Nuskambėjo sodai obuoliais...

- sakė poetas.
Ir mus šiandien pasiekė to skambesio aidas - ačiū, Ingrida :) Puskibiris baltų alyvinių obuoliukų tebespokso vonioj!
O kadangi "kolegių" tinklaraštininkių įrašuose vis pasirodo "I can" - "konservuoju", tai pasiryžau ir aš leistis įtakojama sezono tendencijų, tsakant :D
Niekad nieko nesu konservavus. Esu net savotiška "antikonservuotoja". Nuo vaikytės man šis sezonas šiek tiek... dygus. Apie jį pagalvojus, iškyla lengvo panikos, streso, gobšumo ir pavydo jausmų prisiminimas. Kažkodėl taip.
Apskritai aš žmogus labai vienadienis. Kažkaip priešingas man kaupimas. O kaupimas su konservavimu net labai susijęs: kaupi cukrų, paskui kaupi krepšiuose uogas, kad susidarytų daug daug, paskui kaupi kantrybę virimui ir maišymui, paskui švarini susikaupusius stiklainius... paskui vėl apsišarvuoji kantrybe, nes net kantriai išviręs visą saldų gėrį, jo gi iš karto negausi - teks laukti pūgotos žiemos, kol atsidarysi saldaus stebuklo stiklainėlį.
Žodžiu. Kol štai plepu, už nugaros burbuliuoja ir šliurbsi ant mažos ugnies verdamos obuolių - cukinijų tyrės puodas (aha, retkarčiais pamaišau). Visad būna pirmas kartas, taip juk sako? :D
Ėmiau lygiom dalim cukinijos ir obuoliukų (ir vienų ir kitų nuplautų, nuluptų, pašalintom sėklom), juos susmulkinau kombaino ašmenim, užpyliau pora šimtų gramų cukraus (masės buvo apie 800g), palaikiau porą valandų, kol išsiskyrė sulčių (kol suguldžiau ir užmigdžiau vaikus), ir pavirsiu, kaip liepia receptas, 20min. Jau tuoj laikas.
Stiklainių nekaitinsiu. Ai. :) Išploviau ir paskalavau lašeliu spirito, kaip pamokė mama. Toks va bus pirmas mano konservavimo "blynas" - greitam sunaudojimui. Toliau žiūrėsim. Sau daviau žodį, kad nė vieno Ingridos obuoliuko neprapuldysiu.