...su pasaka. Julia Donaldson. Grufas

Prmą kartą šią pasaką angliškai išgirdau 2007-ųjų vasarą Valdorfo pedagogikos anglų kalbos seminare, o po to išsiaiškinau, kad,  PASIRODO, lietuviškai ji buvo Violetos Palčinskaitės išversta  ir išleista "Alma Littera" leidyklos dar 2004-aisiais! Nudūmiau knigynan ir radau ją pirkt... už penkis (5 -PENKIS) Lt! Matyt, lietuvių ji "neužkabino", o aš turiu pasakyt, kad tai, ko gero, - puikiausia knyga, kurią teko nusipirkt už tokią sumą. Sunku būtų parašyti apie šią eiliuotą pasaką tiksliau ir išsamiau, nei tai savo straipsnyje jau padarė Eglė Kačkutė, tad tiesiog

GRUFAS

Peliukas išmindžiojo seno miško takus.
Sutiko lapę. Lapei peliukas pasirodė gardus.
- Kur tu keliauji, rudas peliuk, kur eini?
Gal papietautume mano oloj vieni?
- Dėkoju tau, laputaite, išties apmaudu.
Šiandieną pes grufą žadėjau užsukti pietų.
- Pas Grufą? O kas gi tas grufas? Kalbi keistai.
- Grufas - tai grufas. Nejaugi nesupratai?

Jo iltys baisios, baisūs nagai.
Nasrai ir dantys - menki juokai.
- Kur jis gyvena?
- Už kalno kasdieną 
Grufas maumoja keptą lapieną.
- Jis valgo keptą lapieną? Klaiku!
Ir lapė nudūmė miško taku.
Kvaila laputaitė. Trumpas jos protas - 
Nežino, kad grufas yra sugalvotas.


Peliukas išmindžiojo seno miško takus.
Sutiko pelėdą. Pelėdai peliukas pasirodė gardus.
- Kur tu keliauji, rudas peliuk, kur eini?
Arbatėlės išgertume mano lizde vieni.
- Iš tiesų tu, pelėda, be galo vaišinga. Tačiau
Aš arbatos išgersiu pas grufą. Tad eisiu verčiau.
Pas grufą? O kas tasai grufas? Kalbi keistai.
- Grufas - tai grufas. Nejaugi nesupratai?

Jo keliai gumbuoti. Išnarstyti pirštai.
Nuodinga karpa ant nosies kyšo.
- Kur jis gyvena?
- Čia, prie upelio,
Laižo ledus iš pelėdos plunksnelių.
- Sakai iš plunksnelių? Iš pelėdos pūkų?
Ū ū, viso labo, peliuk, aš lekiu.
- Kvaila pelėda. Trumpas jos protas.
Nežino, kad grufas yra sugalvotas.


Peliukas išmindžiojo seno miško takus.
Sutiko gyvatę. Gyvatei peliukas pasirodė gardus.
- Kur tu keliauji, rudas peliuk, kur eini?
Pasmaguriautume mano lurve vieni...
- Mielai papuotaučiau, svetinga gyvate, bet ne - 
Grufas dar vakar kvietė į puotą mane.
- Grufas? O kas gi tas grufas? Kalbi keistai.
- Grufas - tai grufas. Nejaugi nesupratai!

Jo akys geltonos, liežuvis juodas,
Jis visas dygliuotas, visas spuoguotas.
- Kur jis gyvena? 
- Ant ežero kranto.
Plaktą gyvatę kas vakarą kramto.
- Plaktą gyvatę? Baisiau jau nebūna!
Sudie, aš dingstu. Reikia gelbėti kūną.
Ilga ta gyvatė, o trumpas protas.
Nežino, kad grufas yra sugalvotas...

Bet kas tas baisūnas - jo aštrūs nagai.
Jo dantys, jo iltys - menki juokai...
Gumbuotos jo letenos, perkreipti pirštai,
Nuodinga karpa ant nosies kyšo.
Jo akys geltonos, liežuvis juodas,
Jis visas dygliuotas, visas spuoguotas...
Padėkite! Gelbėkit! Oi, iš tiesų
Tai grufas! Tai grufas! Tai jis! Man baisu!

O grufas paskė peliukui: - Tai tu!
Peliukas su duona - be galo gardu!
- Negąsdink, atšovė peliukas. - Puiku.
Eime pasivaikščioti miško taku. 
Baisiausias ne tu šioje girioj esi.
Pamatę mane išsilaksto visi!
- Gerai, - tarė grufas, kvatodamas baisiai. -
Eik pirmas, o aš iš paskos tau eisiu.

Ilgai jiedu kėblino, kol po medžiu
Grufas pasakė: - Kažką tyliai šlamant girdžiu.
- Tai gyvatė, tarė peliukas. - Gyvate, sveika!
Gyvatė, pamačiusi grufą, sustingo staiga.
Paskui, susisukus į kamuolį tarė: - Vaje!
Ir greitai išnyko už kelmo aukštoj žolėje.
- Matai? - Tarė rudas peliukas. - Dabar tu tiki?
- Matau, - tarė grufas. - Ir netikiu savo akim.

Toliau jiedu ėjo į priekį taku tuo pačiu,
Kol grufas pasakė: - Aš ūbaujant paukštį girdžiu.
- Tai ūkia pelėda, - atsakė peliukas. - Pelėda, sveika!
Tačiau sugirgždėjo palinkusi medžio šaka.
Pamačiusi grufą, pelėda pamojo sparnu
Ir medžio viršūnėje dingo prie savo namų.
- Matai? - tarė rudas peliukas. - Ir ką tu manai?
- Visi tavęs bijo, - atsakė jam grufas liūdnai.

Jie ėjo nuvargę toliau seno miško taku,
Kol grufas išgirdo žingsnius tarp eglyno šakų.
- Tai lapė, - sušuko peliukas. - Sveika, laputaite!
Pamačiusi grufą, laputė tik šmaukšt uodegaite.
Suriko: - Pagalbos! Pagalbos! Pabaisa puola!
Ir kiek įkabindama nėrė laputė į olą.
- Matai? - tarė grufui peliukas. - Ar aš nesakiau?
Visi manęs bijo. Todėl nebandykim daugiau.

Keliaujant peliukas išalko. Jam gurgė pilvelis.
- Tu, grufai, - pasakė peliukas, - neblogas kąsnelis.
- Aš? - subaubė grufas. - Neblogas kąsnelis?! Šiurpi pabaiga.
Papustė baisuoklis padus ir išnyko staiga.
Tyla užliūliavo sutemusio miško takus.
Peliukas riešutą rado. Riešutas buvo gardus.

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.
Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios vaikai

{šią akimirką}

...dairausi atgal.

Praleidau pirmąjį metų penktadienį, neišsirinkus savaitės akimirkos kartu su Soulemama - gal todėl, kad buvau per daug užsiėmus praėjusių metų retrospektyva... ir "žaidimu" su Beždžionės paveiksliukų tvarkymo programa (kurią labai rekomenduoju, jei Jums iki šiol buvo mistika, KAIP kitos blogerės sudėlioja nuostabiuosius savo koliažus ir padaro kitus triukus su paveiksliukais :))

Dar vienas šito užsiėmimo rezultatas - savotiškas mano credo ateinantiems metams. Žodžiai atklydo per FB, o nuotrauka - tobuloji mamos medžio nuotrauka.

Pasiūliui

Tęsiu praeitų metų tradiciją -  vis pasirodyt, ką mezgu ir ką skaitau, kartu su kitom poniom Ginny Sheller puslapyje, trečiadieniniame Yarn Along. 
Šiemet paimsiu gerą Žemugnės pavyzdį ir bandysiu šiuos įrašus daryti dviem - lietuvių ir anglų kalbom. Svetingumo vardan, mat vis kas nors iš už jūrių marių kyšteli čion nosį ir pasidomi, ką čia veikiu :)

Dar vienos riešinės - šįkart mūsų namų angelui sargui, kaimynei Tatjanai. Labai noriu užbaigt iki stačiatikių Kalėdų. 
Pelėdinės pirštinės. Asta, aprašymo vertimas jau TUOJ bus! 
O skaitau pastarąjį mėnesį Herbjørg Wassmo knygas - visas iš eilės, kokias tik pavyksta gaut bibliotekoj. Pirmiausia perskaičiau "Septintąjį susitikimą", tada ėjo "Dinos knyga", kurią buvau skaičiusi vos išėjusią, dar mokykloj. Puikus pavyzdys, kai gyvenimiškos patirties ir nuovokos stoka trukdė knygoj užfiksuot kažką daugiau nei intriguojančias erotinių scenų detales... Dabar tiek knyga, tiek pati Dina tiesiog atsiskleidė. Taigi, atėjo "Laimės sūnaus" eilė, po jos seks "Karnos kraitis", jei tik pavyks pagaliau ją nučiupti bibliotekoje; toliau lentynoj stovi "Stiklinė pieno", o tada rikiuojasi "Tora"... Ar bereik sakyti, kad šita norvegų rašytoja man labai labai..? 
Taigi - veiklos krūvelė:

This is what my current pile of reading and knitting looks like:

• another pair of beaded wrist warmers; these are meant for my neighbor, Tatjana, as a 'thank you' present for being the guardian angel of our home whenever we're away. I'm in  a hurry to finish them by Orthodox Christmas.
• another pair of 'Give a Hoot' mittens. I am making a Lithuanian translation - it's been a long time since I made a promise to my friend Asta to do that... Coming SOON! :)
• I've been reading books by Herbjørg Wassmo recently (The Seventh Meeting (Det sjuende møte) was the first, Dina's book came second), and now it's her novel Dina's son, the second book from her Dina trilogy I am completely absorbed by...  I happened to read Dina's book  in my teenage years, and the case can serve as a perfect example of how the lack of relevant life experience and richer understanding can hinder from deeper (than blatant erotic scenes and unbridled passions) insights into the content of the book. Now (when I'm in my early thirties), the books are just revealing... I hope I am lucky to snatch the third part in our library not having to wait for too long, as it seems like Wassmo is well loved among Lithuanian readers. And it goes without saying I am a real fan of her, too!

Aguonų valgymo metas

Nežinau, kaip pas jus, bet mūsų namuose aguonos visada būdavo valgomos tik žiemą, o tiksliau - apie Kalėdas, iš jų gaminamas aguonų pienas, dar dedama į šližikus (dabar populiariai vadinamus kūčiukais), kalėdinius sausainius, viskas. Ne, dar, kepant grybukus, į aguonas būdavo pamirkomi jų "liukruoti" koteliai... :) Bet tokiais krapštymosi reikalaujančiais kepiniais irgi būdavo užsiimama tik apie didžiąsiais šventes. 

Panašu, kad tokiai šeimos tradicijai iškilo pavojus, mat šį švenčių sezoną išbandžiau porą puikių pyragų receptų, kuriais ir noriu pasidalint. O taip pat surašysiu čia ir "savo" aguonų pieno ir šližikų receptus, kad pagaliau nebereiktų kitąmet skambit mamai su "Maaam, KAAAIP ten tą tešlą maišyt?.. :)) 

Tiesa, žvilgtelėjau į maistinę aguonų sudėtį - ogi jos visai neblogas "daiktas": baltymų 19.90 g, riebalų 46.70 g, angliavandenių - 24.70 g, mineralinių medžiagų  6.90 mg (kuriuos sudaro natris, magnis, fosforas, kalis, kalcis, geležis, cinkas) dar yra vitamino E, B1, B2, PP, B6 ir folio rugšties (šaltinis). 

Taigi, perfrazuojat vieno iš pyragų "šeimininkę", kol neturim išimamų protezų, galim gamit ir gamint iš aguonų... :)

Viskas prasideda Kūčių išvakarėse, kada reikia paimt reikalingą kiekį aguonų ir gausiai užplikyt. Palikt brinkti per naktį.
Koks kiekis reikaligas, aišku, priklauso nuo vallgytojų skaičiaus ir planuojamų ruošt patiekalų.

Aguonų pienas

Proporcijos:

puodelis (~250ml) aguonų - 2l vandens (virinto, atšaldyto) - 3 šaukštai cukraus

Užplikytąsias aguonas nukošti per sietelį, sutrinti blenderiu (lengviausia; dar galima malt per mėsmalę ar grūst piestoj), užpilti vandeniu, nukošti per sietelį, ir, subėrus cukrų, gerai išmaišyti. Laikyti vėsiai, nes rūgsta labai greitai.

Šližikai

Proporcijos:

Puodelis šilto vandens - 20g mielių - 3 šaukštai cukraus - 3 kupini šaukštai plikytų aguonų - žiūbsnelis druskos - šaukštas aliejaus - ~3 puodeliai miltų 

Vandenį išmaišyt su cukrum ir išleist jame mieles. Įmaišyt druską, aguonas, aliejų, miltus, gerai išmikyt iki vientisos ir prie rankų nekimbačios masės. Pjaustyt mažais gabaliukais, formuot plonus - iki 1cm skersmes - "sliekus" ir pjaustyt smulkiais gabaliukais (iki 1 cm), dėti į skardą, paliekant aplik kiekvieną šiek tiek vietos - kyla gan smarkiai, ir kepti iki 180 laipsnių C įkaitintoj orkaitėj apie 15min. Atvėsintus berti į aguonų pieną ir valgyt kaip kokius  pusryčių dribsnius... :)

Na, o aguonų pieną gaminant likusius tirščius galima sunaudot vienam iš šių puikių pyragų kepti: 

Lietuviškas aguonų pyragas

Pyragui: puodelis (~200 g sausų) aguonų, 4 kiaušiniai, 200 g cukraus, 100 g džiūvėsėlių, ½ a.š. cinamono.

Glajui: 300 ml riebios grietinėlės, 150 g cukraus; grūstų riešutų papuošimui.

Trynius gerai išsukti su cukrum ir sudėti aguonas. Įmaišyti džiūvėsėlius ir cinamoną. Baltymus išplaktie iki putų ir taip pat įmaišyti į aguonų masę. Paruoštą masę supilti į sviestu išteptą kepimo formą. Kepti iki 180 laipsnių C įkaitintoje orkaitėje apie 50 min. 

Grietinėlės užpilas: Į gilesnį puodą supilti grietinėlę ir suberti cukrų, maišant virti 15 – 20 min, kol masė pasidarys panaši į kondensuotą pieną. Dar šiltą pyragą subadyti mediniu dantų krapštuku ir sulaistyti grietinėlės kremu. Viršų apibarstyti grūstais riešutais, kokoso drožlėmis, cukraus papuošimais, apipilti šokoladu - ar paskaninti dar kokiu jums patinkančiu būdu. 

Antrasis pyragas vadinamas japonišku, nors dėl jo, "japoniškumo" net pačiai "Septynių virtienių" rašytojai kilo abejonių :) Man tai jį norisi vadinti "krikščionišku", mat noras jį išmėginti tiesiog kaip koks virusas vieną po kitos buvo šiom savaitėm apėmęs SM "Krikščionių pokalbių" forumo dalyves :D Neatsispyriau - ir tuo džiaugiuos! Taigi - krikščioniškas

Aguonų ir obuolių pyragas

7 kiaušiniai, 200 g sviesto, 200 g cukraus, 300 g sausų aguonų, 5 dideli obuoliai, 8 šaukštai manų kruopų, 1,5 a.š. kepimo miltelių.

Sviestą ištrinti su cukrumi, po vieną įsukti kiaušinių trynius, plikytas ir trintas aguonas, stambia tarka įtarkuoti obuolius. Iki stangrių putų išplakti baltymus ir taip pat sudėti į tešlą. Suberti manų kruopas ir įmaišyti kepimo miltelius. Masės daug, tad reiks didelės skardos - aš kepiau gilioje orkaitės skardoje. Išklokite ją popieriumi, kad pyragą būtų lengviau išimti. Pyragą kepti iki 180 laipsnių C įkaitintoje orkaitėje apie 50 min. 

Vėl gi - fantazijos ir skonio dalykas, kuo užpilsite. Žmonės labai rekomenduoja šokoladą - jį ir rinkitės, ypač, jei turite vaikų :D Tinka ir aukščiau užrašytas grietinėlės kremas. Aš gi užpyliau netikėtai rastu Dr. Oetker glajaus "Duo" pakeliu, ir gavau štai tokį vaizdą:

Pabaigai noriu nulenkt galvą prieš visas maisto (ir ne tik) tinklaraštininkes, mokančias daryt nuostabias savo kūrinių nuotraukas, kurios pačios kartais būna vertos vadintis kūriniais... Ačiū jums - jau sunkiai įsivaizduoju kasdienį valgio ruošimą be įkvėpimo, kurio semiuosi jūsų puslapių įrašuose ir vaizduose. 

P.S. Dar viena pamoka, išmokta ruošiant Kūčių valgius: verdant kisielių, krakmolą išleisti puodely su šalltu vandeniu (mama sako - trys šaukštai krakmolo litrui padarys ne per tirštą ir ne per skystą kisielių), o tik tada jį pilti į užvirtą "kompotą" su kitais ingredietais... ;) Man tai nebuvo "savaime suprantama"...

Laimingų!

Kalendorius

" - tai ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema, pagrįsta matomu dangaus kūnų periodišku judėjimu.
Žodis "kalendorius" kilęs iš lotynų žodžio calendarium - "skolų knygelė". Senovės Romoje skolininkams kalenda - mėnesio pradžia, apytikriai sutampanti su Mėnulio jaunaties pasirodymu, - procentų mokėjimo terminas. Pasakymas "atidėti iki graikiškųjų kalendų" (ad Kalendas Graecas), reiškia laiką, kurio niekuomet nebus, nes žodį "kalendos" vartojo tik romėnai.
Viena svarbiausių astronomijos užduočių senovėje buvo kalendoriaus sudarymas. Išspręsti šį uždavinį buvo ne taip lengva."

V. Cybulskis. Pasaulio šalių kalendoriai ir chronologija. - 
Kaunas, "Šviesa", 1988, 16p.

Dar tam pačiam puslapy yra toks sakinys: "Pagrindinis laiko vienetas - vidutinė saulinė para - per trumpas laiko tarpas skaičiuoti daugeliui reiškinių, tarp jų ir žmogaus amžiui. Todėl prireikė pasirinkti kitus du vienetus - atogrąžinius metus [...] ir mėnesį".

Metus baigiu skaitinėdamaštai šią, materialistinę laiko perspektyvą skelbiančią knygelę. Smaguma skaityt Lenino ir Engelso citatas apie tai, kad "pasaulyje nėra nieko, išskyrus judančią materiją" ir astronomijos reikalingumą piemenų ir žemdirbių tautoms... :) 

Bet tai nedrįsiu čia postringaut - negi  maža mano galva supranta ką daugiau už tuos didžius protus... 

Ką noriu pasakyt - ta saulinė para apskritai atrodo viskam per trumpas laiko tarpas. Per trumpas nuveikt visus norimus darbus, be to - dar pailsėt, per trumpas, kad atleistum - sau ir kitiems, ir tam, kas nusisekė ne taip (gerai) kaip norėjai. 

Kitaip yra su metais. Yra daugiau šansų suspėti. Metų gale galima braukti balanso brūkšnį ir pasakyt - VISKAS, rytoj VISKAS BUS KITAIP :) Visus pelenus, šukes, sąšlavas ir ašaras palikti seniesiems metams... 

Ir mėgint tuo tikėt. Ir pasiryžt. Nepasiryžt negerai. Praeinantieji buvo labai sunkūs metai - to išvardyto "gėrio" daugiau nei reikia, sveika ar protinga... Galvoju sau - gal kiek kaltos ir mano metų pradžios nuotaikos. Užtat šiemet turiu visą sąrašą pasiryžimų, tarp kurių

• žvelgti šviesiau
• kalbėti be nekantrumo gaidų balse... ir kiek tyliau.
• melstis daugiau
• mankštintis bent kartais
• vienu metu įsipareigoti ne daugiau kaip vienai nemėgstamai veiklai;

• skirti asmeniško laiko kiekvienam vaikui... bent septynias minutes per dieną;
• per dieną (gerai jau, parą... :)) padaryti vieną dalyką, kuris pradžiugintų mano vyrą;

• vienu metu turėti ne daugiau trijų nebaigtų rankdarbių 

• skaityti daugiau ir nuolat, ypač savo bibliotekos knygas (antraip, kam jos namie?)
• neapleisti kalbų, kurias moku, mokytis vienos naujos;
• atleisti sau, kai nepavyksta...  
• nenuleisti rankų, bandyti iš naujo... vėl ir vėl.

Pernykčiai pasiryžimai buvo tokie kuklučiai. Bet jie - įgyvendinti! 

Tuo pasidrąsindama ir žengiu į Naujuosius. Žiūrėsim, kas "išeis" iš viso didžiojo pasiryžimų sąrašo. Jau dabar aišku viena - jei pavyks įgyvendint net ir nedidelę jo dalį, nufotografuot ją bus labai labai nelengva :) 

Riešinės didutei

Oras už lango - lyg moteriškų buities darbų metafora. Visą mėnesį taip sąžiningai šalo, snigo, pustė ir šerkšnojo, o šit užėjus šilumos banga visą šalčio darbą ir sukurtą grožį suniokojo vos per porą dienų. Taip ir su moteriškais prieššventiniais darbais: kuopi, šveiti, verdi, puoši, o praeina Kūčios - Kalėdos, ir viso to triūso - nelikę nė ženklo. Čia galima prisigalvot įvairiopų moralų, o maniškis, šiuo atveju yra toks, kad nereik pernelyg sureikšmint to, ką darai buity, nes turbūt nieko nėr laikinesnio.
Svarbiausia mano pastarojo laiko naujiena - aš nebesimokau! Namų darbai padaryti, rašto darbai parašyti, lieka atsiimti diplomą ir būti pagaliau tuo, kas jau seniai ir esu - "anglistė" :D Šitas moksluose padėtas taškas teikia didelės ramybės ir savotišką buvimo patenkinta savim jausmą, nors jau spėjau pajust, kad tos studijuojant vis kirbančios mintys "baigsiu mokslus - pagyvensiu", yra gryna iliuzija,  nes tada iš karto įtraukia - įsuka darbai.
Na, o kol kas - tarpušventis, galima ilsėtis ir išpildyt senus pažadus. Vienas iš ilgo jų sąrašo - riešinės Didutei.

Dar kartą - širdelės motyvas, kurį nužiūrėjom iš knygos "Baltų raštai ir ženklai" - mano įkvėpimo šaltinio, kai rankdarbiams prireikia ornamento.

Šventų šventų Kalėdų

linkiu jums iš širdies, mielos ir mieli, 

užsukantys į šią mano kiek ataušusią košę!

Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė...” (Jn 1,5)

{šią akimirą}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Melodija

Jau smilgos pavirto

Auksiniais vamzdeliais...

Jau atlėkė rudenio

Rusvas vabzdelis

Ir ėmė rugsėjo melodiją pūsti

Žalumui užmigti,

Pilkumui - pabusti.

Ir minga žalumas -

Po lapą, žolyną, 

Po stiebą, po žiogą,

Kuris dar nežino,

Kur žalią smuikelį

Reikės pasidėti,

Kad vasaros giesmės

Galėtų budėti -

Budėti, tylėti,

Pilkumą iškęsti,

Migloj neuždusti,

Lietuj nepaskęsti,

Ir taip suskambėt,

Kad iškiltų šalia

Pavasario smilga,

Tiesi ir žalia.

(atrodo, Ramutės Skučaitės eilėraštis)

Pasiūliui

Rudeniui atėjus vėl jungiuosi į virtualų Ginny Sheller mezgėjų būrelį - Yarn Along. 

Žvilgtelėjau į ankstesnius šių metų Pasiūliui ir nusijuokiau. Atrodo, kad nieko daugiau ir nemezgu, tik kojines :) O bet tačiau juk ateina ruduo, žvarbos ir darganos laikas, kaliošų metas, o šiltai apauti reikia bent tris poras kojelių... Štai kaip, nelabai kūrybiškai, naudoju vaivorykštinių firmos "Teksrena" siūlų atsargas:

Pamenu, vasarą su viena mama kalbėjomės apie kojinių mezgimo prasmingumą - kam, anot jos, taip nuobodintis, kai parduotuvėj gali jas nusipirkt vos už litą - kitą. Tiesa, kojines megzt kiek nuobodoka, bet, kita vertus, man tai ir visai patinkantis užsiėmimas. Grynos vilnos kojinaičių parduotuvėj, o ypač už litą - kitą, tikrai nerasi. Smagu savotiškai "burt" ir kurt mažučius raštelius, - paukštelius, širdeles, žvaigždeles, ir sudėt rankų šilumą į tokius kasdien dėvėsimus rūbelius. Be to, kojinę numegzt - vos poros valandų reikalas, o mane, vis puldinėjančią tarp vaikų riksmų, vis dar labai guodžiančiai veikia kad ir maži, bet nuosekliai padaryti ir užbaigti darbeliai. Tegul dėl to ir tenka atidėt didesnius ir įdomesnius sumanymus...

Kaip tik dabar

...atsidūstu apsidairius aplink - mūsų namuose kiek didesnė nei įprasta betvarkė, nes net neįsivaizduoju, kada išpakuosiu visą mantą, kurią parsigabenom po vasaros, praleistos kaime;
...raukau nosį, nes pro buto langą sklinda svilėsių kvapai iš kaimynų virtuvės, tokie aitrūs, kad net suabejojau, ar ne pati ką svilinu; jau buvau pamiršus, kaip arti vieni kitų mes gyvenam savo miestuose;
...klausau kaimyno burbėjimo kieme, mat ir vėl neliko nė vietelės mašinai pastatyti, vaikų krykštavimo, gatvės ūžesio, vėjo beržuose, ir ilgiuosi drėgnos tylos ir gervių klyksmo apie septynias ryte, ir apie septynias vakare, kai jos pakeliui į savo ganyklas pralėkdavo mūsų namus;
...baru save, kad VĖL abejotinu teisingumu dėliojuosi prioritetus, ir rašau čia, o ne skrebenu savo diplominį...; 
...nujaučiu, kad jau tuoj tuoj pabus mano garbanota kompanija, todėl skubu pasakyti LABAS visoms, kurios visą šį nebuvimo laiką čia žvalgėsi, ieškojo nutirpusio sniego, žibučių, alyvų... :) Na, grįžtu su moliūgais ir rugienom...
Kaip gera būti pasiilgtai! Ačiū. Manau, vėl kartkartėm parašysiu.

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.
Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Pasiūliui

Beveik tie patys mezginiai, kaip ir praėjusią savaitę - pasistūmėjau per vieną kojinę...
Užtat skaitiniai nauji, ir labai džiuginantys. Jau buvau net pamiršus, kad šiemet užsiprenumeravau žurnalą "Kelionė" su Bernardinai.lt. Ir kaip tik šiandien pašto dėžutėje radau pirmojo ketvirčio numerį. VALIO! Štai, tikroji žurnalistika, tikroji publicistika, ir tikroji krikščioniška dvasia. Dar pašto dėžutėj gulėjo pranešimas iš pašto apie gautą siuntinuką. Nors ryt kalendorius jau rodys pavasarį, mergaitės labai džiaugsmingai klausosi apie "Mamulės Mū ir Varnos Kalėdas". Knygelę įsigijau sena.lt pagalba.
Kaip ir kiekvieną trečiadienį, žvilgtelkit į Ginny Sheller Yarn Along puslapį. O čia - dailus pavasarinis Ginny megztas šalikas, labai gražus...

“Poterių upės dialogas” R. Mikutavičiaus atminimui

1935m. vasario 26d. Kaune gimė Ričardas Mikutavičius, kunigas, teologijos mokslų daktaras, poetas, kolekcionierius, 1970-1983 metais klebonavęs ir Tytuvėnuose. Šį sekmadienį žmonės rinkosi į klebono R. Žaromskio aukojamas Šv. Mišias paminėti 77-ųjų R. Mikutavičiaus gimimo metinių. Čia, Tytuvėnų bažnyčioje, skliautai mena jo energingų skubrių žingsnių aidą, o grindinio akmenys – rankų prisilietimą.

Nuostabiausia vis dėlto, kaip buvo paliestos žmonių širdys ir gyvenimai. Net praėjus trisdešimčiai metų nuo kunigo išvykimo iš Tytuvėnų, ir beveik keturiolikai nuo tragiškos mirties, daugeliui vyresniosios kartos tytuvėniškių, R. Mikutavičiaus asmuo yra kunigo idealo įsikūnijimas ir tauraus žmogaus pavyzdys.

Tytuvėnai – ypatinga vieta, turinti galios, kuriai, matyt, neatsispyrė ir R. Mikutavičius. Juk būtent čia jis ėmė domėtis meno vertybių kolekcionavimu, čia dienos šviesą išvydo pirmieji eilėraščiai, kuriuos kunigas skelbdavo savo įkurtame literatūriniame stende.

Tytuvėnų vienuolyno refektorinėje salėje surengtoje nuotraukų parodoje – tik keletas mirksnių iš trylikos Tytuvėnuose praleistų nenuilstamo darbo metų: Eucharistijos šventimas, susikaupimo maldoje akimirka, nuotrauka atminčiai su Pirmąją Komuniją priėmusiais, kunigas ant kelių... palaikiais drabužiais, apsimovęs darbines pirštines, su mentele rankoje, klojantis grindų plyteles arkadinėje galerijoje.

Salėje susirinko ir žmonės, prisiminę R. Mikutavičių šv. Mišiose ir uždegę žvakeles prie jį pagerbti skirto stogastulpio (autorius R. Puškorius) miestelio skvere. Į jaukų renginį, pavadintą „Poterių upės dialogas“, pakvietė režisierė Andrėja Gričiutė ir dvi jos studentės, Šiaulių universiteto Menų fakulteto antrakursės, Monika Geštautaitė ir Gintarė Daniusevičiūtė. Skaidrūs muzikos garsai, dainuojami ir skaitomi poezijos žodžiai, krito tiesiai į širdį, liesdami jautriausias klausytojų sielos stygas, ne vieną sujaudindami iki ašarų. 

Labai simboliška, kad renginys vyko praėjus lygiai mėnesiui nuo visus sukrėtusio gaisro. Lyg paties Tytuvėnų ansamblio atodūsis skamba R. Mikutavičiaus eilėraščio žodžiai:

pavargau...
ir nežinau,
kada ir kam save
rodysiu ir išsakysiu...

raudojimo vietą, karščiuojančius sparnus,
nesugulančius ramybei, valandą, kada būtis apmiršta,

balsą, kurio klausausi vienas, tylos dosnų plazdenimą, indą su gyvybe, kuriame ji alsuoja ir atsikvepia.

nežinau, kada ir kam -
gal pati būtis be manęs išsakys?

Ir, regis, kaip tik mums, su sunkiai sąmonę apleidžiančiu kraupaus gaisro prisiminimu, susirinkusiems po drėgme išmargintais vienuolyno skliautais, skirtos V. Kernagio eilutės:

Po nakties diena,
Po lietaus miškai kvepia,
Po mirties šviesa
Amžina...

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.


Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.

Pasiūliui

Stengiuosi neatsilikti nuo sau nustatyto "plano", ir, kol žiema dar kieme, gaminu kojines ir pirštines mažiausiom mūsų namų kojom ir rankom.
Tokiu būdu labai palengva mažinu sukauptas vilnos atsargas, ir stengiuosi laikytis "siūlų dietos". Nors pažįstamų "žiurkėnių" atsargų man niekad nesukaupt, bet mezgimui skirti krepšiai pavojingai pilni... Už siūlus geriau tik nauji siūlai, kaip kažkas pasakė "Mezgimo zonoje", bet tvardausi, nes truputį gėda prieš vyrą, kuris jau ir taip suteikė man papildomo ploto, susitvarkydamas ir atlaisvindamas kelias lentynas. Be to, taupau. (Taupau? Taupau!!) Tad mažiau lankausi visokiuose mezgimo ligonių puslapiuose ir saugojuosi bet kokio įkvėpimo :)
Jei jums ne siūlų pasnikas, užsukit pas Ginny Sheller pasižvalgyt kassavaitiniame Yarn Along.

O skaitau apie Valdorfo pedagogiką. Nieko naujo... :) Bet kaip įdomu.

Ne P.S. Šiandien - Pelenų diena. Simonai Kiela, esi man atradimas :)

Mes žydukai Lietuvos

Norim blynų ir kavos,

jeigu blynai nemaišyti,

Prašom pinigus krapštyti!

Kas nežino šitos, populiariausios ant Lietuvos, su polit-korektiškumu nieko bendro neturinčios skanduotės :) 

Bene pirmą kartą mano namuose blynai tvarkingai užmaišyti ir jau kepa čirvinių blynų keptuvėj, kurią mums, mergaitėms, Valentino dieną dovanojo mūsų pragmatiškasis tėtis, labai ačiū jam. 

Pastarąją savaitę išbandžiau net tris receptus, rastus vienam mano mėgstamiausių maisto blogų Tarp vėjo gūsių. Sunku pasakyti, kurie skanesni: vafliai su varške (juos ir dabar kramsnojam), ar jogurtiniai čirviniai, skanūs ir kakaviniai... Iš tiesų, ten tikras vaflių ir blynų rojus, manau, užsukę tikrai kuriuo nors receptu susigundysit. 

Tik vieno dalyko apie blynų kepimą negaliu suprast - kaip, na kaip įmanoma prikept jų KALNĄ ir padaryt įspūdingą nuotrauką?.. Maniškiai dingsta, vos atsidūrę ant lėkštės... 

Pinigėlių irgi jau atsidėjom - išdalinsim didutės taupyklės smulkmę, kad nereiktų rūstint pardavėjų pinigų maišeliu. Tik va, kaži ar pasibels koks būrelis šiemet? Didmiesčiuose ėjimas per žmones toks komplikuotas - visur kodai, spynos, rakinamos laiptinės...

Užgavėnes mėgstu, smagi tai šventė, bet visiškai nevaikiška, ir jų šventimas su mažais vaikais man atrodo, švelniai tariant, pritemptas. Trimečiai, keturmečiai, penkiamečiai... Ką jie išmano apie gamtos ir žmogaus prigimties gaivalus, apie jų priešybes ir kovas, jų siautėjimą, su kuriuo susijusi visa Užgavėnių prasmė ir simbolika?.. Ankstyvoji vaikystė - tai toks švelnus, svajingas, idealistiškas gyvenimo tarpsnis, kai vaikams natūraliai norisi grožio, aiškumo ir nuoširdumo.

Mažyliams, kuriems dar nesuprantamas sarkazmas, neprieinamos juokų juokelių vingrybės, sunku suprast šią šėliojimų šventę, ką jau kalbėt apie baisuokliškas kaukes ir ištepliotus veidus. Jei Kalėdų eglutėje net keli vaikai klykė, pamatę Kalėdų senelį, kokia reakcija turėtų būti į gumbuotas ir išsišiepusias velnių ir raganų fizionomijas?.. Geriausiu atveju mano didutė sutiko būt čigonėle, bet, kai sužinojo, kad neturim čigonėlei aprengt gražios suknelės, visiškai atsisakė persirengt. Priimtinas variantas jai dar pasirodė arklys, bet nesugalvojau jokio greito perrengimo.
Laužas, žinoma, smagu, bet, kai vakar parodžiau vazdo įrašą, kuriame deginama Morė, jai pasidarė baisu... Šį rytą nugirdau gretimos grupės auklėtojos džiūgavimą, kokias moralizavimo galimybes atveria Užgavėnių laužas, girdi, vaikams sakiusi lauže sudeginti savo ydas - ožius, tinginį... Chm, chm...
Mano R. vakar pasakojo su savo auklėtoja nusprendusi deginti sniegą. Na, tebūnie, nors dar turim nenuveiktų "darbų": nepavažinėjom arklio traukiamom rogėm, nepavaikščiojom ant užšalusių ežerų... :) Jei klaustumėt manęs, tai dar negalėčiau nuoširdžiai prisidėt prie choro, šaukiančio žiemai bėgt iš kiemo...

P.S. Straipsnis, apie Užgavėnes, atliepiantis mano mintis :)

Šalčio monai

Lyg nebūtų apie ką daugiau kalbėt... :) Noriu parašyt apie orus, beveik visą šią savaitę pralaikiusius mus namie. Sinoptikų puslapyje - štai tokia apžvalga: 

Prasidėjo trečiasis žiemos mėnuo – vasaris. Šiemet vasarį pasitikome ramiais ir labai šaltais orais. Speigas spigins ir pirmąjį mėnesio savaitgalį.
Sibiro anticiklonas šią savaitę Lietuvai gabeno seniai regėtą speigą. Oro temperatūra ketvirtadienio naktį Varėnoje ir Ukmergėje jau krito iki 30 laipsnių šalčio, speigas išsilaikys dar keletą parų. Kaip šalta bus, priklausys nuo debesuotumo, pragiedėjus oras greitai šals iki 30 ar daugiau laipsnių šalčio, o jei dangų dengs debesys, vyraus 20-25 laipsnių šaltis.
[...]
Sekmadienio naktį vėl vietomis suboluos rūkas, medžius papuoš šerkšnas. Dieną negausaus sniego gali sulaukti rytiniai šalies rajonai. Naktį spigins 23-28 laipsnių šaltis, vietomis galimas net 33 laipsnių speigas. [...]

\Lengva spiegt iš džiaugsmo dėl spiginančio spengiančio speigo, kai namuose šilta ir į lauką kišt nosį tereikia nebent norint užšaldyt dar vieną "meno" kūrinį. Jų jau prikaupėm pusę balkono: 

Iš tiesų nuostabu, kokių formų galima išgaut šalčio pagalba. "Kiaušiniai" padaryti balioną pripylus vandens. Per naktį peršąla kiaurai, o pašaldžius pusdienį gauname "lukštą", kurio visas grožis atsiskleidžia, viduje užžiebus žvakutę. Daugiau kantrybės prireiks visokiems cilindriniams ledo žibintams. 

O mergaitėms vis gi labiausiai patiko "ledo paveikslai", kai į plastmasės indelį gali prikrauti visokiausių daiktų, po to užpilti juos vandeniu, ir, užšaldžius, džiaugtis "poledyniniais" vaizdais saulės šviesoje... :)

Dar kelios idėjos :) Pasidžiaukim, tikro šalčio, kaip ir tikros šilumos, Lietuvoj nebūna per daug.

{šią akimirką}

- SouleMama įkvėptas penktadieniškas (arba ne)... pavadinkim - "įprotis" :) . Nuotrauka be komentaro, kurioje pagauta šios savaitės akimirka. Paprasta, ypatinga, nepakartojama akimirka. Akimirka, kurią norisi sustabdyti, grožėtis ir įsiminti.

Jei jaučiatės įkvėpta padaryti tą patį, pasidalinkite - palikite nuorodą į savo "akimirką" komentaruose.