu su kitom procesijos dalyvėm patraukėm ledų. Sparčiu žinsniu :) Labai sparčiu... Ir labai džiugiai :)