ir mano grafomanijos paūmėjimui nepraeinant :D, galima surast bent septynias galvoj besisukančias temas, kuo papildyt tinklaraštį (užtat ir viru viru košė) ...
Apie
- bandeles su slyvų įdaru (tiesiog išlaupiau kauliukus, užbėriau kelis šaukštus cukraus ir šaukštą cinamono, ir iškepiau krūvą bandelių; basta, kiaurasamtis atlaisvintas),
- krūvą išaugtų kepurėlių, kurias noriu paverst kojinėm ir pirštinėm,
- vos pradėtą ir jau užbaigtą konservavimo sezoną (ačiū, šiemet užteks),
- kolegių tinklaraštininkių rankdarbių
naujienas ir iš koto verčiančius rankų dabo
vaisius (nuo visurnakčio vaikštau su mintim, kad noriu nusimegzt sau trikampę skarytę... šiuo momentu būtų bene pats nepraktiškiausias rankdarbio pasirinkimas)
- mūsų didmiesčių kiemus ir apie tai, kada vaikas jau brandus pirmą kartą išeit "į gatvę" vienas, apie tai, kaip išlaikyt palaimingą kantrybę ir Dievo meilę mums atspindintį žvilgsnį tarp trijų mažvaikių, nuolat įvairiausiom intonacijom klykaujančių ir visais įmanomais pojūčiais bandančių pažint pasaulį,
- apie valstybinius vaikų darželius, ir apie tai, ar palengvės man gyvenimas nuo rugsėjo išleidus didutę į vieną iš jų,
- apie įvykius Londone ir nemylinčią "teisiojo" sūnaus pozą palaidūno atžvilgiu (Plg. Lk 15, 11-32; tikiu, kad ne viena šiom dienom iš kokio pažįstamo esat išgirdus ką nors panašaus į mano draugės žodžius: "so good to be back home- no police sirens, no idiots running down the streets, no fear, just peace, relaxation and loving family around..."),
- galų gale apie šią mūsų šeimos vasarą - didžiąją kelionę į Rusiją, dvynukių krikštynas, Jonų bažnyčios šeimų bendruomenės stovyklą....
O - jau daugiau nei aštuonios temos...
Žodžiu, pasirinksiu... vienuoliktąją :)
Vakar, rugpjūčio dešimtąją, buvo
šventas Laurynas, katalikų žinomas ir kaip bibliotekininkų globėjas. Šią dieną nusistačiau kaip galutinę datą grąžinti tas knygas, kurių atidavimo data jau porą savaičių praėjusi. Vis dėl mūsų kelionių, kurių metu net neturėjau galimybės prisijungti ir Internetu atidėti grąžinimo terminus.
Su Ronja lankomės Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekoj - pačioj didžiausioj mūsų mieste.
Užsirašiau į vietinių skaitytojų gretas, vos atvykus gyventi Saulės miestan. Bet nuo šio pavasario bibliotekoj nuolat ėmėm lankytis nuolat kartu su Ronja.
Iš tiesų, jei koks Šiaulių naujakurys paklaustų, kur mieste būtų galima nueiti su vaiku (ar keliais) smagiai praleist laiką, P. Višinskio bibliotekos vaikų skyrius būtų viena pirmųjų vietų, kurias nuoširdžiai rekomenduočiau! Po neseniai baigtos rekonstrukcijos ten erdvu, šviesu, jauku, gausu net naujausių knygų knygelių, o mums svarbiausia - storo stiklo pertvara atskirtas kambarys patiems mažiausiems.
Pamenu, pirmą kartą juo kiek net pasipiktinau :D Ten daugybė visokiausių žaislų, - pypsinčių, mirksinčių, judančių, minkštų, riedančių, ir visokių visokiausių, o kur dar dalybė žaislinių knygelių patiem mažiausiems... Jaučiaus beviltiškai, bandydama bent kiek atkreipt didutės dėmesį, kad ČIA DAR IR KNYGELIŲ YRA!!! :D
Štai, žvilgtelkit pačios. Vaikštom ten jau daugiau nei pusmetį bent kartą per porą savaičių, o mano vaikas vis neatsižaidžia. Aišku, tai dar ir dėl to, kad pas mus gi žaislai "mediniai, prie lubų prikalti" :D, tai bent atsigriebia kūdikis...
Nors šiaip kai kuriuos dalykus apie "biblioteklą" jau suprato, na, pavyzdžiui, kad atėjus reikia BŪTINIAUSIAI kyštelt į aparačiuką skaitytojo pažymėjimą :), atnešti atiduoti senas knygutes, išsirinkti naujas, ir kad uš jas mokėti nereikia :). O kai kurios knygelės skaitomos tik vietoj, jų išsinešt negalima. Tada vyksta tai, kas man ir tetom bibliotekininkėm gražiausia: Ro mažųjų skaitykloj pasiima keletą jai labiausiai patikusių knygelių, ir pradingsta žaisliniam namely, ant pagalvėlių. Taip aš turiu laiko ir pati parinkti vaikiškų knygelių, ir sau ką nusižiūrėti...
Nežinia kodėl, bet šioj nuostabioj vietoj mažųjų skaitytojų tikrai negausu... Gal čia kiek "kaltas" ir vis dar tradicinis bibliotekos įvaizdis - kaip tylos ir sustingusios ramybės apgaubtos "mokslo žinių šventovės", kur mamoms su mažais vaikais, švelniai tariant, nėra ką veikti.
Ei! Bet gi noriu visas padrąsint! Mūsų :) bibliotekos darbuotojos - pačios šilčiausios moterys, tikrai besistengiančios kurt erdvę, atvirą visiems. Pavyzdžiui, teko girdėt, kad anksčiau čia sutartu laiku net rinkdavosi mamyčių su vaikais būrelis kassavaitiniams "mytams". Mamyčių klubas - bibliotekoje! Geras, ką? :)
P.S. O švento Lauryno proga galima sau susigalvot kokią tradiciją, na, ne tik grąžint užlaikytas knygas. Pavyzdžiui, atnaujint namų biblioteką kokia seniai išsvajota knyga... ar keliom. Mes taip ir padarėm - kai tik paštas pristatys, iškart pasirodysim :)
