Mano vaikas pirmą kartą (?) nusigando tamsos (ar šešėlių) - visa susijaudinus atbėgo paskui mane, kai išėjau į kitą kambarį fotoaparato, o paklausta, ar fotografuosim mėnulį, jau sakė "ne, ne", ir dar kurį laiką negalėjo nurimt.
Dangų stebėt ji ėmė dar vasarą - vis pasidairydama, kur saulė, ar yra mėnuo, o mseniai ėmė kalbėt ir tokius dalykus, kaip "naktis, tamsus dangus, žvaidės"... Galvoju, kad ir dainos, kur vis paminimi šviesuliai, daro savo.
O štai - jos dabar mėgstamiausias eilėraštis:
Mėnulis ir Žolytė
Iš Pasakų dvaro,
Legendų šalies
Pakils mėnesėlis,
Žolytę palies.
Papuoš deimantėliais
Žolytės kasas,
Vedžios ją per naktį
Po pievas visas.
Lydės ją Mėnulis,
Rasa nupiltais,
Baltos mėnesienos
Takeliais baltais.
- Žolyte Gėlyte,
Žolle žalia,
Ar gera, Žolyte,
Kai mėnuo šalia?
- Mėnuli Žvainuli,
Valdove nakties,
Spindėk ligi ryto
Prie mano peties!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą