Pasitinkam rudenį

- nusiplovėm langus, kad įsileistume į namus tuoj užplūsiantį aplink augančių medžių geltonį....
Зietums šiandien buvo makaronai su voveraičių padažu:
Maišelį :) voveraičių nuplovus ir kiek pasmulkinus sudėjau į keptuvę su kokiu šimtgramiu įkaitusio sviesto. Apkepus voveraitėms, sudėjau smulkiai supjaustytą didelį svogūną, viską pagardinau pipirais ir krapais, prieš baigiant kepti įdėjau porą šaukštų grietinės, ir dar truputį patroškinau.
Visada visada bulvės man skaniau nei bet kuris kitas jas pakeičiantis garnyas, ypač jei patiekalas su grybais. Bуt šįkart reikėjo skubėti. Vis viena buvo skanu.


Mūsų rugpjūtis

Neišeik dar, -
Nepabodai, -
Kvepia laumžirgiai
Šaltiniais.
O kalnely skamba sodai
Obuolėliais deimantiniais.

Neišeik dar, -
Už arimo
Rausganų drugių baletas.
O šile prie viržių rymo
Tavo mielas violetas.

Neišeik dar, -
Prunkščia bėriai,
Veža derlių nusiplūkę.
O per naktį neuvėriai,
Nepiktai aušrinis ūkia.

Neišeik dar, -
Žiogas griežia, -
Rasel smuikelį tepa.
O tetulės duoną šviežią
Pabaigtuvių dienai kepa.

Sekmadienis.

Bažnyčioj vėl nelabai girdėjau pamokslą, o tai, ką girdėjau, skambėjo taip "be ryšio", kad tiesiog leidaus nešama savų minčių...
***
Kodėl vienas tų pačių tėvų vaikas būna "lengvas", kitas - "neįmanomas"? Ar gaunam sunkius vaikus, kad būtų atskleista sunkioji, tamsioji mūsų pačių pusė? Kad ją susitiktume? Kad įveiktume? Kad pasikeistume... arba ne. Leistume tai tamsiajai pusei pasireikšti, išsiskleisti, ir... perduotume jos šešėlius tiems patiems "sunkiesiems" vaikams?..
Ar tas susitikimas šiame gyvenime su savais vaikais - puikiais, baisiais, sunkiais, lengvais, nepakenčiamais, dievinamais - juk jis kažkuo toks pats, kaip i susitikimas su bet kuriais kitais žmonėm. O kartu visai kitoks... Turbūt dėl nieko kito labiau neišgyvenam to jausmo, vadinamo "atsakomybe", kaip dėl savo vaikų.
Ir, bijau, labai persistengiam, mėgindami iš vaikų "padaryti"... kažką. Žmones, pavyzdžiui. Ypač mes, mamos. Ypač - su savo dukromis. Padaryti jas geras. Geresnes nei mes pačios. Pageidautina.
Bt ar tikrai reikia "daryti"?.. Ypač turint prieš akis save kaip matą. Gal... kažkaip įmanoma tiesiog leist joms būt savim... kiek įmanoma. Kiek leidžia ta "atsakomybe" apribotos mūsų galimybės...
***
Šią savaitę visai netikėtai ir labai laiku radau vieną mane labai palietusį (beje, ir su svarstymais apie vaikus susijusį) tekstuką, atspausdintą "Magnificat" maldyne:
Teisdamas kitus, žmogus be reikalo vargsta, dažnai apsirinka ir padaro daug klaidų. Paprastai ms sprendžiame apie dalykus pagal savo širdies palinkimą, nes savimeilė lengvai iškraipo sprendimo teisingumą. Jei mes turėtume prieš akis vien tik Dievą, lengviau pakeltume kiekvieną mums nemalonų pasipriešinimą. Tai, kas mus rikiuoja, dažnai yra šalia mūsų arba pasislėpę mumyse. Daugumas savo darbuose slaptai ieško savęs, net visai to nežinodamas. Kai viskas vyksta pagal jų norus, jie yra ramūs, bet jei tik sutinka pasipriešinimą, tai susijaudina ir nuliūsta.
Jei labiau remiesi savo išmanymu negu pasidavimu, kurio pavyzdį davė pats Jėzus Kristus, tai maža pažangos tedarysi dvasiniame gyvenime, nes Dievas reikalauja tobulo mūsų pasidavimo; Jis taip pat nori, kad mūsų meilė pakiltų aukščiau už mūsų protą.
Meditacija iš knygos Tomas Kempietis, Kristaus sekimas, I, 14. - Ardor, p. 37 - 38.
***
Mano puikioji dukrelė šiandien bažnyčioj siautėjo. Su kita puikia, metais vyresne mergaite, pavadinta puikiu Klaros vardu :) Iškart po Pakylėjimo nebeištvėriau, ir nulėkiau per pusę bažnyčios parsivest ir sutramdyt nenuoramų, kurios jau spėjo apšokuot ratą bažnyčioj, palaipiot pesbiterijos tvorelėm, apžiūrėt žvakelių stovą... ir visa tai nesivaržant kikenant, kvatojant ir kuo garsiausiai trepsint. Rezultatas - mama, išsinešanti besispardančią dukrelę, rėkiančią "pasysiojai...". Šios frazės tęsinys turėjo būti įprastas "...kakudaryti", bet buvo tikrąja to žodžio prasme užčiauptas. Ranka. Despotė mama. Vargšas vaikas. Na, bent jau pati įsivaizduou, kad viskas taip atrodė iš šalies...
Eilinį kartą neatlaikiau vidinio spaudimo "ką žmonės pasakys"... O juk iš esmės jos nieko TOKIO nedarė. Ek.
***
Netoli plento Šiauliai - Palanga bevažiuodami pajūrin matėm keletą vėjo jėgainių. Tada Ronjai jos padarė didžiulį įspūdį - dar ilgokai, jau ir pametus iš akių tuos "vėjo malūnus, kurie gamina elektrą", kaip aš bandžiau išaiškint didutei šių statinių esmę, ji rodė ranka ratus, kartodama "bžium bžium".
Šiandien mūsų vaikui tas įspūdis sugrįžo, ir išsiliejo žodžiais, "zium, zium - akliaklia" :)) Matyt, bandė paaiškinti, kad besisukdami tie vėjo malūnai gamina ELEKTRĄ :)))
***

Mano džiaugsmas, mano skausmas...

"Mūsų, kaip savo vaikų pirmųjų mokytojų, viena svarbiausių pareigų - suteikti jiems įspūdžių apie pasaulį, kuriuos derėtų kopijuoti. Tai reiškia, saugoti ir apginti vaikus nuo juslinės perkrovos karštligiškame urbanizuotame pasaulyje, ir apsupti patyrimais, kurie švelniai supažindintų su pasauliu, suteikdami galimybę tiesiogiai veikti patiems, o paskui atvaizduoti juos savo žaidimuose.
Taip pat ir mes turime stengtis formuoti tinkamą savo elgesį, kad, būdami su vaikais, valdytume savo emocijas, kad nepliaukšteltume jiems, liepdami "Nemušk!", ir panašiai. Mažiems vaikams, kurie negali susilaikyti nepamėgdžioję, mūsų veiksmai kalba garsiau nei žodžiai. Per mus vaikai sužino, ar jų įgimta meilė ir pasitikėjimas pasauliu buvo pagrįsti."
Iš knygos You Are Your Child's First Teacher: What Parents Can Do With and For Their Chlldren from Birth to Age Six, 19p.

Jau ne kartą buvo atėjusi į galvą mintis, kad neapsimoka auginti tik vieną vaiką. Tiesiog apie tuos mažus žmones reikia tiek daug išmokti ir sužinoti, taip labai vėl priartėti prie savęs - vaiko, ir galų gale taip labai pasikeisti, kad visos tos pastangos tisiog yra vertos paskui būti "investuotos" į daugiau nei vieną atžalą.
Galvoju apie klaidas, kurias jau padariau, augindama Ronją, kurias dar padarysiu... Galvoju, ar pavyks jų jau išvengti su mažosiom?..
Jau visiškai "grįžom" namo nuo jūros. Vėl įsisukam į kasdieną. Tik dar ošia... kažkur širdy.

Šventosios bažnyčia

Virš vandenų

pasigirsta Viešpaties balsas!
Dievo didybė sugriaudžia!
Viešpats viršum vandenynų plačiųjų!

Viešpatis balsas galingas!
Skardus Viešpaties balsas!

28(29)Ps

Eglė žalčių karalienė

Eglė duoda žodį...

Lenktyniuoja, raitos
Bangos ties krantu.-
Trys žvejų mergaitės
Sukasi ratu.

Jas rausvai nudažo
Saulė leisdamos.-
Krykščia jos ir grąžos
Ligi sutemos.

-Jau saulelė miršta!
Šokim iš vandens!
Laumių ilgi pirštai
Tuoj bangas kedens.

Juosta vandenėlis-
Oi nyku, baisu!
Laumės undinėlės
Griebia už kasų!

Šoka vyresnioji
Iš bangų smagiai;
Šoka ir antroji,
Rengiasi skubiai.

Eglė tik jauniausia
Vandeny dar vis:
Baltą veidą prausia,
Taškos lyg žuvis.

-Egle, nebelaukiam!
Einava namo!
Slibinai atplaukia,
Veizėk, sutemoj- -

Gąsdina ją sesės.-
Šoka ji staiga
Ir kasas šviesiąsias
Gręžiasi nuoga.

Marškiniais jau velkas,-
Klykteli balsu.-
Kas? Nejaugi vilkas!
Ir visom baisu.

Stebisi mergaitės,
Žiūri visos trys:
Tūno susiraitęs
Marškiniuos žaltys.

Pagalį vyriausia
Tveria į nagus;
O žaltys ją klausia-
Kalba lyg žmogus:

Gražumu pamesiu
Mušti nereikės-
Jeigu tavi sesė
Už manęs tekės.

Eglė- ta švelnutė,
Nuotaka jauna-
Ji skirta man būti
Mylima žmona.

Seserys atšoko:
Jo nebišvaryt!
Nebėra čia juoko.
Kas gi, kas daryt?

Vakaras ant lauko,
Vakaras visai. –
O bangose plauko
Kruvini gaisai.

-Tu pasižadėki!-
Ėmė jos šnekėt. -
Pažadai tie- niekis,
Tau nereiks tekėt!

Tai ne bangos marių
Kuždas paslapčiom -
Eglė žodį taria
Lūpom drebančiom.-

O seselės juokias:
- Sąlyga gera!
Judviem susituokus -
Bus graži pora.

- Prižada- tekės ji,-
Marškinius palik!
Pas tėvelį tiesiai
Piršlėmis atvyk!

Ir žaltys bekojis
Dingsta sutemoj.-
Seserys kvtojas,
Eidamos namo.

Eglė net pamiršo:
Kas gi betikės,
Kad žaltys jai piršos,
Kas už jo tekės?

Pagrobta

Trečiądien seselės,
Broliai devyni
Iš laukų pirkelėn
Bėgo tekini.

- Pažiūrėk, tėveli,
Egle, žvelk ir tu,
Kas tenai iš kelio
Suka į vartus?

Landūs neregėti
Renkasi svečiai:
Vartuos, palei klėtį
Rangosi žalčiai.

Niekur nematyta,
Auksu nulieta,
Slibinais kinkyta
Rieda karieta.

Eglė nusigando:
Atmena pati,
Kaip žadėjos andai
Būt žalčių marti.

Kam tadakvatojos?
Eglei neramu -
Bijo kelti kojos
Iš tėvų namų.
O žaltys didžiausias
Šliaužia pro duris,
Mandagiai paklausęs:
Gal neišvarys?

Jis marčios atvykęs?-
Jūra ten gili- -
Laukia ten jaunikis
Gintaro pily.

Laukia karalaitis
Nuotakos dailios. -
Jam nerūpi kraitis,
Jam nereik dalios.

Jam pasižadėjus
Eglė, jų dukra.
Kur ji pasidėjus?
Ar čia jos nėra?

Klėtyje margojoj
Eglė paslėpta.
Veidelius vagoja
Ašara karšta.

- Neraudok, dukrele,
Sriūbauti paliauk:
Gal nereiks tau kelio
Tolimo keliaut.

Ar žvejys jau senas
Būtų be galvos?
Oi, žalčiams jis meną
Gudrų sugalvos!

Tėvas ją ramina,
Glosto petelius
Ir apgaut ketina
Įkyrius piršlius.

Baltą žąsį kelia
Aukso vežiman:
Vežkitės martelę,
Dukružėlę man!

Štai per mišką traukia
Žalčio karieta,-
O gegutė šaukia
Tartum apduota.

Jie, girdi, vežąsi
Ne martelę, ne,-
O tik baltą žąsį
Aukso vežime.

- Ku kū! Jus apgavo
Senis apsukrus:
Jis dukrelę savo
Paslėpė nuo jūs.

Ir žalčių vežimas
Dunda atdalios.-
Jokiais apgavimais
Jų nebsuvilios.

Atūžia nuo miško
Įžeisti žalčiai;
Vėl į kiemą pyška
Nelaukti svečiai.

Eglė tėvą klausia:
Kas gi bus dabar?
O žalčių vyriausias
Į duris: bar bar!

- Mes ilgiau nelauksim-
Eglė dar pas jus!-
Pulsim ir išsmaugsim
Tėvo galvijus!

Pulsim, sudraskysim
Jo naujus tinklus,
Jei dar vieną sykį
Mūsų nepaklus!

Šiandien visą sodžių
Galim išvaikyt,
Jeigu duoto žodžio
Eglė nelaikys.

Tėvas atsiduso:
- Kas gi bedarai?
Jei dukrelė jūsų-
Vežkitės! Gerai!

Veda jiems avelę,
Baltą lyg puta-
Į karietą kelia;
Supas karieta.

Nieko nebelaukę
Vieškeliu nupyška.
O gegutė šaukia
Skrendantiems per mišką.

- Ku kū, kraivežėliai!
Ku kū, apgauti!
Jūsų ratuos vėlei
Sėdi ne marti.

Ku kū, ne martelė
Ratuos įkelta!
Ku kū! Tik avelė,
Tik avis balta!

Kruvinais liežuviais
Švaistos it kardais:-
Kas ant kelio žuvęs!
Rangosi žiedais.

Kam nelaiko žodžio
Uošvis nė marti!
Dunda vėl į sodžių,-
Vartai užkelti.

Triokšt!- vartus išlaužia
Ir tvoras naujas.
Per kiemelį šliaužia
Šnypščianti gauja.

Švaistos apie langus,
Beldžias į duris,-
Jau ant stogo rangos,-
Kaminu įkris.

Eglė nusiminus
Taria į kitus-
Byra sidabrinis
Ašarų lietus:

- Kam žalčių jums tūžį
Kęsti dovanai?
Ta dalia dalužė
Skirta man vienai!

Puoškit mane, sesės,
Nuotakos kyku
Ir kasas šviesiąsias
Pinkit vainiku.

Dėkui tau, tėveli,
Kad užauginai,
Kad valužę valią
Man davei jaunai.

Sesių raudos lydi
Eglę durų link...
Ją žalčiai išvydę
Pinasi aplink.

Į karietą kelia...
Pagrobta jinai!-
Viesulu į kelią
Skrenda slibinai.

Broliai- vyrai niūrūs--
Kerštas jų veiduos.
Vejas ligi jūros,-
Sesę atvaduos!

Tik staiga sustingo,
Apmirė visi:
Karierta pradingo
Jūros ūžesy.

Ties bangom nutįsęs
Pilkas debesys...
Dar laivais jie vysis,-
Bet vargu pavys.

Baltijos dvasia

Laumės Vaivos juosta
Vingiais išausta-
Lig žvejų pat uosto
Spindi nutiesta.

Narstosi bangelės
Jūrų gilumon.
Vaivorinis kelias
Mirga tolumon.

Skendi bokštai rūmų-
Gintaro pilių.-
Žengia karaliūnas
Saulėtu keliu.

Dėkui, mylimoji,
Žodį, kad laikai!
Štai mums jūra moja,-
Jūros mes vaikai.

Tu matai ten toly?
Ne kalnai bangų-
Joja manoi broliai
Ant širmų žirgų.

Jūra, nesiskūsi,
Štai tau ir marti!-
Aš tikiuosi, būsim
Dailiai sutikti.
Močia rūpestinga
Lepina mane:-
Lobių jai nestinga
Ir laivų dugne;

Daug jų nuskandina
Audros vandenuos--
Pamergės undinės
Jų dainas dainuos.

Eglę už rankelės
Vedasi tolyn--
Vaivorinis kelias
Neriasi gilyn.

Jūra liaunas ūžus,-
Saulės nebmatyt...
Tai jisai ne šliužas!
Ne bjaurus žaltys!

Lieknas ir išbalęs,
Jaunas, išdidus,-
Garbanos jo žalios,-
Žilvinas vardu.

Žilvinas jo vardas-
Baltijos dvasia.
Aukso žalčiu nardos
Kelią jiem surast.

Įžūliem drąsuoliam,
Kur dievų nebos,
Bangos šaltą guolį
Smiltyse paklos.

Priešmirtinio šalčio
Skraistėm apsiausti,
Pamatys jie žalčio
Veriančias akis.

Bet nūnai toks geras!-
Eglei! Nuostabu!
Žalio šilko skaros
Supa juos abu.

Eglė spindi, kaista
Džiugesio jausmu.
Nors labia čia keista,
Bet drauge ramu.

Sako jis:- Tą kartą
Tu mane šaukei,
Kai brolių nubarta
Pajūry verkei.

Ašarėlės sūrios
Krito vandein--
Jos mane užbūrė
Kerinčia ugnim.

Tuomet nusibodo
Man draskyt tinkles,
Nežabotus jodyt
Viesulus aklus.

Baltijos aš vėjas,
Jūroj gyvenu.-
Aš tavęs ilgėjaus
Daug naktų, dienų.

Akys man ištįso--
Ak, tu pas mane!
Supsiu tave visą
Meile ugnine!

Turtų man be galo,
Jų nesuskaitau.-
Perlais ir koralais
Puošiu kaklą tau.

Liemenį apjuosiu
Aušrinės plaukais.
Žuvys kelią šluos mum
Šilko pelekais.

Jūrmergės undinės
Tau kasas šukuos.
Žvaigždės deimantinės
Sumirgės plaukuos.

Žėri žalčio rūmai,-
Gintaro takai--
Juos vynioja dūmai
Kaip žalsvi rūkai.

Žuvys ir žuvelės
Šmėkščioja būriais,
Nešinos žvakelėm-
Jūrų žiburiais.

Krištolinės taurės-
Indai puotai skirti.-
Meškos baltagaurės
Kojom atsispirti.

Žvaigždės jūrų guoly
Švysčioja veidan,
O varpai skenduoliai
Dindi:- dan dan dan!

Klostuos šimtaraščiuos
Migdosi diena.
Eglė susimąsčius,
Tarsi ko liūdna.

Ko širdelė plasta,
Kas gi ją supras?
Kam laivai tie skęsta,
Žūva per audras?

Iriasi nuo kranto
Vasaros naktis--
Žilvinas supranta
Jos visas mintis.

- Tebunie, Egluže,
Taip, ko nori tu,-
Te laivai sudužę
Negraudins krantų.

Tau prisiekiu vaiko
Ašara tyra:
Jūra nuo šio laiko
Bus visiems gera.

Saulėje sužibus,
Žais ji vandenim--
Baltija rami bus,
Kol tu su manim.

Žemės ilgesys

Slenka, bėga metai
Kaip giedri diena.
O dukters nemato
Tėviškė sena.

Eglė laimingiausia
Iš visų marčių:
Ji nelieja gausiai
Ašarų karčių.

Čia ji karalienė
Mėlynų bangų,-
Čia ji naktį dieną
Saugoma sargų.

Jai kiekvienas draugas,-
Ji visiems gera.
Trys sūneliai auga
Ir viena dukra.

Eglė jiems dainuoja
Aug skambių dainų,
Kaip močia senoji
Siuntė raut linų.

- Pasakyk, mamute,
Kas gi tie kinai?
- Kaip ir jūs akutės,
Žydi mėlynai.

Daug dainų dainavo
Neprašyta ji:
Apie glėbį klevo
Išrašytąjį;

Apie debesėlį,
Plaukiantį dangum;
Apie bitinėlį,
Kvepiantį medum.

Dainos nenubosta
Žemės tolimos-
Kaip sidabro juosta-
Kraitinė mamos:

Žydras tulpių raštas-
Močios palaikai--
- Mama, kur tas kraštas?-
Stebisi vaikai.

O mieli vaikeliai,
Jis toli, tikrai!
Ten, kur palei kelią
Svyra jovarai.

Žemė ten gimtoji,-
Tėviškė mana!
Ten dabar kvatojas
Šienpjūvio daina.

Žilvine, žalteli,
Leiski, leiski mus
Į tėvelių šalį,
Aplankyt namus!

Devyni jau metai,
Ne viena diena,-
Kaip dukters nemato
Tėviškė sena.

Saulės aš pasilgau,
Kvepiančių barų---
Man be galo ilgu
Brolių, seserų.

Žilvinas niaurus toks.
Kodėl? Nežinai.
Mylimas nerūstauk-
Juk ne amžinai!

Kregždele ji skristų,
Plauktų ji gulbe.-
Vyras nebedrysta
Eglės atkalbėt.

Ir vaikus ji vedas
Žemėn per marias,-
Ir sugrįžti žada,
Kada jis norės.

Žilvinas neširsta,
Mąsto neramus,-
Kuo būdu užkirsti
Kelią į namus.

- Eikite, nesvarbu,-
Sako,- ryt, poryt.-
Tik pirma tris darbus
Duosiu padaryt.

Kurpės štai, Egluže,
Sudėvėki jas!
O kai bus aplūžę,
Gausi vėl naujas.

Žilvinas tai žino-
Eglė nusivils:
Kurpės geležinės-
Niekad nenudils.

Jau ir Eglė mato-
Jų nesudėvės,
Nors ir šimtą metų
Jas kasdien avės.

Pamary žiniuonė,
Žinoma seniai.-
Eglė siunčia ruonį-
Ką patars jinai.

- Minsi jas be galo,-
Sako,- nepadės,
Kolei ant priekalo
Kalvėj pagruzdės.

Ruonis prie tos kalvės
Nuplaukė risčia.
Kalvis raudongalvis
Jai padėjo čia.

Žilvinas neširsta,-
Mąsto neramus,-
Kuo būdu užkirsti
Kelią į namus.

Duoda jai kuodelį-
Balzgani šilkai.
Lig piirmų gaidelių
Jį suverpt- niekai.

Bet šilkai nemąžta-
Naktys dienos trys.-
Kas padės šią naštą
Nuo pečių nurist?

Eglė siunčia ruonį,
Tegu sužinos,
Tepaklaus žiniuonės,
Raganos senos.

- Susikurk ugnelę,-
Pataria jai ta,-
Mesk į ją kuodelį,-
Ir bėda baigta!

Eglė tik pamatė,
Baigiant šilkui degt,
Kaip ugny gyvatė
Raitėsi juoda.

Vyras kitą dieną
Ką gi bedarys,-
Duoda jai dar vieną
Darbą padaryt.

- Išsikepk ragaišį,
Neik be jo tenai!
Kokios būtų vaišės?-
Tu pati žinai.

Indai kur sudėti,
Suslėpti giliai.
Tiktai vienas rėtis
Kėpso nuošaliai.

Ėmus rėtį šitą,
Kiaurą nemažai,-
Reikia įmaišyti
Ir iškept gražiai.

Eglė nesikrimto,-
Greit išsivaduos:
Senė metų šimto
Patarimą duos.

Jie prisiekė

Eglei skruostuos žydi
Spinulys jaukus--
Žilvinas palydi
Žmoną ir vaikus.

Krantas. Eglė žino
Čia visus kelius.
Vyras ją graudina
Skausmo žodeliu.

- Išeini tu drąsiai,
Vejama dalios.-
Tik ar besurasi
Kelią atgalios?

Vėjas geležinis
Pučia su ledais-
Tai iš tos tėvynės,
Kur pasigedai.

Žmonės ten gyvena
Tamsūs ir pikti;
Pražudys jie mane,
Žūsi tu pati.

Kuo vadu žaltys, ten
Jei kas paminės,-
Nebepamatysit
Niekados manęs.

Neberasit kelio
Gintaro pilin--
Veltui kris vaikelių
Ašara gaili.

Kai devintą sykį
Saulė nusileis,-
Jūs prie jūros grįšit
Tais pačiais keliais.

Prieš bangas sustojus,
Šauk mane vardu.-
Bangos tekartoja
Tūkstančius aidų.

Jeigu gyvas būsiu,-
Pieno kils puta.
Jei klastingai žiūsiu,-
Kraujo kils puta.

Tardami sudievu
Paskutinįsyk,
Jie prisiekė tėvo
Vardo nesakyt.

Grįžimas tėviškėn

Pamariu pareina
Eglė su vaikais.-
Visi traukia dainą,
Žengdami laukais.

Smilgos, ramunėlės
Linksta pakelėm.-
Ir vaikų galvelės
Marguoja gėlėm.

Čia linksmi paukšteliai,
Čia margi drugiai,-
Šnara palei kelią
Plaiukiantys rugiai.

Ten šienauja pievas,-
Ganosi avis.
Žilagalvis tėvas
Vartuos bestovįs.

Tėviškę ji seną
Jaučia taip arti.-
Čia vaikystę mena
Kiekviena kertė.

- Tėve, ak, tėvuti!
- Egle, ar tai tu?
- Gera, gera būti
Vėl visiems kartu!

Ašara senukui
Raukšlėmis nuslinko,-
O maži anūkai
Tūpčioja aplinkui.

Su tinklais pareina
Vyrai nuo žūklės.-
Sesės meta dainą,
Dundančias stakles.

Susirinko gentys,
Giminės, draugai--
Pasakojo, rentė
Eglė jiems ilgai.

Kaip gyvenoi jūroj,
Kaip gražu tenai:-
Sesės- bangos sūrios,
Broliai- vandenai.

Žodžiai birte byra,-
Krykštauja vaikai--
Bet kodėl tu vyrą
Jūroj palikai?

Naujos kalbos kyla,
Klausimų eilė.
Eglė čia nutyla
Tartum nebylė.

- Egle, jūs nuo šiolei
Liksite pas mus?
- Ne, seselės, broliai,-
Grįšim į namus.

Kai devintą sykį
Saulė nusileis…-
Jie nenor klausyti,-
Niekad neišleis.

- Garbstėm ir vaišinom
Tris dienas naktis,-
O lig šiol nežinom,
Kuo vardu žaltys.

Taip kamantinėjo
Broliai devyni.-
Eglė neminėjo
Nieko apie jį.

Apmaudio nerodę,
Broliai pagalvos,
Kaip išgauti žodį,
Vardą vyro jos.

- Švento Jono naktį
Klausime žvaigždės,
Imsim laužus degti,-
Raganos padės.

Išdavimas

Ramunėlių dieną
Vaikai ramunes
Rankioja po šieną,
Kaišo šiaudines.

Ir papartis žydi
Vidury nakties--
Girioj pasiklydus,
Žvaigždele jis švies.

Pragaras juodasis
Saugot jo išeis,-
Piktos žemės dvasios
Visą naktį žais.

Juostos šimtaspalvės
Prieš mėnulį džius,-
Šliaužios devyngalvis,
Grauždamas medžius.

Žiną šerno kinį
Ir vilkų kelius,
Laumės ir miiškiniai
Šoka ratelius.

Skambina paparčiuos,
Aidi per girias:-
Kelia miško marčios
Rūkstančias taures.

Taurėse ne vynas,
Žėrintis juodai,-
Niekas nė nežino,
Kad pikti nuodai.

Kas išgers- o, siaubas!
Dar nuo jų nemirs:-
Tam tikrai baisiau bus-
Vilktakiu pavirs.

Ims visi bijotis
Stūgesio gailaus--
Jis lakstys besotis,
Kraujo reikalaus.

Daug baisių dalykų
Girių glūdumoj--
Daug baisybių tyko
Žmogų sutemoj.

Tokią naktį delčią
Į klaidžius miškus
Išviliojo žalčio
Keturis vaikus.

- Ar paparčio žiedo
Jie čionai ieškos?-
Kūtvėla pelėda
Ūksi ant šakos.

Ąžuolą- vyriausią
Vedas vyrai du
Tankumynan,- klausia
Tėvas kuo vardu.

- Grįžus jūron, močia
Kaip tėvelį šauks?-
Mato, veltui kvočia,-
Žodžio nesulauks.

Kriokia lyg pamišę:
Oi, nedovanosim!
Prie kamieno rišim!
Kailį išvanosim!

Greičiau medis sveikas
Anglimi pajuos,-
O ne žalčio vaikas
Tėvą jums išduos.

Uosį ir Berželį
Vedas iš eilės,-
Bet ir jie tėvelio
Vardą nutylės.

Apmaudas putoja
Vyrų širdyse.-
Dukrą stirnakoję
Vedasi trise.

Žada jai parodyt
Nuostabių žiedų,
Kad išgautų žodį,-
Tėvas kuo vardu.

Pagrasino pančiu,
Jeigu nesakys--
Ašarėlės karčios
Temdo jai akis.

Dėdės gal supykę
Nukeliaus namo,-
Vieną ją palikę
Girios glūdumoj.

Gal pastos jai kelią
Milžinas lokys--
Ne! Vis tiek tėvelio
Vardo nesakys.

Nieko nesužino
Pažadais švelniais--
Vyrai vėl grasina
Pančiu ir velniais.

Drebulėlė klūpo,
Dreba ties medžiu--
Dėdės ją išlupo
Vytiniu skaudžiu.

Upeliu jai teka
Ašaros- graudu.
Drebulė pasako:
- Žilvinas vardu.

Aižo girią juokas-
Kruvinas, šiurpus:
Skambina apuokas
Pragaro varpus.

Kur namučiai namai?

Paskubėk, Eglužėl,
Tu vaikais vedina,-
Niauriai merkiasi vėl
Devintoji diena.

Bėga žalčio vaikai,
Pasiilgę namų,-
Svetimi čia takai
Tarp žmonių svetimų.

Debesys nerangus.-
Po juo saulė žemai.
O tėveli brangus!
O namučiai namai!

Ūžia jūra smarkyn,-
Gaudžia vėtros aidai.
Debesys vis artyn-
Dengia dangų juodai.

Blyksi žaibas trankąs.-
Pyksta jūra. Gūdu.
Eglė tiesia rankas,-
Šaukia žaltį vardu:

- Žilvine, žilvinėl,
Jau saulelė žemai.-
Žilvine, žilvinėl,-
Kur namučiai namai?
Jei tu gyvas-atplauk
Balta pieno puta.
Jei negyvas-atplauk
Juoda kraujo puta!

Be baigos atvangos
Dunda jūra gili.
Ir banga už bangos
Atskuba iš toli.

Baltaskarių bangų
Vainiku apsupta,
Atliūliuoja…Baugu!
Juoda kraujo puta.

Ne vėjinga nakčia
Lūžo nendrė žalia-
Laužė Eglę kančia,
Sielvartinga dalia.

- Kas nužudė? Kuris?
Žilvinėli brangus!
Te jį žemė praris!
Teužgriūn jį dangus!

Kas iš jūs keturių
Laužė žodį? Skaudu!
Ką vadinti turiu
Išdaviko vardu?

Prie jos kojų slidžiai
Prisiglaudus staiga,
Sušlamėjo gūdžiai
Kruvinoji banga:

- Saulei tekant, anksti,
Mūs dukrelės žinia-
Dalgiais broliai pikti
Užkapojo mane.

Sudejavo. Ir vėl
Atgalios ėmė plaukt--
Žilvine, žilvinėl!
Dar sustoki, palauk!

Eglė šaukia kaip gal,
Kad sugrįžtų jisai.
Bangos rieda atgal
Ir išnyksta visai.
Trys žaltienės sūnai
Žvelgia rūsčiai, stačiai,
O dukrelė… Jinai
Vien kukčioja karčiai.

Keikia prakeiksmu ją
Motinėlė tikra:
Būk prakeikta!.. Deja!
Išdavikė dukra!

Virski drebule tu!-
Visais lapais drebėk!
Paukštis joks nenutūps
Prie tavęs, nečiulbės.

Tešukuos, tegu raus
Vėtra plaukus piktai!
Tegu lietūs išpraus
Tau veidelį baltai!

Nusileido naktis
Ant laukų ir kaimų-
Kas gi mus pasitiks?-
Be namų, be namų…

Jau naktelė tamsi-
Šen bei ten žiburys--
Namuose jau visi,
Užsiskandę duris.

Trobelytė menka
Ir ugnelė skaidri--
Atiduotum kažką!
Kam tu jos neturi?

Ūžkit, vėtros, smarkiau!
Barkit, guoskite mus!
Mes negrįšim daugiau
Niekados į namus!

Jums nelemta, sūnai,
Augt berneliais dailiais!
Jus užkeikiu nūnai:-
Virskit medžiais žaliais!

Ąžuolas šiuos laukuos
Bus miškų pažiba.
Uosis oš.Ir kukuos
Gegužėlė raiba.

Ir Berželis..; Prie jo
Liemenėlio dailaus
Mergužėlė rymos,
Kai bernužio ji lauks.

O pačiam vidury,
Užsiskleidus skara,
Aš- eglelė niūri-
Seno žvejo dukra.

Ir vienodai tamsi
Vasarėlė žiema-
Mėlynam liūdesy
Rymosiu laukdama.

Man prie šono linguos
Čia sūnai milžinai--
Priešais jūra banguos
Amžinai, amžinai---

Baltijos aš vėjas...

jūroj gyvenu,
aš tavęs ilgėjaus
daug dienų, naktų...

"Ooo aš išvažiuosiu prie jūros..."

- kažkada dainuodavo Džordana Butkutė. "Jau rytoj..." - atitardavo jai Stasys Povilaitis :))
Taigi, ryt išriedam, grįšim po savaitės.
Tikiuosi taip daug iš šių atostogų... Vėjo gaivos, kad išblaškytų sunkias mintis ir, greičiausiai, nuo jų kylančią alergiją... Jūros vėsos, kad nuplautų baltas kojas... Smėlio švelnumo - darysim smėlio angelus... Dangaus platybių ir paukščių jame... Gražaus buvimo visiems kartu.
Iiiir: ooo aš išvažiuosiu prie jūros... :P

Saulutė nusileido, mėnulis užtekėjo,

Jauna graži mergelė
Pro langelį žiūrėjo. (2x2)

Ko sėdi už stalelio,
Ko žiūri pro langelį,
Ko neini į darželį
Skinti žalių rūtelių? (2x2)

Nei man rūteles skinti,
Nei vainikėlį pinti –
Man dieną naktį rūpi,
Kaip su berneliu būti. (2x2)

Nušluostyk ašarėles,
Palaistyk rūtytėles –
Sugrįš tavo bernelis
Iš svetimos šalelės. (2x2)

- "atradom" su Ronja dar vieną "lopšinę". Šįvakar, kai bandžiau argumentuotai išaiškint didutei, kodėl gi jau reikia eiti miegučio, bemojuojant betekančiam (?) priešpilniui, ši valso ritmo dainelė išlindo, išplaukė iš atminties. Dainavau, kol didutė užmigo, bemurmėdama "menulis, saulute, langelio"... :)
Youtube pavyko rasti gan jaukiai kažkokios Snieguolės mergvakaryje moteriškių traukiamą šitą melodiją.
Na, o google "išmmetė" dar ir šiasnuotraukas. Ačiū!

"Pavargusios mamos"

vakar parėjus namo po vakarinio pasivaikščiojimo šovė į galvą įvesti visagaliame google. :) Sulaukiau malonaus siurprizo. Kadangi televizoriaus neturime, o ir šiaip nelabai domiuosi manęs neliečiančiom naujienom, nežinojau, kad štai jau metai ponia Svetlana Griaznova irgi turi dvynius - sūnelius. Pirma nuoroda būtent ir buvo į straipsnį apie šitą gražią šeimą. Buvo visai įdomu paskaityt apie kitos dvynių mamytės patirtį. Daugeliu dalykų visai kitokią nei mano. Jau pats pirmasis paieškos išmestas sakinys kiek pasako apie tą kitoniškumą: "Pavargusios mamos – juk normalu (juokiasi). Aš labiau stengiuosi mažuosius išmokyti drausmės. Valgyti – griežtai kas tris valandas".
O kodėl būtent "pavargusios mamos"? Tiesiog jos aplink. Linksi vienos kitom vaikų žaidimo aikštelėse, atsiprašydamos už savo vaikų išdaigas, kurių namuose nė npastebėtų; šypsosi savo ir svetimiems vaikams, maloniai sudrausdamos už elgesį, už kurį ne viešoj vietoj gerai pakratytų ar pliaukšteltų; skuba stumdamos vežimėlius prekybos centruose, bandydamos kiek atsipalaiduot ir patirt malonumą iš pirkimo ir pasivaikščiojimo; jų barimas girdisi iš daugiaaukščių namų balkonų; o kartais iš už pusiau pravertų, vasaros kaitros persmelktų blokinių namų langų kartus su įniršusiais žodžiais girdisi smūgiai - kai vaiko niurzgimas virsta vis garsėjančiu riksmu...
Pavargusios mamos.
Vakar, perskaičius straipsnius, toptelėjo supratimas, kodėl pasaulio žmonės tokie skirtingi. Matyt, vis gi teisūs tie vaikų/žmonių išmanytojai, kurie sako, kad labai svarbu jau tai, kaip žmogus praleidžia savo ankstvąjį gyvenimą. O praleidžia jį su savo... pavargusia mama. Bet juk tas nuovargis kiekvinos mamos kitoks, o dar - elgiamės skirtingai. Štai ir augam, kokie augam - visi vis kiek kitokie...
Šiandien mūsų tėtis darbe. Bandysiu būt pati geriausia pavargus mama, kokia tik galiu... Labai pasistengsiu.

Daiktai daikteliai, žaislai žaisleliai...

- žemas keturratis žaislas, kurį būtų galima apžergti;
- stumdukai; karutis ar lėlių vežimėlis - pakankamai tvirtas, kad būtų galima į jį atsiremti;
- medinės čiuožynė ir laipynė;
- medinės kaladėlės, išpjautos iš įvairaus diametro medžių;
- baseinėlis, neaukštas indas vandeniui žaisti lauke, vandens ir vonios žaislai;
- smėlio dėžė ir smėlio žaislai;
- sūpynės lauke;
- žaislinis telefonas;
- paprasta pirmoji lėlytė, padaryta iš natūralių medžiagų;
- įvairių dydžių kamuoliai, ypač tinka pripučiamas paplūdimio kamuolys;
- mediniai žaisliukai su judančiomis detalėmis (lesantys viščiukai, du žmogiukai su kūjais);
- medinės "matrioškos";
- paprastos paveikslėlių knygelės kietais puslapiais;
- knygos su judančiomis detalėmis;
- didelės tuščios kartoninės dėžės, į kurias galima įlįsti;
- kreidelės (nuo dvejų metų); ypač tinka kreidelės - kaladėlės.

- štai tokį sąrašėlį žaislų, rekomenduojamų turėti, kuriant įdomią dvimečiams būti ir žaisti aplinką, radau dabar "studijuojamoj" knygoj "You ar your child's first teacher".
Beveik laukiu orų pablogėjimo (kaitra jau liovėsi...), kad galėčiau su Ronja išmėginti piešimą vandeniniais dažais...

Paukšteliai aukštai

- reikšmingai tarė man šiandien didutė, kai, bandydama įsiūlyti daaaar vieną šaukštą sriubos, paklausiau, kokią dainelę jai padainuoti.
???? Paukšteliai aukštai?.. Minutei pasimečiau.
O tada prisiminiau.
Gi ar ne puiku, kad vaikai neturi jokio supratimo apie daugybę mūsų gyvenimo dalykų, bei apie visokį "neigiamą krūvį", kuriuo kai kurie jų yra apsupti?.. Pavyzdžiui, jiems smagios dainelės ir yra smagios dainelės, jei jos smagios. Ir tiek. Ir nežino jie, nuvalkiotos jos, banalios, dirbtinės, ar dar kokios ten... Kaip kartais apibūdinamos užstalės dainos.
Taigi, iš širdies sudainavau jau anksčiau didutės girdėtą dainelę štai tokią:

Atskrido paukšteliai ant medžių šakų,
Čiulbėjo, ulbėjo kaip mudu abu:
Pirmyn, atgal, kairėn, dešinėn,
Aukštyn, žemyn, kaip mudu abu.

Na, gal muzikantai ja išjudina svečius, ar, painiodami žodžius, "nustatinėja" publikos įkaušimo lygį, o aš sakyčiau, kad šia dainele galima plėst vaiko supratimą apie judėjimo kryptis... Pirmyn/atgal, kairėn/dešinėn...
:) Smagiai pasilingavom ir sriubą... ne, nesuvalgėm visos, na, bet bent jau "daaaar vienas" šaukštas nusileido į pilvelį...

Sėdėdama ant gražios kalvos...

Vakar buvo tikrai sunki diena... Ir ne vien dėl kaitros. Knygose ieškojau atsakymų... apie savo vaiką, apie mus, apie kaip elgtis ir kaip - dar svarbiau - nesielgti... Ir radau keltą pastraipų, kuriomis noriu pasidalinti, kurios, nors vakar greičiau jau sukėlė pyktį (vėl), nei paguodą ar pasirodė naudingos, bet šiandien prabudus buvo pirmiausia, kas iškilo mintyse:

Ką daryti su neigiamu elgesiu

[...] Daugumai pirmųjų vaikų per daug pataikaujama - iš meilės, netikrumo ar neteisingų idealų. Kai atsiranda antras ar trečias vaikas, tiesiog nebėra laiko tenkinti kiekvieną jų užgaidą, ir gyvenimas turi tapti ritmiškesnis ir tvarkingesnis, kitaip mama prapuls. Sulaukusi pirmagimio, pakliuvau į filosofiškus nenoro būti autoritariška, spąstus, ir chaosas vyravo tol, kol suvokiau, jog galiu (ir turėčiau)reikalauti deramo elgesio. Tai turi būti daroma su ramybe, o ne su pykčiu, bet yra visiškai tikra, kad vaikas gali ir išmoks to, ko tikimasi. Tėvams dera būti sergėtojais ir vedliais (tai mažiau "įkrauti" žodžiai, nei "autoritetai"), ir padėti vaikams, tampant mielais ir džiugiais trimečiais! Jūsų vaikai nesąmoningai pasitiki, kad jūs daugiau už juos žinote apie tapimą suaugusiu. Kadangi jų "aš" dar nėra visiškai įsikūnijęs, patys privalote būti jiems tuo "aš" (tai reiškia, išminties ir atsakingumo šaltiniu, kurio galioje jie yra, ir kuris apsaugo juos nuo "išėjimo iš savęs), lygiai kaip geras mokytojas mokyklos klasėje.
White'as pastebėjo, kad šeimose, kur tėvai jau išaugino "puikius vaikus", tyrinėti geri tėvai su savo vaikais nuo pat mažumės elgėsi mylinčiai, bet tvirtai. Didžiausia problema, su kuria čia susiduria eilinės šeimos, yra tai, kad vaikams per daug leidžiama pažeidinėti jų pačių tises". Tai, pavyzdžiui, reiškia, kad namus reikia sutvarkyti taip, jog vaikas turėtų maksimalią laisvę, ir draudimų būtų minimaliai, bei būti tvirtiems dėl to, kas leidžiama. Puiku, kad jūsų vakas smalsus, bet jis neturi žaisti su jūsų dažais, į ką galima reaguoti griežtu "ne", paimti vaiką, o makiažo reikmenis padėti į nepasiekiąmą vietą. Nereikia vaiko bausti, nes dvimetis negeba suprasti, ką padaręs ar atsiminti kitą kartą /kad taip elgtis nedera/.
B.d.
Taigi, esu savotiškai padrąsinta šių, regis, idealistiškų minčių...
Pradedu naują dieną, skambant knygos eilutėms ir... Boriso Grebenščikovo dainai:

Сидя на красивом холме
Я часто вижу сны, и вот что кажется мне:
Что дело не в деньгах, и не в количестве женщин,
И не в старом фольклоре, и не в Новой Волне -
Но мы идем вслепую в странных местах,
И все, что есть у нас - это радость и страх,
Страх, что мы хуже, чем можем,
И радость того, что все в надежных руках;
И в каждом сне
Я никак не могу отказаться,
И куда-то бегу, но когда я проснусь,
Я надеюсь, ты будешь со мной...

O! Čia jos galima ir paklausyt :)

Žolinės žolynai

mano šiemet va tokie...

Alsinanti kaitra miesto blokuose varo iš proto. Net užlyjantis lietus kažkoks lipnus... Ir mintys klampios.
Jurgio sienos peršilusios, neteikia jokios fizinės atgaivos, greičiau atvirkščiai - vaikai ožiuoti, paauglės alpėja, vyrų marškiniai žliaugia, vakar "darę gramą" šiandien Mišiose sėdi raudoni kaip burokai, bobulės čiulpia "validolį"...
O dvasia... Kunigėlis buvo nepersiskaięs ne savo rašyto pamokslo, tai jokios minties nepagavau, išskyrus pabaigoj jau savo žodžiais ir susižavėjusiu tonu atpasakotą Bažnyčios legendą apie Marijos dangun ėmimą ir jos kape mirusio kūno vietoj rastus kvapius žolynus... Pirma mintis - dar kartą kylantis klausimas, nejaugi mūsų tikėjimas naivus?.. O antra - kažkada t. Saulaičio išsakyta, kalbant apie Marijos dangun paėmimą - kad gi nėra Dievui negalimų dalykų... Kaip naivu bebūtų tuo tikėti...

Aguonėlės

"Buginėlės... BUGINĖLĖS. BUGINĖLĖS!!!" - persekiojo mane pusdienį didutė.
"Vagonėliai?.." "Vazonėliai?.." - visai pasimetus klausinėjau, nesuprasdama, ko gi iš manęs nori mano gudrutė... OGI! Dar viešėdamos pas mamą žaidėm ratelį, kurio nemokėdamas bent mano laikais darželio "nebaigė" nė vienas vaikas:

Klausė žvirblis čiulbuonėlis
Pas tą pilką karvelėlį,
Kaip kaip aguonėles sėja?..

o vėliau kaip jos dygsta, auga, žydi, noksta, kaip jas krečia ir valgo, ir kokios galų gale jos būna skanios...
Kaip dainuoti ir žaisti - štai, puiki "pamokėlė": ansamblis "Grandis" ir Veronika Povilionienė žaidžia "Aguonėlę".
Ką gi, dabar turim rytinės košės virimo šokį :)

Voveraičių sriuba

Šiandienos atradimas - "dieviška" voveraičių sriuba iš šaunaus pragaro virtuvės blogo :)
Greita ir gardu. Po ilgo pasivaikščiojimo skaniai valgė net didutė, ką jau kalbėti apie mūsų sriubinį tėtį...
Įdėjau litrą voveraičių - kaštavo penkis litus.

Angele...

Angele sarge,
Man paskirtasis,
Būki prie manęs,
Mano gerasis.
Vakarą, naktį,
Rytą ir dieną
Saugoki mano
Žingsnį kiekvieną -

kalbam dabar vakarais su mano didute. Kartą, antrą, trečią ar net penktą ir daugiau. Mano didutė pajuto rimuotos kalbos grožį. Dabar girdžiu kartais ir dieną, bevapaliojančią pačią sau po nosim ne bet kaip, o ritmiškai. O prieš miegą, matyt, ši maldelė - eilėraštukas labai ramina... Tad jis dabar pakeitė iki šiol dainuotas lopšines.
Pačią maldelę kažkada radau vienoj katekizmo knygelėj, o paskui - tėvo A. Saulaičio knygoj, kur jis pasakoja, kad jos išmokė jo mamytė.
Va taip va vakarais kalbinam angelus - savo, ir kitus, - mažylių, kuriuos kalbint jos pačios dar negali, ir tėčio, kurio kalbėtis su angelais tikriausiai niekas niekad nemokė...
Angele sarge...

Moters darbai...

...geriausiai matomi, kai yra nepadaryti.



Tacy Chapman

Early in the morning she rises
The woman's work is never done
And it's not because she doesn't try
She's fighting a battle with no one on her side

She rises up in the morning
And she works 'til way past dusk
The woman better slow down
Or she's gonna come down hard

Early in the morning she rises
The woman's work is never done

Ne, nesisskundžiu.

Mezgėjų - nėrėjų internetinė "bendruomenė" -

vienas iš mano paskutinių naršymų - atradimų: ravelry Dar neišstudijuota, bet labai įdomu. Tik kai naršau, tiesiog jaučiu, kad švaistau laiką... kurį galėčiau skirti pačiam mezgimui.
Narplioju megztuką Ronjai.
Ruduo atkiūtina.
Aa, ir štai Knit circus
O pati dabar narpučiju (čia amžinatilsį senelis Šiušas taip vadino mezgimą :)) baltą megztuką savo didutei:

Vasara, vasara...

Vaivorykštė Tytuvėnų apylinkėse. Nuotrauka mamos...

O eilėraštis šįkart angliškas, parašė jį Winifred Sackville Stoner


give me the joys of summer,

of summer queen so fair,

with wealth of lovely flowers

and fruits and sun-kissed air!




talk not to me of winter

with ice and frost and snow,

nor changing spring and autumn

when howling winds will blow.




no, i will take the joys

of summer every time,

so to this queen of seasons

i dedicate my rhyme.