Kalendorius

" - tai ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema, pagrįsta matomu dangaus kūnų periodišku judėjimu.
Žodis "kalendorius" kilęs iš lotynų žodžio calendarium - "skolų knygelė". Senovės Romoje skolininkams kalenda - mėnesio pradžia, apytikriai sutampanti su Mėnulio jaunaties pasirodymu, - procentų mokėjimo terminas. Pasakymas "atidėti iki graikiškųjų kalendų" (ad Kalendas Graecas), reiškia laiką, kurio niekuomet nebus, nes žodį "kalendos" vartojo tik romėnai.
Viena svarbiausių astronomijos užduočių senovėje buvo kalendoriaus sudarymas. Išspręsti šį uždavinį buvo ne taip lengva."

V. Cybulskis. Pasaulio šalių kalendoriai ir chronologija. - 
Kaunas, "Šviesa", 1988, 16p.

Dar tam pačiam puslapy yra toks sakinys: "Pagrindinis laiko vienetas - vidutinė saulinė para - per trumpas laiko tarpas skaičiuoti daugeliui reiškinių, tarp jų ir žmogaus amžiui. Todėl prireikė pasirinkti kitus du vienetus - atogrąžinius metus [...] ir mėnesį".

Metus baigiu skaitinėdamaštai šią, materialistinę laiko perspektyvą skelbiančią knygelę. Smaguma skaityt Lenino ir Engelso citatas apie tai, kad "pasaulyje nėra nieko, išskyrus judančią materiją" ir astronomijos reikalingumą piemenų ir žemdirbių tautoms... :) 

Bet tai nedrįsiu čia postringaut - negi  maža mano galva supranta ką daugiau už tuos didžius protus... 

Ką noriu pasakyt - ta saulinė para apskritai atrodo viskam per trumpas laiko tarpas. Per trumpas nuveikt visus norimus darbus, be to - dar pailsėt, per trumpas, kad atleistum - sau ir kitiems, ir tam, kas nusisekė ne taip (gerai) kaip norėjai. 

Kitaip yra su metais. Yra daugiau šansų suspėti. Metų gale galima braukti balanso brūkšnį ir pasakyt - VISKAS, rytoj VISKAS BUS KITAIP :) Visus pelenus, šukes, sąšlavas ir ašaras palikti seniesiems metams... 

Ir mėgint tuo tikėt. Ir pasiryžt. Nepasiryžt negerai. Praeinantieji buvo labai sunkūs metai - to išvardyto "gėrio" daugiau nei reikia, sveika ar protinga... Galvoju sau - gal kiek kaltos ir mano metų pradžios nuotaikos. Užtat šiemet turiu visą sąrašą pasiryžimų, tarp kurių

• žvelgti šviesiau
• kalbėti be nekantrumo gaidų balse... ir kiek tyliau.
• melstis daugiau
• mankštintis bent kartais
• vienu metu įsipareigoti ne daugiau kaip vienai nemėgstamai veiklai;

• skirti asmeniško laiko kiekvienam vaikui... bent septynias minutes per dieną;
• per dieną (gerai jau, parą... :)) padaryti vieną dalyką, kuris pradžiugintų mano vyrą;

• vienu metu turėti ne daugiau trijų nebaigtų rankdarbių 

• skaityti daugiau ir nuolat, ypač savo bibliotekos knygas (antraip, kam jos namie?)
• neapleisti kalbų, kurias moku, mokytis vienos naujos;
• atleisti sau, kai nepavyksta...  
• nenuleisti rankų, bandyti iš naujo... vėl ir vėl.

Pernykčiai pasiryžimai buvo tokie kuklučiai. Bet jie - įgyvendinti! 

Tuo pasidrąsindama ir žengiu į Naujuosius. Žiūrėsim, kas "išeis" iš viso didžiojo pasiryžimų sąrašo. Jau dabar aišku viena - jei pavyks įgyvendint net ir nedidelę jo dalį, nufotografuot ją bus labai labai nelengva :) 

Riešinės didutei

Oras už lango - lyg moteriškų buities darbų metafora. Visą mėnesį taip sąžiningai šalo, snigo, pustė ir šerkšnojo, o šit užėjus šilumos banga visą šalčio darbą ir sukurtą grožį suniokojo vos per porą dienų. Taip ir su moteriškais prieššventiniais darbais: kuopi, šveiti, verdi, puoši, o praeina Kūčios - Kalėdos, ir viso to triūso - nelikę nė ženklo. Čia galima prisigalvot įvairiopų moralų, o maniškis, šiuo atveju yra toks, kad nereik pernelyg sureikšmint to, ką darai buity, nes turbūt nieko nėr laikinesnio.
Svarbiausia mano pastarojo laiko naujiena - aš nebesimokau! Namų darbai padaryti, rašto darbai parašyti, lieka atsiimti diplomą ir būti pagaliau tuo, kas jau seniai ir esu - "anglistė" :D Šitas moksluose padėtas taškas teikia didelės ramybės ir savotišką buvimo patenkinta savim jausmą, nors jau spėjau pajust, kad tos studijuojant vis kirbančios mintys "baigsiu mokslus - pagyvensiu", yra gryna iliuzija,  nes tada iš karto įtraukia - įsuka darbai.
Na, o kol kas - tarpušventis, galima ilsėtis ir išpildyt senus pažadus. Vienas iš ilgo jų sąrašo - riešinės Didutei.

Dar kartą - širdelės motyvas, kurį nužiūrėjom iš knygos "Baltų raštai ir ženklai" - mano įkvėpimo šaltinio, kai rankdarbiams prireikia ornamento.

Šventų šventų Kalėdų

linkiu jums iš širdies, mielos ir mieli, 

užsukantys į šią mano kiek ataušusią košę!

Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė...” (Jn 1,5)

{šią akimirą}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Melodija

Jau smilgos pavirto

Auksiniais vamzdeliais...

Jau atlėkė rudenio

Rusvas vabzdelis

Ir ėmė rugsėjo melodiją pūsti

Žalumui užmigti,

Pilkumui - pabusti.

Ir minga žalumas -

Po lapą, žolyną, 

Po stiebą, po žiogą,

Kuris dar nežino,

Kur žalią smuikelį

Reikės pasidėti,

Kad vasaros giesmės

Galėtų budėti -

Budėti, tylėti,

Pilkumą iškęsti,

Migloj neuždusti,

Lietuj nepaskęsti,

Ir taip suskambėt,

Kad iškiltų šalia

Pavasario smilga,

Tiesi ir žalia.

(atrodo, Ramutės Skučaitės eilėraštis)

Pasiūliui

Rudeniui atėjus vėl jungiuosi į virtualų Ginny Sheller mezgėjų būrelį - Yarn Along. 

Žvilgtelėjau į ankstesnius šių metų Pasiūliui ir nusijuokiau. Atrodo, kad nieko daugiau ir nemezgu, tik kojines :) O bet tačiau juk ateina ruduo, žvarbos ir darganos laikas, kaliošų metas, o šiltai apauti reikia bent tris poras kojelių... Štai kaip, nelabai kūrybiškai, naudoju vaivorykštinių firmos "Teksrena" siūlų atsargas:

Pamenu, vasarą su viena mama kalbėjomės apie kojinių mezgimo prasmingumą - kam, anot jos, taip nuobodintis, kai parduotuvėj gali jas nusipirkt vos už litą - kitą. Tiesa, kojines megzt kiek nuobodoka, bet, kita vertus, man tai ir visai patinkantis užsiėmimas. Grynos vilnos kojinaičių parduotuvėj, o ypač už litą - kitą, tikrai nerasi. Smagu savotiškai "burt" ir kurt mažučius raštelius, - paukštelius, širdeles, žvaigždeles, ir sudėt rankų šilumą į tokius kasdien dėvėsimus rūbelius. Be to, kojinę numegzt - vos poros valandų reikalas, o mane, vis puldinėjančią tarp vaikų riksmų, vis dar labai guodžiančiai veikia kad ir maži, bet nuosekliai padaryti ir užbaigti darbeliai. Tegul dėl to ir tenka atidėt didesnius ir įdomesnius sumanymus...

Kaip tik dabar

...atsidūstu apsidairius aplink - mūsų namuose kiek didesnė nei įprasta betvarkė, nes net neįsivaizduoju, kada išpakuosiu visą mantą, kurią parsigabenom po vasaros, praleistos kaime;
...raukau nosį, nes pro buto langą sklinda svilėsių kvapai iš kaimynų virtuvės, tokie aitrūs, kad net suabejojau, ar ne pati ką svilinu; jau buvau pamiršus, kaip arti vieni kitų mes gyvenam savo miestuose;
...klausau kaimyno burbėjimo kieme, mat ir vėl neliko nė vietelės mašinai pastatyti, vaikų krykštavimo, gatvės ūžesio, vėjo beržuose, ir ilgiuosi drėgnos tylos ir gervių klyksmo apie septynias ryte, ir apie septynias vakare, kai jos pakeliui į savo ganyklas pralėkdavo mūsų namus;
...baru save, kad VĖL abejotinu teisingumu dėliojuosi prioritetus, ir rašau čia, o ne skrebenu savo diplominį...; 
...nujaučiu, kad jau tuoj tuoj pabus mano garbanota kompanija, todėl skubu pasakyti LABAS visoms, kurios visą šį nebuvimo laiką čia žvalgėsi, ieškojo nutirpusio sniego, žibučių, alyvų... :) Na, grįžtu su moliūgais ir rugienom...
Kaip gera būti pasiilgtai! Ačiū. Manau, vėl kartkartėm parašysiu.

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.
Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Pasiūliui

Beveik tie patys mezginiai, kaip ir praėjusią savaitę - pasistūmėjau per vieną kojinę...
Užtat skaitiniai nauji, ir labai džiuginantys. Jau buvau net pamiršus, kad šiemet užsiprenumeravau žurnalą "Kelionė" su Bernardinai.lt. Ir kaip tik šiandien pašto dėžutėje radau pirmojo ketvirčio numerį. VALIO! Štai, tikroji žurnalistika, tikroji publicistika, ir tikroji krikščioniška dvasia. Dar pašto dėžutėj gulėjo pranešimas iš pašto apie gautą siuntinuką. Nors ryt kalendorius jau rodys pavasarį, mergaitės labai džiaugsmingai klausosi apie "Mamulės Mū ir Varnos Kalėdas". Knygelę įsigijau sena.lt pagalba.
Kaip ir kiekvieną trečiadienį, žvilgtelkit į Ginny Sheller Yarn Along puslapį. O čia - dailus pavasarinis Ginny megztas šalikas, labai gražus...

“Poterių upės dialogas” R. Mikutavičiaus atminimui

1935m. vasario 26d. Kaune gimė Ričardas Mikutavičius, kunigas, teologijos mokslų daktaras, poetas, kolekcionierius, 1970-1983 metais klebonavęs ir Tytuvėnuose. Šį sekmadienį žmonės rinkosi į klebono R. Žaromskio aukojamas Šv. Mišias paminėti 77-ųjų R. Mikutavičiaus gimimo metinių. Čia, Tytuvėnų bažnyčioje, skliautai mena jo energingų skubrių žingsnių aidą, o grindinio akmenys – rankų prisilietimą.

Nuostabiausia vis dėlto, kaip buvo paliestos žmonių širdys ir gyvenimai. Net praėjus trisdešimčiai metų nuo kunigo išvykimo iš Tytuvėnų, ir beveik keturiolikai nuo tragiškos mirties, daugeliui vyresniosios kartos tytuvėniškių, R. Mikutavičiaus asmuo yra kunigo idealo įsikūnijimas ir tauraus žmogaus pavyzdys.

Tytuvėnai – ypatinga vieta, turinti galios, kuriai, matyt, neatsispyrė ir R. Mikutavičius. Juk būtent čia jis ėmė domėtis meno vertybių kolekcionavimu, čia dienos šviesą išvydo pirmieji eilėraščiai, kuriuos kunigas skelbdavo savo įkurtame literatūriniame stende.

Tytuvėnų vienuolyno refektorinėje salėje surengtoje nuotraukų parodoje – tik keletas mirksnių iš trylikos Tytuvėnuose praleistų nenuilstamo darbo metų: Eucharistijos šventimas, susikaupimo maldoje akimirka, nuotrauka atminčiai su Pirmąją Komuniją priėmusiais, kunigas ant kelių... palaikiais drabužiais, apsimovęs darbines pirštines, su mentele rankoje, klojantis grindų plyteles arkadinėje galerijoje.

Salėje susirinko ir žmonės, prisiminę R. Mikutavičių šv. Mišiose ir uždegę žvakeles prie jį pagerbti skirto stogastulpio (autorius R. Puškorius) miestelio skvere. Į jaukų renginį, pavadintą „Poterių upės dialogas“, pakvietė režisierė Andrėja Gričiutė ir dvi jos studentės, Šiaulių universiteto Menų fakulteto antrakursės, Monika Geštautaitė ir Gintarė Daniusevičiūtė. Skaidrūs muzikos garsai, dainuojami ir skaitomi poezijos žodžiai, krito tiesiai į širdį, liesdami jautriausias klausytojų sielos stygas, ne vieną sujaudindami iki ašarų. 

Labai simboliška, kad renginys vyko praėjus lygiai mėnesiui nuo visus sukrėtusio gaisro. Lyg paties Tytuvėnų ansamblio atodūsis skamba R. Mikutavičiaus eilėraščio žodžiai:

pavargau...
ir nežinau,
kada ir kam save
rodysiu ir išsakysiu...

raudojimo vietą, karščiuojančius sparnus,
nesugulančius ramybei, valandą, kada būtis apmiršta,

balsą, kurio klausausi vienas, tylos dosnų plazdenimą, indą su gyvybe, kuriame ji alsuoja ir atsikvepia.

nežinau, kada ir kam -
gal pati būtis be manęs išsakys?

Ir, regis, kaip tik mums, su sunkiai sąmonę apleidžiančiu kraupaus gaisro prisiminimu, susirinkusiems po drėgme išmargintais vienuolyno skliautais, skirtos V. Kernagio eilutės:

Po nakties diena,
Po lietaus miškai kvepia,
Po mirties šviesa
Amžina...

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.


Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Pasiūliui

Stengiuosi neatsilikti nuo sau nustatyto "plano", ir, kol žiema dar kieme, gaminu kojines ir pirštines mažiausiom mūsų namų kojom ir rankom.
Tokiu būdu labai palengva mažinu sukauptas vilnos atsargas, ir stengiuosi laikytis "siūlų dietos". Nors pažįstamų "žiurkėnių" atsargų man niekad nesukaupt, bet mezgimui skirti krepšiai pavojingai pilni... Už siūlus geriau tik nauji siūlai, kaip kažkas pasakė "Mezgimo zonoje", bet tvardausi, nes truputį gėda prieš vyrą, kuris jau ir taip suteikė man papildomo ploto, susitvarkydamas ir atlaisvindamas kelias lentynas. Be to, taupau. (Taupau? Taupau!!) Tad mažiau lankausi visokiuose mezgimo ligonių puslapiuose ir saugojuosi bet kokio įkvėpimo :)
Jei jums ne siūlų pasnikas, užsukit pas Ginny Sheller pasižvalgyt kassavaitiniame Yarn Along.

O skaitau apie Valdorfo pedagogiką. Nieko naujo... :) Bet kaip įdomu.

Ne P.S. Šiandien - Pelenų diena. Simonai Kiela, esi man atradimas :)

Mes žydukai Lietuvos

Norim blynų ir kavos,

jeigu blynai nemaišyti,

Prašom pinigus krapštyti!

Kas nežino šitos, populiariausios ant Lietuvos, su polit-korektiškumu nieko bendro neturinčios skanduotės :) 

Bene pirmą kartą mano namuose blynai tvarkingai užmaišyti ir jau kepa čirvinių blynų keptuvėj, kurią mums, mergaitėms, Valentino dieną dovanojo mūsų pragmatiškasis tėtis, labai ačiū jam. 

Pastarąją savaitę išbandžiau net tris receptus, rastus vienam mano mėgstamiausių maisto blogų Tarp vėjo gūsių. Sunku pasakyti, kurie skanesni: vafliai su varške (juos ir dabar kramsnojam), ar jogurtiniai čirviniai, skanūs ir kakaviniai... Iš tiesų, ten tikras vaflių ir blynų rojus, manau, užsukę tikrai kuriuo nors receptu susigundysit. 

Tik vieno dalyko apie blynų kepimą negaliu suprast - kaip, na kaip įmanoma prikept jų KALNĄ ir padaryt įspūdingą nuotrauką?.. Maniškiai dingsta, vos atsidūrę ant lėkštės... 

Pinigėlių irgi jau atsidėjom - išdalinsim didutės taupyklės smulkmę, kad nereiktų rūstint pardavėjų pinigų maišeliu. Tik va, kaži ar pasibels koks būrelis šiemet? Didmiesčiuose ėjimas per žmones toks komplikuotas - visur kodai, spynos, rakinamos laiptinės...

Užgavėnes mėgstu, smagi tai šventė, bet visiškai nevaikiška, ir jų šventimas su mažais vaikais man atrodo, švelniai tariant, pritemptas. Trimečiai, keturmečiai, penkiamečiai... Ką jie išmano apie gamtos ir žmogaus prigimties gaivalus, apie jų priešybes ir kovas, jų siautėjimą, su kuriuo susijusi visa Užgavėnių prasmė ir simbolika?.. Ankstyvoji vaikystė - tai toks švelnus, svajingas, idealistiškas gyvenimo tarpsnis, kai vaikams natūraliai norisi grožio, aiškumo ir nuoširdumo.

Mažyliams, kuriems dar nesuprantamas sarkazmas, neprieinamos juokų juokelių vingrybės, sunku suprast šią šėliojimų šventę, ką jau kalbėt apie baisuokliškas kaukes ir ištepliotus veidus. Jei Kalėdų eglutėje net keli vaikai klykė, pamatę Kalėdų senelį, kokia reakcija turėtų būti į gumbuotas ir išsišiepusias velnių ir raganų fizionomijas?.. Geriausiu atveju mano didutė sutiko būt čigonėle, bet, kai sužinojo, kad neturim čigonėlei aprengt gražios suknelės, visiškai atsisakė persirengt. Priimtinas variantas jai dar pasirodė arklys, bet nesugalvojau jokio greito perrengimo.
Laužas, žinoma, smagu, bet, kai vakar parodžiau vazdo įrašą, kuriame deginama Morė, jai pasidarė baisu... Šį rytą nugirdau gretimos grupės auklėtojos džiūgavimą, kokias moralizavimo galimybes atveria Užgavėnių laužas, girdi, vaikams sakiusi lauže sudeginti savo ydas - ožius, tinginį... Chm, chm...
Mano R. vakar pasakojo su savo auklėtoja nusprendusi deginti sniegą. Na, tebūnie, nors dar turim nenuveiktų "darbų": nepavažinėjom arklio traukiamom rogėm, nepavaikščiojom ant užšalusių ežerų... :) Jei klaustumėt manęs, tai dar negalėčiau nuoširdžiai prisidėt prie choro, šaukiančio žiemai bėgt iš kiemo...

P.S. Straipsnis, apie Užgavėnes, atliepiantis mano mintis :)

Šalčio monai

Lyg nebūtų apie ką daugiau kalbėt... :) Noriu parašyt apie orus, beveik visą šią savaitę pralaikiusius mus namie. Sinoptikų puslapyje - štai tokia apžvalga: 

Prasidėjo trečiasis žiemos mėnuo – vasaris. Šiemet vasarį pasitikome ramiais ir labai šaltais orais. Speigas spigins ir pirmąjį mėnesio savaitgalį.
Sibiro anticiklonas šią savaitę Lietuvai gabeno seniai regėtą speigą. Oro temperatūra ketvirtadienio naktį Varėnoje ir Ukmergėje jau krito iki 30 laipsnių šalčio, speigas išsilaikys dar keletą parų. Kaip šalta bus, priklausys nuo debesuotumo, pragiedėjus oras greitai šals iki 30 ar daugiau laipsnių šalčio, o jei dangų dengs debesys, vyraus 20-25 laipsnių šaltis.
[...]
Sekmadienio naktį vėl vietomis suboluos rūkas, medžius papuoš šerkšnas. Dieną negausaus sniego gali sulaukti rytiniai šalies rajonai. Naktį spigins 23-28 laipsnių šaltis, vietomis galimas net 33 laipsnių speigas. [...]

\Lengva spiegt iš džiaugsmo dėl spiginančio spengiančio speigo, kai namuose šilta ir į lauką kišt nosį tereikia nebent norint užšaldyt dar vieną "meno" kūrinį. Jų jau prikaupėm pusę balkono: 

Iš tiesų nuostabu, kokių formų galima išgaut šalčio pagalba. "Kiaušiniai" padaryti balioną pripylus vandens. Per naktį peršąla kiaurai, o pašaldžius pusdienį gauname "lukštą", kurio visas grožis atsiskleidžia, viduje užžiebus žvakutę. Daugiau kantrybės prireiks visokiems cilindriniams ledo žibintams. 

O mergaitėms vis gi labiausiai patiko "ledo paveikslai", kai į plastmasės indelį gali prikrauti visokiausių daiktų, po to užpilti juos vandeniu, ir, užšaldžius, džiaugtis "poledyniniais" vaizdais saulės šviesoje... :)

Dar kelios idėjos :) Pasidžiaukim, tikro šalčio, kaip ir tikros šilumos, Lietuvoj nebūna per daug.

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Naujas žvakių gyvenimas

Kokios daugiaprasmės tos Grabnyčios - diena, kai susitinka sena ir nauja... Kristaus paaukojimas. Pašauktojo gyvenimo diena. Linkiu šviesos visoms pašauktosioms savo draugėms :)
Prieš porą metų tinklarašty palikau šitas nuotraukas, kuriose - žvakės, padarytos ant ledo gabaliukų užliejant ištirpdytą seną "vašką". Labai simboliška tokią dieną perliet žvakių likučius, kad jie taptų naujais žiburėliais. Šiemet mūsų žvakelės tokios.

Kai po viso nemažai kantrybės pareikalavusio darbo paplukdėm šitas žvakeles, mergaitės kažkaip savaime ėmė bėgiot ir šūkaut: "Šventė, šventė!" :) Tikrai.

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.


Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Pasiūliui

Nors persiplėšk. Žiema, pati tikriausia, balčiausia, minkščiausia, o kartu ir drėgniausia, ir šalčiausia jau tikrai čia. Nespėju megzt šiltų drabužių, - pirštinių, kojinių, ilgint rankoves megztiniams... NUOBODU. Bet nėr kur dingt, nes visokiose pirktinėse pirštinėse mano mergaičių rankos drėksta ir šąla... 

Noris veikt visai ką kita, pavyzdžiui, kept skanėstus ir skaityt knygas. 

Vakar sulaukiau ypatingos viešnios. Gėrėm arbatą su mano blogo skaitytoja Laura :) Vaišinomės varškės pyragu. Ir kalbėjom, kalbėjom... :) Taip pat gavau dovanų iš "ano pasaulio' - iš JAV Laura parvežė man lauktuvių Simplicity Parenting. Ir sau parsivežė dar keletą knygelių, kuriom maloniai pažadėjo dalintis. Neilgai dvejojus, pirmiausia kibau į Raising our Children, Raising Ourselves. Du pulapiai knygos, dvi eilutės kelnių... :)) 

Ginny Sheller ir kitos mamytės Yarn along irgi dalijasi savo skaitiniais ir mezginiais. Žvilgtelkit :)

Sninga

Ant lauko, ant bėgančio kelio,

Ant žalio zylutės pūkelio,

Ant sodų, miškelių šėmų,

Ant mano ir tavo namų

Nuo ryto lig vakaro sninga.

Nuo ryto lig vakaro sninga.

Atrodo, šiaurys aveles

Į žydras dangaus pieveles

Atvarė ir vilnas jų purto.

Ir va - iš buriuko užburto

Nuo ryto lig vakaro sninga.

Avies metai

Vis neturiu kada paskaityt kokios specialios literatūros tinklaraščio rašymo tema, bet ir iš patirties bei bendro išsiavinimo aišku, kad rašantieji turi būt žavūs, šmaikštūs, aktualūs, ir dar visaip kitaip pozityvūs. Man ir pačiai kartais tiesiog atgrasu vartyt bjaurios nuotaikos nutaškytus tinklaraščių puslapius, kai išeini ne tik nieko gero nepasisėmęs, bet dar ir su jausmu, kad "geriau jau ji būtų patylėjus"... Teisus buvo žmogus, pataręs, kad, jei gali nerašyti - nerašyk. Ir štai, nepaisant viso suvokimo, šitas įrašas bus nepozityvus, nenaudingas, bet toks, kurio neparašyt negaliu. Kasdienybės dokumentikos vardan... 

...prisipažinsiu, visą prieškalėdinį ir Naujųjų metų pradžios laiką jaučiaus... kaip uodegoje. Kad būtų galima suprast tiksliau, ką turiu minty, ir nenusiinterpretuot :)) iliustruoju:

Neapleido jausmas, kad VISI bėga kažkur prieky, ir viską spėja: suvest balansus, suskaičiuot santaupas, paskirstyt jas dovanoms, surašyt sveikinimus, laiku juos išsiųst, atlikt namų darbus universitetui, pagamint karnavalinius rūbus vaikams, sudalyvaut "eglutėse" ir kituose kultūriniuose renginiuose, išsikuopt namus, suplanuot meniu, suruošt viską šventinam stalui/stalams... O AŠ... "sėdžiu" su trim savo kukučiais, ir ne tik kad nieko nespėju, net ir nežinau, ar noriu ką nors spėt. Kur ten. Norėjos tik sėdėt susisupus, eilinį kartą gyvenime skaityt mėgstamiausią savo "pasaką" - "Žiedų valdovą", kept meduolius ir kramsnot juos su karšta arbata, megzt. Viskas.
Dar labai norėjos išskuopt dūšią ir ramiai pažvelgt į save šiuo gyvenimo momentu. Ne aptarinėt buvusių metų rezultatus, ne sudarinėt būsimų metų "pasiryžimų" sąrašus, o tiesiog būt - čia ir dabar. Todėl ir atsirado įrašas apie centrą.

Galų gale, šį tą nuveikiau. Eglutė buvo papuošta, sveikinimai surašyti, nors Rusijos senelius jie pasiekė jau kiek po pravoslavų senojo kalendoriaus Kalėdų sausio 7...

Eglutę šiemet jau  papuošė pačios mergaitės - mediniais ir kitokiais nedūžtančiais žaisliukais. Namai irgi buvo sutvarkyti, tiesa, mūsų šeimininkėlės pagalba... 

O tada mes iš jų pabėgom! :) Kūčių vakarą Bernelių Mišiose dalyvavom tikrojoj savo bendruomenėj - VIlniaus Šventų Jonų bažnyčioj. Mano didutė plasnojo savo angelo sparneliais ir buvo pertekus įspūdžių.  

Man ten visada tiesiog jauku ir gera. Namie. Tarp žmonių, kurių vardus žinai, tarp sienų, kurios yra didžiausių tavo gyvenimo švenčių liudininkės... Viskas būtų buvę dar nuostabiau, jei ne mano jau susiformavęs įprotis kiek perdėtai kontroliuot savo vaikų elgesį. Šiaulių bažnyčios - ne Jonai... 

Kaip jums šitas Beliejus? :))

Sulaukėm kaip niekad daug sveikinimų paštu - iš arti ir iš toli. Šiemet jiems turėjom net atskirą "raudonąjį" kampelį :) iš kur jie pasklisdavo ant žemės, būdavo vartomi, žiūrinėjami, lankstomi, išimami iš vokų ir sukišami atgal, vėl grąžinami į vietą...
Nuo vaikystės gauti laiškai mane džiugina beveik labiau nei kokios nors dovanos. Giminių kasmet siunčiamų atvirukų pluoštas man buvo savotiškas "lavinamasis žaidimas". Pamenu, prisigalvodavau visokių būdų juos rūšiuoti: su seniais šalčiais, su žvėreliais, su eglutėm, su žaisliukais, su rusiškais užrašais, su lietuviškais... Dar į juos būdavo galima "rašyti" ir žaisti paštą. Panašu, kad kitąmet mūsų namuose irgi turėsim vietinį Kalėdų paštą. Sukaupti atvirukai tvarkingai sudėti laukia... :)

Niekada nesupratau naujo kalendoriaus pirmojo lapelio šventės. Ir šiaip, matyt per dažnai savo senelių namuose girdėjau, kad Naujieji - "komunistų ir pijokų" šventė, kada per televizorių nieko gero nerodo :)))
Man tikrai patiktų švęsti juos taip, kaip, anot mamos pasakojimų, švęsdavo mūsų proseneliai - važinėdavo rogėm, ant kavelių kūrendavo laužus ir šaudydavo iš šautuvų...
Bet šiemet, fejerverkams žybčiojant ir pokšint, suploviau ir į džiovyklę padėjau paskutinį išplautą indą, pasveikinau su Naujaisiais savo karralių, ir nuėjau miegot į lovą pas karalaites, kurių neišbudino nė garsiausias šurmulys ir kykavimai už lango.
O sausio pirmąją išaušo rytas toks pats, kaip praėjęs. Tik virtuvė pasitiko mane švaria kriaukle ir švytinčiais indais :) Lyg patvirtindami tą realybę, su kuria, tikriausiai, gyvena dauguma mamų: kokia bus rytdiena priklauso nuo to, kokia yra mūsų šiandiena... kokią ją mes pačios sau pasidarysim.

Prasidėjusio sausio pilkumoj "Bauhofo" jacintai - kaip nuskausminamųjų piliulė gyvybės pasiilgusiom akim. Nemėgstu besniegių žiemų. Nors šiaip jau šaltoji metų pusė visai patinka. Pamenu, mama aiškino apie šalčio įtaką svogūninėms gėlėms: neišgyvenusios šaltojo periodo jos nesukrauna žiedų, arba sukrauna juos bespalvius. Ir man, tikriausiai, panašiai :) Dabar, sausiui baigiantis, aiškiai jaučiu nors ir per gaidžio, gal jau ir per kalakuto žingsnį pailgėjusią dieną. Dar galėtų užšalt kaip reikiant. 

O sniego pagaliau "padavė"... :) Na, ir už tai ačiū. 

Ačiū, jei perskaitėt :) 

Dėkingumo, štai ko man trūko šitoj metų sandūroj. Ne, nereikia man sakyti "žiūrėk - tai, tai, ir tai pas tave taip nuostabu!.." Suprantu, kad tikrai esu labai apdovanota. Bet gal dėl nuovargio, nepajutau tokio sprogdinančio dėkingumo, kokiu beveik negali neužsikrėsti, pavyzdžiui, paskaitęs šį Aurelijos tinklaraščio įrašą. 

Bet... mėnuliai keičiasi :) Ir tikiuosi, kad viskas dar bus. 

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Mes nulipdėm sniego senį

Mes nulipdėm sniego senį,

Sniego senį – Besmegenį.

Na, o Senis Besmegenis -

Nesmagu, vaikai, be senės.

Mes nulipdėm seniui senę,

Kaip ir senis – Besmegenę,

Na o Senė Besmegenė

Sau anūkų užsimanė.

Mes papustėm delniukus

Ir nulipdėm anūkus.

 -Martynas Vainilaitis -

Pagaliau, pagaliau - tikrai nulipdėm kieme iš tikrų tikriausio sniego, o ne namuose suklijavom iš popieriaus, polipropileno ar dar kokio galo :) Dar be senės ir anūkų, bet vis šiokia tokia pradžia. 

Skaityti eilėaščius labai smagu, bet smagiau išgyventi pačioms tai, apie ką jie sudėti - snaiges ant delniuko,  ledo kietumą pargriuvus, šaltuko žnaibymą, skrebučių sunkumą... O šis eilėraštis pakišo mintį, iš ko padaryti akis besmegeniui. Iš sagų! Anglių gi bet kuriam kieme dabar jau ir nesurasi.  

Sniego senis vėjaganis

Vieną kart vaikai sumanė

Ir nulipdė sniego senį -

Sniego senį vėjaganį.

Davė šmaikštų jam botagą,

Į abi akis - po sagą

Ir paliko vidur lauko,

Ten, kur baltos pūgos plauko.

Nieko senis neišmano,

Vienui vienas pats gyvena

Ir tik lauko vėjus gano.

Jei ateitų jis į pirkią,

Nuo atodrėkio sumirkęs,

Jam pasekčiau pasakėlę,

Pavaišinčiau arbatėle.

 - Paulius Širvys -

Čia dar vienas, kiek mažiau girdėtas eilėraštis apie senį besmegenį, kažkokį mušeiką, sakyčiau. 

Sniego senis

Ties daržu,

Ties daržu

Stovi senis su ražu.

Styro ūsai –

Pagaliukai,

Blyksi akys –

Du angliukai…

Skrybėlė šiaudinė,

Nosis –

Burokinė…

O ant sniego senio nosies,

Ant ilgosios,

Raudonosios

Šoka žvirblis laibakojis,

Trypinėja

Apšarmojęs…

– Tu, žvirbleli,

Tu, čirkšly,

Ant stogų

Pašokt gali,

Ne ant senio nosies,

Nosies

Raudonosios…

Neužpykink sniego senio,

Neužpykink

Besmegenio.

Bus, žvirbleli, negražu,-

Duos tau senis

Su ražu.

- Vincas Giedra -

Mūsų senis buvo labai draugiškas ir geraširdis - pasidalino savo nosim su išalkusiu vaiku :) 

Mėgstamiausi didutės filmukai dabar irgi - apie besmegenius: Kurmiukas ir besmegenis ir šventinis, niekad nepabostantis Sniego laiškanešys. O jei klaustumėt manęs... :) tai man gažiausias "besmegeninis" filmukas yra šis, apie geruosius sniego žmones; gaila, neradau lietuviško.  

Pasiūliui

Ką gi, reikia imti ir tiesiog pradėti Naujuosius metus, kol jie dar bevitiškai nepaseno :)

Ačiū už paskatą Ginny iš small things už kassavaitinį "Pasiūliui" įrašą, kur  vis noris jungtis ir dalyvaut.  

"Įžengiu" į juos su naujom megztom kojinėm - kuklia dovanėle vienam nepaprastam žmogui. Siūlai - Plungės vilna (bata), ir dvigubas Teksrenos vilnos siūlas (spalvotas).

O ant virbalų - pirštinių poros pradžia. Neseniai paskaičiavau, kad žiemą vienu metu mano mergaičių galūnes apšiltint reikia bent šešių porų pirštinių ir šešių porų kojinių - po porą kiekvienai merginai, ir po atsarginę porą - jei sušlaptų. O sušlampa nuolat. Išeina, viso - dvylika porų, vadinas, reikia numegzti po porą pirštinių arba kojinių kas mėnesį. O dar reikia trijų šiltų kepurių, ir dar trijų - atsargai, jei pasimestų. O pasimeta nuolat. Išeina, reikalingos šešios kepurės, vadinas, kas antrą mėnesį reikia numegzti po kepurę. O jei atrodo, kad perdedu su kiekiu, tai reik turėt minty, kad visada galima rast progą ir žmogų, kad "perteklinę" porą padovanotum :)

Štai toks yra vienas iš mano šių metų pasiryžimų. Juk būtinai reikia kažką pasiryžti - vos ne kiekvienam tinklaraštyje tokių "rezoliucijų" metų padžioj užtiksi. Iš dalies dėl to taip ilgai negalėjau pradėt rašyt blogą šiemet. Nes negalėjau apsispręst, kam pasiryžtu :) Arba, jei tiksliau, apie kokius pasiryžimus verta čia pasakot :). 

Skaitinių lentynoj jau gerą mėnesį - knyga apie Findusą ir Petsoną "Kalėdų senelio staigmena". Skyrius po skyriaus Alx skaitė ją vakarais vaikams beveik visą prieškalėdinį laiką, ir truputį po Kalėdų, ir tik vakar pasiekė pabaigą. Labai gera knyga, verta atskiro plataus pakalbėjimo. Knyga, iš esmės, apie tai, kaip dažnai pamirštam, jog visada svarbiausia yra bendrystė, o ne dovanos, darymas ir jo rezultatai. Kalėdų laikotarpiu, ir visada. Rinktis bendrystę - pirmiausia. Dar vienas pasiryžimas Naujiesiems :)
Ir - dar kartą, ŠALIN PERFEKCIONIZMĄ, sulaikantį nuo naujų pradžių.
Su Naujaisiais :)