Šv. Sofija

Su vardadieniu, mažutėle...
O čia - Šv. Sofijos istorija

Į dangų

dairaus šiom dienom ne viena, o kartu su Ronja. Štai šiandien fotografavom "mėnunį"...

Mano vaikas pirmą kartą (?) nusigando tamsos (ar šešėlių) - visa susijaudinus atbėgo paskui mane, kai išėjau į kitą kambarį fotoaparato, o paklausta, ar fotografuosim mėnulį, jau sakė "ne, ne", ir dar kurį laiką negalėjo nurimt.

Dangų stebėt ji ėmė dar vasarą - vis pasidairydama, kur saulė, ar yra mėnuo, o mseniai ėmė kalbėt ir tokius dalykus, kaip "naktis, tamsus dangus, žvaidės"... Galvoju, kad ir dainos, kur vis paminimi šviesuliai, daro savo.

O štai - jos dabar mėgstamiausias eilėraštis:

Mėnulis ir Žolytė
Iš Pasakų dvaro,
Legendų šalies
Pakils mėnesėlis,
Žolytę palies.

Papuoš deimantėliais
Žolytės kasas,
Vedžios ją per naktį
Po pievas visas.

Lydės ją Mėnulis,
Rasa nupiltais,
Baltos mėnesienos
Takeliais baltais.

- Žolyte Gėlyte,
Žolle žalia,
Ar gera, Žolyte,
Kai mėnuo šalia?

- Mėnuli Žvainuli,
Valdove nakties,
Spindėk ligi ryto
Prie mano peties!

"Rugsėjo 23 d. 6 val. 10 min.

įvyks rudens lygiadienis, tuomet Saulės disko centras atsidurs dangaus pusiaujo ir ekliptikos sankirtos taške – Saulė pereis į dangaus pietų pusrutulį ir prasidės astronominis ruduo. Po kelių dienų dienos bei nakties trukmė trumpam susilygins. Nuo šiol iki pavasario lygiadienio naktys bus ilgesnės už dienas."
Iš Jono Vaiškūno žvaigždėto dangaus puslapio
Negaliu patikėti - negi galvoju apie lygiadienio dangų tiek daug, kad šiandien būtent tuo laiku prabudau? :) Aišku, mažosios čia man irgi padėjo, savo burbėjimais paprašiusios valgio ir šilumos, tačiau...
Galvokit, kad visai kvanktelėjau. Bet turiu kažkokią stiprią naujos pradžios nuojautą. Net keista, kodėl dabar, kai metų ratas leidžias žemyn...
Va, ką dar apie lygiadienį radau www.etno.lt:

Tai astronominė rudens pradžia. Susilygina diena su naktimi. Iš tikrųjų tamsusis paros laikas prilygsta šviesiajam kiek vėliau, rugsėjo 25 – 26 d.; mat šviesos spinduliai, eidami pro Žemės atmosferą tarsi pro kokį lęšį, lūžta ir šiek tiek pailgina šviesiąją paros dalį.

Apie lygiadienį gamtoje vyksta ir daugiau svarbių pokyčių: smarkiai atvėsta ežerų vanduo, ištinka pirmosios gilios šalnos, baigiasi masinis paukščių traukimas į pietus, miške prasideda kanopinių žvėrių vestuvės. Šios dienos yra vienos iš pagrindinių metų laiko skaičiavimo sistemoje, sudarančioje kalendorių.

Lietuvoje yra paleoastronomijos paminklų – akmenų, išdėstytų rytų – vakarų kryptimi, o tai sutampa su Saulės azimutais tekėjimo ar laidos metu per lygiadienius. Įsigilinus į liaudies meno simbolius, taip pat aiškėja, kad baltų pasaulėjautoje lygiadieniai struktūrizuodavo laiką ir erdvę".

Ehem... "struktūrizuodavo laiką ir erdvę" - ką tai reiškia?.. Ot, būtina vis mandriai šnekėt :)

Va, dar - labai patiko... Siaubingai ezoterrriška :))

"Rudens lygė ir pavasario lygė yra du pusiausvyros taškai metuose, kuriuose judėjimas sustoja, atsiveria buvimas, užpildo ramybė, atsiranda galia suderinti vidines energijas žmoguje, transformuoti ir išlyginti "nelygumus". Lygė - lygumas - pusiausvyra. Dviejų pradų pusiausvyra - vyro ir moters. Labai geras laikas išryškinti vyro ir moters bendravimą, jų skirtingas savybes, vienas kito pagarbą, pasidžiaugti vyrams kad esą vyrais, moterims - kad moterimis. Savitumo išsaugojimas padeda būti lygiaverčiais, palaikyti pusiausvyrą viduje ir Visatoje. Per lygiadienius tinka žaisti žaidimus tokius kaip "šaltinėlis", "graži mūsų šeimynėlė", kuriuose vyksta tekėjimas ir pynimasis vyriškos ir moteriškos energijos, kuriuose yra namų ir šeimos vaizdiniai.

Rudens lygė - kada dėmesio centras iš išorės (išorinio judėjimo, gamtos klestėjimo, šviesos ir spalvų intensyvumo) pereina į vidų. Žmogaus ciklas keičiasi, nuo savirealizacijos, darbų, bendravimo pereinama prie intuicijos ir vidinio jautimo laiko. Nesusiderinę su pasikeitimu žmonės rudenį gali pajausti depresiją ir pretenzijas. Susiderinę - gali iškart būti naujoje būsenoje, džiaugtis įvykusiais potyriais ir taip užbaiginėti metų ciklą.

Rudens lygei tinkamas simbolis - lininis rankšluostis, kuris reiškia žmogaus gyvenimo kelią, dvasinį kelią, žvilgsnį į savo vidinį pasaulį, ėjimą iki kito lygiadienio. Gauti dovanų lininį rankšluostį - tai kelio gavimas. Iš kieno gauname rankšluostį - per tą žmogų ateina mūsų kelias, galimybės tobulėti, pažinti. Kam dovanojame - tam suteikiame judėjimo prasmę, impulsą, šviesą, per mus tam žmogui dovanojamas pažinimas. Linai yra labai skirtingų rūšių. Sakoma, kad yra Lietuvoje apie 200 skirtingų rūšių. Vieni ilgo puošto, kiti trumpo, švelnaus ir šiurkštesnio, minkštesnio ar tvirtesnio. Taigi linai atstovauja įvairovę energijų. Pluoštas, siūlas, gija - gausybė, dovana, sveikata, pagijimas. Kiekviena šeima galėjo senovėje turėti savitus linus, ir tos šeimos dovanojamas rankšluostis turėjo būti savitas.[...]

Kad suprastume į kokį tarpsnį atsiveria vartai nuo rudens lygės, turime suvokti ir visą metų ratą. Tarp dviejų lygių, pažymėtų begalybės ir žirgelių ar gyvybės mazgo ženklu yra du aukščio taškai: rasos ir kalėdos. Rasas žymi saulės ženklas, o kalėdas - žvaigždės. Paparčio žiedas - rasas, elnias devyniaragis - kalėdas. Rasos - saulės energijos laikas, gamtos klestėjimo maksimumas, kalėdos - dvasios klestėjimo, dvasinės šviesos maksimumas. Iš rudens lygės atsiveria vartai į dvasinio bendravimo galimybes. Iki Kalėdų mums gerai sekasi bendrauti su dvasia protėvių jau iškeliavusių į dausas, jau patyrusių buvimą žemėje, o nuo Kalėdų jau galime užmegzti ryšį su būsimais žemės gyventojais, mūsų ateities ainiais (aina-eina, einančiais į priekį). Ir mes patyrę vasaros ir rudens dosnumą pirma lengviau galime pajausti ir susiderinti su tais kurie išgyveno pilnatvę, o prieš pavasario atbudimą mums lengviau suprasti ką jaučia užgimti besiruošianti siela, kuo ji nekantrauja besiruošdama išvysti saulės šviesą kartu ir sielos ir fizinėmis akimis. Užgimstančiai sielai svarbus kas ją pasitiks, kas ją priims, kieno įsčiomis nusileis į Žemę. Ir mes, tie kurie jau susijungę su protėvių dvasia, kurie esame čia žemėje, galime sujungti giminės giją perduodami visą šviesą ateinantiems.
Ir vestuvių, pradėjimo, gimimo ciklai čia tikriausiai nebeprasmiai. Rudens lygė - vestuvių metas. Nuo vestuvių iki pradėjimo jaunieji gali pabendrauti su savo būsimu vaiku apie jį pasvajoti Kalėdų laikotarpiu. Taip ir eina metų ritmas, tarpusavyje suderindamas žmogaus būtį su gamta..."

Iš anastasijininkų puslapio

Vakarinė žvaigždelė

Visų dangų išvaikščioj,
Visų dangų išvaikščiojo ir pas mėnulį sustoj.
Oi mėnuli, oi tėvuli, tai aš šiandie tai dėl tavy.
Tai aš šiandie tai dėl tavy, o jau rytoj dėl Saulalės.
Debesėliais apsilaidus, skaudum lietum apsiliejus.
Oi mergela, oi, jaunoji, visų dvarų išulioj.
Visų dvarų išuliojo ir pas motuly sustoj.
Oi, motula, oi širdela, aš šių naktį tai dėl tau,
Aš šių naktį tai dėl tavy, o jau rytoj dėl anytos.
Atodūsius dūsaudama, ašarėlėm apsiliejus.




Dainuoja Veronika Povilionienė ir ŽAS

Jei

tematysit čia VĖL žioplai išlietą jogurtą, ir virtuvės grindis, kurias VĖL reikia iššluostyt, ir meškiną, kuris VĖL drybso numestas ne vietoj... neįeisit į dangaus karalystę... ar kažkaip panašiai (plg. Mt 18,3). Aš nepamačiau, gerai, kad buvo, kas parodė: ŠILELĖ :)



O dar šiandien mintyse neperstojamai skamba viena giesmė...

Paliesk mano sielą, paliesk mano protą.
Palieski, o Dieve, savo ranka.
Kad kilčiau į Dangų, į Tavąjį Dangų
Ten, kur Šviesybė amžina.

Leisk man gyventi Tavyje, Tavo šviesoje
Dieve, leiski man giedoti Tau. /2x

Kol išauš diena, kol užmigs tamsa
Mano Viešpats Tu, stiprybė tik Tavyje. /2x

Atverk mano lūpas, atverk mano širdį,
Atverki, o Dieve, savo ranka.
Kad giesmę giedočiau ir maldą kartočiau.
Kad būčiau kaip versmė tyra.

Gražu

...ir skanu. Šiandin virėm moliūgų sriubą ir kepėm bandeles, kurios ir matos nuotraukoj.
Man patinka ruduo :)

Sekmadienis.

Dieve,
paimk mano piktumą ir susierzinimą dėl nemalonių gyvenimo smulkmenų, ir pripildyk mane savo dėkingumo dvasios.
Noriu dėkot už neplautus indus, nes jie reiškia ir tai, kad tu duodi mums daugiau, negu kasdienės duonos.
Dėkot už kojines - švarias, nešvarias, turinčias porą ir ne - visur, nes tai reiškia ir tai, kad rūbų turim tiek, kad esam apsirengę patys, ir dar pasidalint galėtume - su draugais ir net su priešais.
Ir dar noriu dėkot už tai, kad gyvenam miesto centre, ir dabar, nors jau vėlus vakaras, pro langus veržias begalės mašinų pypsėjimas ir iš daugybės gerklių sklindantis skandavimas "Lietuva, Lietuva", nes tai reiškia ir tai, jog Lietuvos rinktinė pasaulio vyrų krepšinio čempionate, nugalėjo serbus ir iškovojo bronzą :) Gražus rezultatas 99:88.

Eidamos kermošiun

per veršį peršokom, pareidamos - ant vištos užgriuvom, - tokios nuvargusios buvom.
Prisižmonėjom, prisiciekaviom, apsidovanojom...

Uzbonėliais iš Kauno...



Katiniškais ir avytiškais auskarais... Mama suvaikėjo :)



Pirkom Ronjos žaislam lovytę iš to paties mažikiškio meistro, iš kurio pirmajam didutės gimtadieniui suderėjom arkliuką...



Visą vėrinį nuostabaus braškėm kvepiančio latviško muilo - www.homely.lv



Ąsotį iš puodžių sostinės Kuršėnų...



Neatsibostančius ir nepamainomus kailinius tepukus mūsų pačiom mažiausiom mergytėm...



O paskutinis vaizdelis priverčia prisiminti liaudies išmintį:
Akys kaip pelėdos, kai kermošiun rėdos,
arba
Nik su rasa pievos užimt, o kermošiun mergos rinkt :)))

Pirštinė

(ukrainiečių liaudies pasaka - kaip ją sekam mes :)

Gyveno kartą senelis ir senelė.
Vieną dieną išėjo senelis į mišką malkų kirsti, ir pametė pirštinę.
Kur buvus kur nebuvus, atbėga per mišką pelytė - tip tip, tip tip, atbėga pelytė. Žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia pelytė. Niekas neatsiliepė. Pelytė šmurkšt - ir įlindo į pirštinę.
Atbėga per mišką kiškis, opapa, opapa, atbėga kiškis, žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia kiškis.
- Aš, pelytė smailianosytė, - atsakė pelytė. - O tu kas toks?
- Aš - kiškis piškis. Priimk ir mane gyventi kartu.
- Lįsk, dviese gyventi bus smagiau, - atsakė pelytė.
Kiškis šmurkšt, įlindo į pirštinę, ir gyvena jie sau dviese.
Atbėga per mišką lapė, tapu tapu, tapu tapu, atbėga lapė, gi žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia lapė.
- Aš, pelytė smailianosytė.
- Aš, kiškis piškis. O tu kas tokia?
- Aš - lapė snapė. Priimkit ir mane į savo namelį.
- Lįsk, trise gyventi bus smagiau.
Lapė šmurkšt, įlindo į pirštinę, gyvena jie dabar jau trise.
Atbėga per mišką vilkas, lapatai, lapatai, atbėga vilkas, gi žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia vilkas.
- Aš, pelytė smailianosytė.
- Aš, kiškis piškis.
- Aš, lapė snapė, o tu kas toks?
- Aš - vilkas pilkas, priimkit ir mane į savo namelį.
- Lįsk, keturiese gyventi bus smagiau.
Vilkas šmurkšt, įlindo į pirštinę, ir gyvena jie sau keturiese.
Atpėdina per mišką meška, šliumpu pumpu, šliumpu pumpu, atpėdina meška, gi žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia meška.
- Aš, pelytė smailianosytė.
- Aš, kiškis piškis.
- Aš, lapė snapė.
- Aš, vilkas pilkas, o tu kas tokia?
- Aš - meška lepeška, priimkit ir mane į savo namelį.
- Lįsk, penkiese gyventi bus labai smagu. Įlindo ir meška į pirštinę, įsispraudė...
Tuo tarpu senelis apsižiūrėjo, kad nebeturi vienos pirštinės. Barsis senelė, kad pirštines mėtau, pamanė jis, ir apsisukęs grįžo pirštinės ieškoti. Žvėrys išgirdo jo žingsnius, nusigando, puolė visi laukan - meška lepeška, vilkas pilkas, lapė snapė, kiškis piškis, pelytė smailanosytė - visi išsibėgiojo. Nusijuokė snelis, kad tiek žvėrių išgąsdino, pasiėmė pirštinę, parėjo namo, malkas sukrovė, rankas nusiplovė, sėdo už stalo ir valgė močiutės išvirtą košę.
O čia ir pasakos pabaiga :)


Kaip ją sekaAustėja Landsbergienė
Kaip ji sekama ukrainiečių liaudyje

Treji metai

Amžinasis Dievas Tėvas tegloboja jūsų vienybę ir meilę, o Kristaus ramybė tegyvena jumyse ir jūsų namuose.
Telydi jus vaikų palaima, draugų bičiulystė ir taika su visais žmonėmis.
Būkite Dievo gerumo atstovai pasaulyje, skubantys gelbėti sielvarto ir vargų ištiktus žmones, kad būtumėte meiliai priimti į amžinąją Dievo buveinę.

Slogos gydymo būdai

- kokių tik jų nėra... Bet man įdomūs, aišku, maloniausi, paprasčiausi. Juk net ir juos pritaikyt merginos ne visada leidžia.
Taigi:
užlašinti kelis lašus eterinio eukaliptų aliejaus ant marškinių, netoli kaklo, kad garuotų ir gaivintų;
žibinti aromatinę lempą su bakterijoms nepatinkančiais, o mums mielais kvapais;
tepti nosies landas sviestmedžio aliejum - sako, sutraukia gleivinę ir padeda prakvėpuoti;
purkšti nosį sterijiu jūros vandenėliu - Humer ir panašūs;
masažuoti taškus;
lašinti "paleistuvės" lašus;
gerti daug;
gerti apelsinų sultis - kažkur kažkada nugirdau, kad jų rūgštelė naikina besiveisiančias burnoj bakterijas, o juk paprastai nosy prasidėjus sloga netrunka nusileisti ir pavirsti gerklės perštėjimu...;
gerti karštu vandeniu užpiltos citrinos gėrimą - su medum, ar tisiog cukrum, kad būtų skaniau;
nosis kiek atsikemša ir pakramčius citrinos žievelę...
Smulkiai sutarkuoti česnako skiltelę.Sumaišyti su maždaug tokio pat dydžio sviesto gabaliuku. Nakčiai šiuo mišiniu patepti kojų padukus, palaukti kol apdžius,tada apsiauti medvilnines kojines. Su jomis ir miegoti.Procedūrą kartoti bent tris vakarus.
Zinoma salia to lieka visos kitos proceduros,praplovimai,garinimai ir pan.Siaip skaiciau,kad garintis labai gerai su bulviu nuoviru.MIEGOTI!!! Tinka visų su imuniteto susilpnėjimu susijusių ligų gydymui - ne pati sugalvojau, o išgirdau iš vieno :) biochemijos mokslų daktaro. Miegoti. To dabar ir griebsiuos.

Kaip staigiai atėjo ruduo...

Rodos vos prieš dvi savaites tesinorėjo gaivintis po šaltu dušu, o dabar nesinori lįst iš po karšto. Tada įkaitę blokai buvo labiausiai nevykus slėptuvė nuo saulės, o dabar į namus, vos pravėrus langą, įsiveržia vėjų vėsa. Ir visai neseniai namai būdavo pilni saulės spindulių nuo ryto iki vakaro - nesinorėdavo jokios kitos šviesos. Dabar ryte, prieš sėdant valgyt košę kasdieninę, vėl taip gera užsižibint žvakę... Pasigavom pirmą slogą - visi draugiškai, kaip tikra šeima. Nuotaikėlės nekokios, ypač mergaičių, tad drėgna nuo ašarėlių... Jau dvi baigtos kepurėlės, tuoj bus trečia - laukan nebekišim nekepurėtų galvų. Oi, kiek pirštinių ir kojinaičių reikia paruošt, tikiuos, šalčiai duos dar šiek tiek laiko.
O vis gi - lauktas, mielas ruduo :)

Rugsėjo 1-oji...

Nuo kaugės bokštelio

Giria dar žalia žalia
Sūpuoja padangę švarią.
O dėdė daubos gale
Geltonas rugienas aria.

Gaudimas toli toli
Kaip vasara mano skrenda.
Tai kas, kad klevai žali, -
migla jau pro kauges brenda.

Ateina melsvai žila
Į sodą raselėm praustą.
Ir paukščių rami tyla
Svariais obuoliais nurausta.

Styguoja žiogai smuikus -
Pagros dar kvapiam atole.
O gandras abu vaikus
Vadina į šalį tolią.