'Niaukatas"

:D
Pradžiai susipažinkime su pora terminų.
Niaukatas - fotoaparatas. Bet gali būti ir nuotrauka :D
Nogašuoti - fotografuoti.
Ir šitam poste noriu papasakoti tą "atskirą istoriją" apie Ronjos fotoaparatus. Na, bent jau pirmąjį ir antrąjį :D
Priešistorė. Tikrai skersai žiūrėjom į draugus, prieš kelis mėnesius savo sūneliui, Ro draugui, trečiojo gimtadienio proga nupirkusius dovanų fotoaparatą. Aišku, stengėmės būt draugiški, ir į jų kiek sumišusius pasiteisinimus reaguot supratingai (ne, ne, kodėl, visai ne "pižoniška", aišku, vaikui tai smagu, reikia, tikrai, negi duosi gerą tampyt, ar kokį mobiliaką....), bet, nuoširdžiai sakant... galvojom atvirkščiai :D
Nepraėjo nė pusmečio... :) Atėjo didutės gimtadienis, ir iš mūsų tėčio aš išgirdau tekstą, labai jau primenantį anuos draugų žodžius. Tik mano reakcija buvo jau kitokia. Iš tiesų, per visas pavasario - vasaros keliones abu buvom labai jau išvarginti nuolatinės kovos su Ronja dėl fotoaparato, galimybės jį bent pamaigyti, bent pažiūrėti padarytas nuotraukas. Taigi, abu nusprendėm - dovanot trimetei "niaukatą". Tik abu sutarėm, kad nesinervinsim, kad ir kas benutiktų. Kad naudojimąsi išaiškinsim kantriai ir daug kartų, daug kartų kantriai :).
Na, kantriai - tai nereiškia ir nemoralizuojant... (kiek kartų sakėm - NEUŽDENK langelio, NELIESK visai objektyvo, VISAI!! ir nespaudyk, NESPAUDYK, sakiau juk...) To nežadėjom... :)
Žodžiu, vieną gražų vakarą tėtis su didute praleido kartu - be visos kitos smagios veiklos, aplankė ir gerą dėdę, greičiausiai, nusprendusį išvalyt sandėliuką, ir už pusšimtį litų atsisveikint su keletos metų senumo skaitmeniniu Kodak'u. Visai, beje, puikiai veikiančiu. Taip per artimiausias porą dienų gimė šie ir panašūs foto šedevrai:

O kaip aprašyti mažosios fotografės džiaugsmą, pasitenkinimą - savim ir savo "darbais", dėkingumą ir krykštavimą? :) "Aš nogašuoju, NOGAŠUOJU"...

Deja, pirmasis išėjimas fotografuoti pasaulio už namų sienų, buvo lemtingas. Trečią dieną... žodžiu, aš net nežinojau, ko labiau gailėti - "niaukato", kurio objektyvo "straubliukas" buvo sugurintas į asfaltą, ar verkiančio kūdikio, gailinčio ir fotoaparato, ir savęs,  bei raudančio balsu iš skausmo, nusibrozdinus kelius ir vieną alkūnę...
Pakili nuotaika išgaravo. Visi nusikabino nosis (kartu su fotoaparatu).
Su vyru abu padūsavom, kad, deja, matyt, dar per maža, ir gal ir per anksti, ir gal suklydom...
O tada buvo trečiadienis blusų turguje. Ir dabar jau man virptelėjo širdis... Vis gi nepaprasta matyt savo kūdikį laimingą ir įnikusį į kažkokią veiklą, pilną įkvėpimo... Taigi, Ro gavo antrąjį šansą, šįkart - Fuji pavidalo, ir gerokai senenį. Ir už dvigubai mažesnę kainą.
Kai žiūriu  į tokias nuotraukas... Jaučiuos visiškai tikra - buvo verta :)

Ir ak, tas ego... :) Na, pagaliau ir aš turiu, kas mane fotografuotų. Ir dar kaip - džiugiai klykčiodamas "Mama, žiūrėėėk, žiūrėk ČIA, nogašuoju"... :D